Išminties lobynas. Pamokančios istorijos
Didžiausias pasaulio deimantas
Sykį gyveno beturtis vienuolis, kuris keliavo iš kaimo į kaimą skelbdamas Dievą ir Jo gerumą. Varguolis pasitenkindavo mažu, jo vakarienė dažniausiai būdavo duonos kriaukšlė ir gurkšnis trykštančio šaltinio vandens.
Vieną vakarą vienuolis atkako prie kaimo, tačiau vėlyvą valandą niekam nenorėjo trukdyti, tad įsirengė guolį po medžiu.
Kalbėdamas vakaro maldas, išvydo atbėgant uždususį prakaito išpiltą kaimo gyventoją, kuris visa gerkle rėkė:
– Akmenį! Akmenį! Duok man brangųjį akmenį!
– Kokį akmenį? – nustebo vienuolis.
– Praėjusią naktį sapne man apsireiškė Viešpats, – ėmė aiškinti žmogus, – ir pasakė, kad jei ateisiu į kaimo pakraštį, prie krūmokšnio rasiu vienuolį, kuris man duos brangakmenį, ir aš visą gyvenimą būsiu turtingas.
Ramus ir giedrai nusiteikęs vienuolis pasirausė savo maiše ir ištraukė didžiulį spindintį akmenį.
– Viešpats tikriausiai galvojo apie šitą, – tarė, duodamas akmenį žmogui. – Prieš kelias dienas radau jį eidamas kalnų taku. Imk ir turėk sau.
Žmogus apstulbęs įsmeigė akis į akmenį. Tai buvo deimantas. Be jokios abejonės, pats didžiausias deimantas pasaulyje, nes buvo beveik žmogaus galvos dydžio.
Vyriškio veidas nušvito, jis čiupo deimantą ir nukūrė. Pasidėjęs akmenį ant stalelio prie lovos, nuėjo pogulio. Tačiau tūkstančiai minčių ūžė jo galvoje. Jis ilgai vartėsi, negalėdamas užmigti.
Kitą rytą, vos išaušus, žmogus sugrįžo pas vienuolį, prižadino jį ir paprašė:
– Duok man to turto, kuris tau leidžia taip lengvai iš rankų paleisti šitokį deimantą.
Bruno Ferrero. Kitos istorijos – Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
Debesėlis ir kopa
Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
– Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi. Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
– Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo atraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo. Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
– Sveikas!
Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
– Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
– O aš Kopa, – atsakė ši.
– Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
– Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
– Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
– Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
– Tau skaudu dėl to?
– Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
– Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
– O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
– Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
– Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
– O taip, tikrai. Esu jas matęs.
– O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
– Galėčiau tave palaistyti.
– Bet tu mirsi.
– Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.
Bruno Ferrero. Rožės dvelksmas – Katalikų pasaulio leidiniai, 2007
Komentarai
Rašyti komentarą