Išminties lobynas. Pamokančios istorijos

Didžiausias pasaulio deimantas

Sykį gyveno beturtis vienuolis, kuris keliavo iš kaimo į kaimą skelbdamas Dievą ir Jo gerumą. Varguolis pasitenkindavo mažu, jo vakarienė dažniausiai būdavo duonos kriaukšlė ir gurkšnis trykštančio šaltinio vandens.

Vieną vakarą vienuolis atkako prie kaimo, tačiau vėlyvą valandą niekam nenorėjo trukdyti, tad įsirengė guolį po medžiu.

Kalbėdamas vakaro maldas, išvydo atbėgant uždususį prakaito išpiltą kaimo gyventoją, kuris visa gerkle rėkė:
– Akmenį! Akmenį! Duok man brangųjį akmenį!
– Kokį akmenį? – nustebo vienuolis.
– Praėjusią naktį sapne man apsireiškė Viešpats, – ėmė aiškinti žmogus, – ir pasakė, kad jei ateisiu į kaimo pakraštį, prie krūmokšnio rasiu vienuolį, kuris man duos brangakmenį, ir aš visą gyvenimą būsiu turtingas.

Ramus ir giedrai nusiteikęs vienuolis pasirausė savo maiše ir ištraukė didžiulį spindintį akmenį.
– Viešpats tikriausiai galvojo apie šitą, – tarė, duodamas akmenį žmogui. – Prieš kelias dienas radau jį eidamas kalnų taku. Imk ir turėk sau.

Žmogus apstulbęs įsmeigė akis į akmenį. Tai buvo deimantas. Be jokios abejonės, pats didžiausias deimantas pasaulyje, nes buvo beveik žmogaus galvos dydžio.

Vyriškio veidas nušvito, jis čiupo deimantą ir nukūrė. Pasidėjęs akmenį ant stalelio prie lovos, nuėjo pogulio. Tačiau tūkstančiai minčių ūžė jo galvoje. Jis ilgai vartėsi, negalėdamas užmigti.

Kitą rytą, vos išaušus, žmogus sugrįžo pas vienuolį, prižadino jį ir paprašė:
– Duok man to turto, kuris tau leidžia taip lengvai iš rankų paleisti šitokį deimantą.

Bruno Ferrero. Kitos istorijos – Katalikų pasaulio leidiniai, 2006

 

Debesėlis ir kopa

Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
– Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi. Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
– Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo atraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo. Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
– Sveikas!
Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
– Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
– O aš Kopa, – atsakė ši.
– Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
– Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
– Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
– Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
– Tau skaudu dėl to?
– Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
– Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
– O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
– Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
– Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
– O taip, tikrai. Esu jas matęs.
– O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
– Galėčiau tave palaistyti.
– Bet tu mirsi.
– Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Bruno Ferrero. Rožės dvelksmas – Katalikų pasaulio leidiniai, 2007

Paslaptis

Dauguma žmonių suvokia save kaip ribotą kūną, bet tu nesi vien ribotas kūnas. Netgi žvelgiant pro mikroskopą matyti, kad esi energijos laukas. Apie energiją žinome štai ką. Nuėję pas kvantinės fizikos specialistą paklauskite: „Kas kuria pasaulį?“ Atsakymą išgirsite tokį: „Energija“. Tada paprašykite apibūdinti ją. Jums atsakys: „Jos negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Ji visada buvo ir yra; tai, kas kada nors egzistavo, egzistuoja visada; ji įgyja pavidalą, juda jame ir išeina iš jo.“ Paskui nueikite pas teologą ir paklauskite: „Kas sukūrė Visatą?“ Atsakymą išgirsite tokį: „Dievas.“ Tada paprašykite apibūdinti Dievą. Jums atsakys: „Jis visada buvo ir bus. Jo negalima nei sukurti, nei sunaikinti. Jis yra tai, kas kada nors egzistavo ir egzistuos visada, nuolat įgydamas pavidalą, judėdamas jame ir išeidamas iš jo.“ Matai – apibūdinama taip pat, skiriasi tik terminologija. Tad jei manai, jog esi „mėsos gabalas“, darsyk pagalvok. Tu esi dvasinė būtybė! Tu esi energijos laukas, veikiantis didesniame energijos lauke. (p. 150-151)

Viskas, ko trokštame – kad ir kas tai būtų, – remiasi meile. Būti jaunam, turėti pinigų, puikų darbą, nepriekaištingą kūną ir sveikatą reiškia jausti meilę. Norint prisitraukti tai, kas patinka, reikia spinduliuoti meilę, ir visi tie dalykai netruks atsirasti.
Visa gudrybė yra ta, kad norint perduoti aukščiausią meilės dažnį, reikia mylėti save, o tai daugeliui gali būti sudėtinga. Jei sutelksi dėmesį į išorę ir tai, ką dabar matai, veikiausiai apsiriksi, nes tai, ką matai ir jauti dabar, yra to, ką buvai įpratęs manyti apie save, padarinys. Jei nemyli savęs, asmuo, kurį dabar matai, greičiausiai bus pilnas trūkumų, kurių pats turėjai.
Kad visiškai save pamiltum, turi visai kitaip pažiūrėti į save. Turi sutelkti dėmesį į dabartį savo viduje. Atsisėsk ir nusiramink. Susitelk į dabarties pojūtį savyje. Kai galvosi apie dabartį savyje, ji pati ims Tau skleistis.Pajusi tyrą meilę ir palaimą, tikrą savo tobulumą. Toji dabartis – tobulasis Tu. Toji dabartis – tikrasis Tu. Susikoncentravęs į dabartį, į tai, ką dabar jauti, myli ir garbini, pamilsi save, ir visai tikėtina, pirmąsyk savo gyvenime. (p. 163)

Rhonda Byrn. The Secret. Paslaptis – Alma Littera, 

Pagalba

Vieną sykį miške, kuriame gausiai lankydavosi žmonės, kilo gaisras. Apimti panikos, visi pabėgo. Miške liko tiktai du žmonės: vienas aklas, kitas raišas.

Drebančia iš baimės širdimi aklasis bėgo tiesiai į liepsną.
– Stok!- sušuko raišasis. – Ten dega!
– Tai kur man bėgti? – atsišaukė aklasis.
– Galiu tau pasakyti kur,- pasigirdo raišojo atsakymas. – Tik aš pats bėgti negaliu. Jei tu užsikeltum mane ant pečių, kartu pabėgtume ir išsigelbėtume.
Aklasis paklausė raišojo ir abudu išsigelbėjo.

Jei mes mokėtume suvienyti savo jėgas, patyrimą, jei mokėtume dalytis viltimis, nusivylimais, nuoskaudomis ir laimėjimais, visi kartu lengvai išsigelbėtume.

Suvokimai

• Rinkdamasis tu suvoki, kas esi!
• Kartais mažiau yra daugiau.
• Suvokiau buvimo pilnatvę. Būti čia ir dabar – tai būti vientisam.
• Kai atrandi Kelią, dingsta nerimas, skubėjimas, blaškymasis. Atsiranda nuoseklumas, kantrybė, tikėjimas, noras eiti toliau, giliau, sėkmingiau, nuosekliau, švariau.
• Suvokiu, kad noriu būti savimi.
• Jau seniai atsirado pasitikėjimas Dvasia, bet suvokiau, kad ir Dvasia pasitiki manimi.
• Suvokiau, kad kažką pradėjus, reikia pabaigti.
• Tik asmenybė skuba ir niekur nespėja, o Dvasia turi laiko tiek, kiek reikia, – visą amžinybę!
• Suvokimas trumpas kaip akimirka: svarbiau, kaip ją praleidi ir išgyveni, o ne taip svarbu, ką tuo momentu veiki, svarbiau, kaip daliniesi šviesa! Kaip kuri savo ateitį!
• Suvokiau, jog save pažįstu per tai, ką veikiu, ką mąstau, ko norui ir siekiu.
• Svarbu tiesiog daryti tai, kas yra prasminga. Leisti Tvėrėjui tekėti per save, leisti Tvėrėjui džiaugtis gyvenimu per save: kai tu džiaugiesi – Jis džiaugiasi!.
• Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad viskam – stebuklams, idėjoms, asmenybės tobulėjimui, net Dvasios raiškai – reikia laiko ir erdvės. O kad tai turėtum, reikia nuimti visus priekaištus erdvei ir laikui.
• Kai nežinai, ką daryti, tiesiog mylėk! Žmogiškai, paprastai…
• Suvokiau, kad paprastume yra daug jėgos. Taip gyventi tiesiog paprasčiau.
• Supratau, jog Dvasios, Sielos ir Asmenybės lygiai turi būti suderinti tarpusavy kaip gitaros stygos. Tik tada suskamba melodija.
• Suvokiau, kad Meilei būtina laisvė ir saugumas…
• Suvokiau, kad didžiausi pasaulio mūšiai vyksta žmogaus prote, jo sieloje.
• Stebuklai vyksta čia pat, dabar, visiškai paprastai. Jei išdrįstame jais patikėti.
• Keisti viso pasaulio nereikia. Pasirodo, labai gerai ir lengva pasikeisti save.
• Protingas mokosi iš svetimų klaidų, kvailys iš savų. Atsidūrus kvailio vietoje, reikia turėti drąsos tai pamatyti.
• Kai kuriais dalykais reikia tiesiog tikėti. Tikėti, jog mano gyvenimo kelias veda į šviesą, yra mano tikėjimas ir sprendimas.
• Suvokiau, kad galima rinktis: ar matyti šviesą, ar tamsą. Į ką žiūri, tą ir matai.
• Kuo daugiau protas „žino”, tuo sunkiau tiesiog matyti viską, kaip yra.
• „Išsivaduoti“ reiškia ne „sprukti iš kūno“, bet išsivaduoti iš riboto suvokimo, kad kūnas riboja.
• Mylėk žmones taip, kaip myli Dievą, – neįpareigodamas.
• Kai nieko nebegali padaryti „savo” jėgomis, reikia liautis darius vien „savo” jėgomis.
• Prašant Viešpaties ko nors, reikia tiksliai suvokti, ko prašai, nes kai nežinai, ko prašai, tai nežinai ir nepastebi, kada tai gauni.
• Kuo save vadiname, tai ir esame.
• Be būtinybės siekti vidinės laisvės, būtina leisti išoriniam pasauliui taip pat būti visiškai laisvam.
• Mano laisvės pojūtis priklauso nuo mano paties priimtų sprendimų: galiu būti dulke kosmose ir tuo pačiu metu galiu būti didžiuliu neaprėpiamu pasauliu.
• Kartais mes panašūs į žąsį: prikimšti žinių, kuriomis patys kol kas nesugebame naudotis kasdieniniame gyvenime.
• Žmona – gyvenimo išbandymas ir vienas iš reikliausių Mokytojų.
• Pasirinkimai turi inerciją.
• Šis fizinis pasaulis yra kaip eksperimentų laboratorija, teatras, kuriame gali bandyti, eksperimentuoti, kaip tik nori, bet Tikrasis Gyvenimas vyksta daug aukščiau.
• Suvokimai keičia realybę.
• Nereikia bijoti tobulumo – tuomet galima jį aptikti, suvokti žymiai plačiau.
• … išlieka tiktai tai, kas amžina. Tokia jau šita amžinybė.
• Gimimas gali būti IR tada, kai atrandi savo Kelią.
• Atrandu pasaulį savyje ir save pasaulyje.
• Esu laiminga būtybė, gimusi šliaužioti ir pašaukta išmokti skraidyti.
• Nereikia vertinti ir teisti kitų – su savimi yra ką veikti.
• Tyrumo ir skaidrumo gyvenime „aplink mane” yra tiek, kiek pati sugebu skleisti ir duoti.
• Nereikia prisigalvot nesąmonių, nes jos gali pradėti būūūūti!
• Lengvumas atneša lengvus sprendimus bei stebuklingus rezultatus.
• Kiek suvoki, kad esi amžina esmė, tiek ir esi nesunaikinama.
• Materializmas – tai ne tik daiktų troškimas. Tai tiesiog dvasinis aklumas.
• Nuolatinis dejavimas nepriklauso nei nuo sunkaus darbo, nei nuo sunkaus gyvenimo – tai dvasinė būsena, kurią, labai panorėjus, galima keisti.
• Kur tavo dėmesys, ten ir visas gyvenimas. Suvok tai, ir įgysi jėgą jį keisti.
• Rami drąsa gimsta iš meilės.
• Patogiausias būdas sau trukdyti – tai siekti sudėtingumo.
• Galvok, ką galvoji, ir galvok, ką sakai.
• Svarbu ne tik protarpiais gyventi čia, šioje realybėje, bet gyventi čia nuolat.
• Visada atsiranda kelias, vedantis į išeitį.
• Žmonės užmiršo, kad jie yra geri.
• Dvasines praktikas reikia ne tik žinoti, bet ir jas praktikuoti.
• Teisingo sprendimo priėmimo momentas yra jėgos vieta, į kurią visada galima grįžti pasisemti stiprybės ir tiesos.
• Jei dvasinam kely imsime ieškoti ypatingų patirčių, fokusų”, galime taip ir nepamatyti tikrųjų stebuklų, vykstančių mūsų akivaizdoje, čia pat.
• Kai nežinai, kaip daryti, tai daryk paprastai.
• Noras būti kažkuo atima galimybę būti savimi.
• Vaikų nereikia auginti, reikia tik sudaryti sąlygas jiems augti patiems…
• Netgi tamsiausiu sielos metu svarbiausia nenustot tikėti, mylėti ir atleisti sau ir kitiems.
• Jeigu pasirenki nebijoti, didžioji dalis problemų išsisprendžia, dalis išbandymų nebetenka prasmės, dalis situacijų tiesiog nebesikartoja.
• Didžiausi pasaulio mūšiai vyksta žmogaus sieloje.
• Paprastai gyventi tiesiog paprasčiau.
• Žmogus, savyje atpažinęs Viešpaties pulsą, tampa laimingas.
• Daugumą klaidų savo gyvenime dariau ne tik iš aistrų ir prisirišimų, bet ir neskirdama gudraus intelekto nuo išminties.
• Buvimas ramybėje duoda laiko veiksmams.
• Mano Dvasia turi mano kūną, o ne atvirkščiai.
• Kai leidžiu sau girdėti savo vidinius procesus, išoriniai procesai tampa savaime suprantami, pažįstami.
• Jei trokšdamas, mylėdamas ar suvokdamas vis dar savęs klausi, ar to trokšti, myli, suvoki, vadinasi, dar netrokšti, nesuvoki ir nemyli iš tikrųjų.
• Ačiū Dievui , kad yra naktis ir miegas , kada Dvasia ir siela gali darbuotis ir pailsėti nuo proto.
• Dievas niekada nevėluoja!!!
• Kartais geriau ilgai patylėti negu užduoti klausimą.
• Pasitikėjimas Dvasia leidžia būti visišku optimistu.
• Kartais geriau savęs neprievartauti net ir darant gerus veiksmus.
• Paprastumas yra ypatingas.
• Kartais per fizinio kūno skausmą Dvasia rodo, kad laikas ilsėtis.
• Neprivalau būti geriausias.
• Nereikia rūpintis gyvenimu – jis pats tavimi pasirūpins.
• Tam, kad kurtum, nereikia jokių palankių sąlygų – reikia tik tai daryti.
• Skambant tiesos vibracijai, nelieka vietos vertinimams.
• Kartais reikia tiesiog imti ir veikti, nelaukiant jokių ypatingų ženklų ar suvokimų.
• Matau, kaip žodis gali skaudžiai žeisti, ir dažnai pasirenku tylėti. Tačiau suvokiu ir tai, jog žodis gali nuostabiai pagydyti, todėl renkuosi kalbėti atsakingai.
• Tiesa išlaisvina iš daugelio baimių.
• Už savo vertybes reikia kovoti. Ir kartais ta kova būna su savimi.
• Ko nors nežinoti ar nesuprasti nereiškia pralaimėti. Kartais suvokti, kad dar kažko nesupranti, – tai netgi kelias į laimėjimą.
• Yra sunku ką nors suvokti, kai bijai!
• Tiesiog leidžiant sau BŪTI, gali atsiverti ir priimti pasaulį, išgirsti Viešpaties kalbą per savo buvimą, per būties tėkmę, per gamtos subtilumą, per jos nuolatinį kvėpavimą…
• Paprastume yra daug jėgos.
• Sprendimai, išplaukiantys iš vidinės ramybės, pusiausvyros, nechaotiškos vidinio tyrumo erdvės, visada būna nepaprastai lengvi, tvirti, aiškūs. Ir teisingi.
• Galiu būti tuo, kuo esu iš esmės.
• Savęs pažinimas keičia likimą.
• Esu didesnis už skausmą, nuoskaudą ir pyktį.
• Kai nežinai, ką daryti, tiesiog mylėk! Žmogiškai, paprastai…
• Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad viskam – stebuklams, idėjoms, asmenybės tobulėjimui, net Dvasios raiškai – reikia laiko ir erdvės. Būdamas čia ir dabar, susitaikau su erdve ir laiku.
• Svarbu tiesiog daryti tai, kas yra prasminga.
• Tik asmenybė skuba ir niekur nespėja, o Dvasia turi laiko tiek, kiek reikia, – visą amžinybę!
• Pažįstu save per tai, ką veikiu, ką mąstau, ko noriu ir siekiu.
• Kaip svarbu tikėti stebuklais! Kaip svarbu uždaryti įprastas, pamėgtas duris, nors nėra garantijos, kad bus atvertos kitos!
• Jau seniai atsirado pasitikėjimas Dvasia, bet suvokiau, kad ir Dvasia pasitiki manimi.
• Būti čia ir dabar – tai būti vientisam.

Tai klubo „Trys brangenybės“ narių surinkti pasidalijimai – suvokimai.

Bruno Ferrero