Karminio apsivalymo procesai

Kaip atpažinti, jog aktualizavosi karminio apsivalymo procesai?

Ne vieną kartą esu girdėjusi klausimus – kaip atpažinti, jog prasidėjo karminio apsivalymo procesai? Kaip elgtis, jiems artėjant, kad galėtume jų išvengti ar bent jau juos sušvelninti? Ar tai iš viso įmanoma? Taigi pasistengsiu atsakyti tiek, kiek aprėpia mano patirtis.

Dažniausiai žmonės nesupranta, kas vyksta

Dažniausiai žmonės tuomet, kai jiems prasideda karminio valymosi arba atpirkimo procesai, neatpažįsta, jog situacija yra būtent tokia. Tokiu atveju šiuose karminiuose procesuose nėra (arba beveik nėra) asmenybės, kuriai tai vyksta, sąmoningumo. Paprasčiau šnekant, žmogus, kuriam tai vyksta, dažniausiai to nesuvokia, jog būtent jam prasidėjo karminio valymosi procesai.

O gaila – juk kada nesuvokiame, kokio pobūdžio procese esame, jis dėl to mus labiau skaudina ir kankina: situacijos atrodo nepelnytos, neteisingos, beprasmės. Dažnai yra taip, jog iš tiesų šiame gyvenime nedarėme to, dėl ko būtume verti šių situacijų – tai yra atpildas, mus pasivijęs iš praeities, iš praeitų gyvenimų. Tačiau būtent tuomet ir esame karminio atpirkimo situacijoje, o ne paprastoje bėdoje, kurios priežastys yra čia pat, šiame gyvenime, bei yra lengvai suvokiamos, atsekamos.

Būtent tuomet, kai priežastys to, kas mums vyksta, yra gilesniuose mūsų būties sluoksniuose, praeituose gyvenimuose, kada šios karminės priežastys yra galutinai subrendusios realizuotis šiame gyvenime, būtent tuomet ir susiklosto karminio valymosi, arba atpirkimo, situacijos.

Blogiausia galima reakcija

Asmenybei tokiu atveju dažnai kyla pojūtis, jog ji nekalta, jog likimas ją nepelnytai skriaudžia, jog vyksta tai, ko ji nenusipelnė. Tai gali kelti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Ypač negerai, jei tokioje situacijoje yra suformuojamas priešiškumas Aukščiausiajai valiai, ją kaltinant dėl nutikusių bėdų ar pasaulio beprasmiškumo. Ko gero, viena prasčiausių, keliančių blogiausias karmines pasekmes reakcijų yra karminio atpirkimo metu įsiskaudinti, susipykti su pasauliu bei Aukščiausiąja Valia, ją kaltinant nepelnytomis bausmėmis.

Jei toks vertinimas, vengimas karmiškai apsivalyti užsitęsia ilgesnį laiką, gali kilti depresija ar kitos ligos, kaip atsakas į situaciją, noras kvaišintis, slopinant nuoskaudas dėl „nepelnytų“ nelaimių. Pakelti beprasmiškumą, likimo neteisingumą, nematant priežasties, yra iš tiesų sunku.

Jeigu imame priešintis karminiam apsivalymui arba atpirkimui, piktinamės likimu, maištaujame, pasiduodame agresijai arba nevilčiai, imame kvaišintis, galime prisikurti dar daugiau negatyvios karmos, užuot išgryninę ankstesniąją. Tokiu būdu procesas, kuris iš esmės yra labai prasmingas ir svarbus mūsų sielai, tampa beprasmis, vedantis mus į dar vieną sunkių išgyvenimų (ar net ištisų gyvenimų) tarpsnį ir  degradaciją…

Štai dėl ko taip svarbu suvokti, atpažinti, jog esame karminiame, o ne įprastiniame procese, bei padėti šiam procesui harmoningiau, ramiau užsibaigti.

Siela viską žino

Visgi net ir tuomet, kai protu nesuvokiame, neprisimename, kas kažkada praeituose gyvenimuose mums vyko, dėl ko mums šiuo metu vyksta tai, kas vyksta, mes visuomet turime karminį ir kitokį ryšį su mūsų siela, kuri tiesiogiai mena praeities įvykius, yra su jais tiesiogiai susijusi. Taip pat ji susijusi ir su karma, kurios taip kratomės. Todėl būtent ji galėtų padėti suvokti, kas vyksta, jei norėtume. Būtent siela yra vienijantis ryšys tarp to, kas vyksta asmenybei dabartiniame gyvenime, bei to, kas vyko kažkada kitai asmenybei, kurios dabar nebeprisimename. Be sielos, persikūnijančios daugybę kartų, be šio vienijančio ryšio, tokios situacijos iš tiesų būtų neteisingos, beprasmės, neliečiančios mūsų… Mes turėtume teisę sakyti, kad mus kažkas – likimas, Dievas, pasaulis – baudžia, jog jis yra žiaurus, neteisingas, beprasmis.

Tačiau ar taip yra? Argi mes esame bedvasės, besielės asmenybės, kurios po fizinio kūno mirties pradings tarsi rūkas vasaros rytą, palikdami tik trumpalaikį pėdsaką aplinkinių širdyse ar greit pamirštamuose materialiuose darbuose?

Įžvalga, suvokimai, liudijimai apie savo bei daugybės kitų žmonių sielų praeitus gyvenimus, jų patirtas šiuose gyvenimuose kančias ir džiaugsmus, jų skausmą, įkvėpimą, palaimą, jų mirtis, jų gimimus ir meilę, jų unikalius talentus, išsikovotus sunkumuose ir įtvirtintus begalinėmis pastangomis, sako man, jog esame ne tik kūnas.

Mūsų esminė prigimtis

Mūsų esminė prigimtis – ne šio, ne materialaus pasaulio. Mes gyvename daugybę kartų, nes mūsų patirčių, mūsų užduočių ištakos bei šaltinis, priežastis slypi neregimame, o ne šiame pasaulyje. Mūsų esmė, tai, kas suteikia prasmę įsikūnijimui, tai, kas šiam bei kitiems įsikūnijimams formuoja ilgalaikes sudėtingas bei įkvepiančias užduotis, gyvena sielos pasaulyje. Tai būtis, kuri trunka nepaprastai ilgai, neišmatuojama materialiais metais, tai būtis, egzistuojanti kartu ir sielos, ir dvasios pasaulyje – amžiname, nesibaigiančiame, švytinčiame.

Taigi mumyse visuomet yra priežastis, dėl kurios, jei norėtume, galėtume nujausti, suvokti, kas vyksta, ir netrukdyti ar net padėti vykstančiam karminiam procesui, galėtume išgyventi jį harmoningiau. Ši priežastis – tai pirmiausia mūsų siela, asmenybės nenutrūkstantis ryšys su ja. Jei norėtume suvokti, įsiklausytume, visuomet gautume sielos vedimą – jutiminį, intuityvų ar perduodamą į mintis paaiškinimą apie tai, kas vyksta.

Ne kartą iš jautresnių žmonių esu girdėjusi ir kitokius liudijimus: kad jiems pavykdavo suvokti, jog, net jei įvykis nemalonus, jis reikalingas ir prasmingas. Tokiais atvejais žmonės pasakodavo: „Iš manęs pavogė piniginę, tačiau jaučiu, jog vis dėlto tai gerai, jog kartu išėjo kažkas sunkaus, o man palengvėjo“. Nelogiška – pinigų reikia, o palengvėjo..

Kodėl gali būti toks palengvėjimo jausmas? Todėl, jog jeigu ramiai priimame tai, jog kai ką praradome, nepuolame piktintis, tuomet gali įvykti atpirkimas, apsivalymas, o netrukus – ateiti daug daugiau, nei praradome. Panašiai būna ir kitose sunkiose situacijose, kuriose vyksta karminis valymasis – autoavarijose, netekčių metu. Tai nereiškia,  jog neturime siekti pasaulietinio teisingumo, jei mus apvogė, apiplėšė sumušė, – jis taip pat reikalingas. Tačiau nepaisant to, ar buvo pasiektas pasaulietinis teisingumas, ar ne, karminis atpirkimas gali vykti nepriklausomai nuo jo.

Visgi mes ne visuomet esame pasiruošę priimti tai, kas mums vyksta, net tuomet, kai galėtume tai pajausti širdimi, jausmais ar intuityviai suvokti. Dažniausiai nepasiruošęs žmogus (net tuomet, kai siela bando perduoti žinią apie artėjantį karminio valymosi procesą arba kad jis jau vyksta) kratosi tos žinios, vengia tai girdėti, nors galėtų, jei iš tiesų norėtų…

Kodėl? Dėl nesąmoningo materializmo, per didelio savęs tapatinimo vien tik su asmenybe, bet ne su siela. Šio nesuvokto materializmo šiais laikais tiek daug…

„Mano siela“ ar „mano įsikūnijimas“?

Juk galvodami apie sielą, sakome: „mano siela“. Tai reiškia, jog tapatinamės su asmenybe, jos fiziniu kūnu ir manome, jog siela, kuri yra nežinia kur, šiai asmenybei priklauso – mano siela… Tačiau panašu būtų, jei žmogus manytų, kad kūnas priklauso rankai, o ne ranka kūnui… Kaip gali siela, gyvenanti milijonus metų ar net tarpsnius, išeinančius už laiko sampratos, pasaulyje, kuriame laikas negalioja, priklausyti žmogiškajai asmenybei, kuri gyvena  mažiau nei šimtą metų daugybę apribojimų turinčiame materialiame pasaulyje? Asmenybei, kuri net neprisimena sielos būties ir jos nesuvokia? Nelogiška, tiesa?

Tai ne siela mums priklauso – tai asmenybė yra sielos laikinas, dalinis pratęsimas žemesniuose pasauliuose jai reikalingai patirčiai įgyti. Tai asmenybė yra tarsi ranka sielai. Kaip su ranka pačiupinėjame, ką nors paimame, paglostome, taip ir siela per asmenybę gali prisilieti prie žemiau vibruojančios materialios realybės: liesti daiktus, kūnus, patirti patirtis, kurias kitaip jai sunku būtų turėti. Tačiau asmenybei, per kurią visa tai patiriama, siela negali priklausyti, nes jos gyvenimas išeina toli už asmenybei suvokiamų ribų, už dualumo bei linijinio laiko ribų, už trijų matmenų pasaulio…

Iš tiesų, žmogus, kuris mano, jog jis nėra materialistas, turėtų sakyti ne „mano siela“, „aš turiu sielą“, o „mano įsikūnijimas“, aš turiu įsikūnijimą, patiriu įsikūnijimą, patiriu tai ir tai per materialų įsikūnijimą… Tai reikštų, kad jis save suvokia labiau kaip sielą, kuri patiria įsikūnijimą per asmenybę, nei asmenybę, gyvenančią materialiame pasaulyje ir „turinčią sielą“…

Kodėl gi mes atsisakome girdėti sielos vedimą, pagalbą suvokiant karminio apsivalymo procesą?

Pranešimas apie sunkų laukiantį darbą…

Atsakymas paprastas – panašiai mes elgiamės, kai vengiame gauti žinią apie tai, jog mūsų laukia koks nors sunkus darbas, kokia nors varginanti, nemaloni pareiga. Tokiu atveju būna, jos vengiame sutikti žmogų, kuris mums gali tai priminti, pranešti apie sunkią pareigą, vengiame informacijos šaltinių, kurie mus galėtų apie tai informuoti…

Tik tuomet, kai nebevengsime, turėsime pakankamai drąsos suvokti paprastas sunkesnes pareigas mūsų kasdieniame gyvenime, susijusias su darbu, giminėmis, įvairiais įsipareigojimais ir panašiai, bei pakankamai tvirtybės jas atlikti, tik tuomet būsime pasiruošę intuityviai, per ženklus arba įžvalgas išgirsti žinią apie mūsų laukiantį sunkesnį karminį darbą iš mūsų sielos arba dvasinių globėjų, mokytojų, Viešpaties…

Tačiau kol to nėra įvykę, mes, net suvokę ženklus, apgaudinėjame save, kad jų negavome arba kad jie reiškia ne tai, ką suvokėme, arba kad nesame nusipelnę panašaus likimo, arba kad tiesiog taip negali būti, arba kad ne dabar, arba kad ne man ir panašiai… Taip dažnai spekuliuojame, to nesuvokdami arba pusiau suvokdami, kviesdami sielą bendravimui ten, kur mums malonu, bei kratydamiesi jos artumo, jos sakralių, sudėtingų šio gyvenimo užduočių ten, kur šis artumas mums atrodo gąsdinantis.

Tačiau siela taip pat nebus pasiruošusi įkvėpti mus pašaukimo realizavimui, jei ją slėgs graužatis dėl to, kas anksčiau asmenybės šiame gyvenime arba jos pačios ankstesniuose gyvenimuose padaryta. Jei ją slėgs suvokimas, jog žala gali būti atpirkta, ištaisyta, tačiau įsikūnijimas, kuris iš dalies tam ir buvo suformuotas, atsisako tokį apvalymą išgyventi, priešinasi, tuomet ji stengiasi perduoti ženklus, perspėti, padėti pasiruošti.

Tiesą sakant, siela ir yra mūsų sąžinės balsas. Jei bandome jį nuslopinti, gręžiamės nuo savo pačių sielos bei jos vedimo, kada ji nurodo klaidas ar būtinybę kai ką atpirkti, deja, drauge neretai nusigręžiame ir nuo bet kokio sielos pašaukimo įkūnijimo galimybės. Juk jis didžiąja dalimi susijęs su didžiausiomis sielos siektinybėmis, svajonėmis,  su įkvėptu, labai glaudžiu mūsų sielos bei Aukščiausios dvasinės esaties vedimu, bendradarbiavimu. Be šio glaudaus sąmoningo arba nesąmoningo bendradarbiavimo su savo siela, savo aukščiausiąja esatimi negalime išgirsti  ir savo pašaukimo, liekame jam kurti, kiek beprašytume, kiek beieškotume. Pradžioje turime atsigręžti link sielos, link to, ką ji nori mums pasakyti, atliepti jai, įprasti tai daryti – tik tuomet iš šio bendradarbiavimo galės gimti įkvėptas sutartinis asmenybės bei sielos svajonės, pašaukimo realizavimas.

33 požymiai, rodantys, jog esate karminio atpirkimo, apsivalymo situacijose

Taigi matome, jog užduotis šiuo atveju yra ne tik atpažinti, pajausti, kad mūsų laukia karminio valymo situacija arba kad joje jau esame, bet ir sugebėti ją priimti, nuo jos nesislėpti, jos neneigti.

Štai keli būdai atpažinti, jog prasidėjo karminio valymosi situacija, kad ji jau vyksta:

1. Tai gali būti staiga atsiradęs pojūtis, jog tai, ką sau galėjote leisti daryti anksčiau, dabar jau nebegalite, nes įvyks kažkas negero.
2. Tai gali būti nuojauta, jog išnaudojote kažkokį neregimą limitą, priartėjote prie kažkokios ribos, kurios geriau neperžengti.
3. Jums atsirado pojūtis, jog likimas ar aukštesnės jėgos jus ėmė stebėti daug atidžiau, griežčiau nei kitu metu.
4. Arba gali lydėti pojūtis, jog net Dievas nuo jūsų nusigręžė, jog niekam jūs nei čia, pasaulyje, nei ten, viršuje, neįdomus.
5. Gali atsirasti pojūtis, jog į jūsų maldą neatliepia.
6. Tai gali būti periodas, kai imate daryti kvailas klaidas ten, kur niekad anksčiau jų nedarėte – dėl neapdairumo, dėl nežinia iš kur atsiradusio žioplumo, dėl apmaudžių sutapimų. Atsiduriate juokingose, kebliose situacijose, kokiose nesate anksčiau buvę, nors, rodos, jūsų elgesys nepasikeitė.
7. Jūsų autoritetas kažkodėl staiga sumažėja, tampa ginčytinas, nors, rodos, tam nėra aiškių priežasčių: į jūsų nuomonę nebeįsiklauso tie, kurie anksčiau tai darydavo, su jumis ginčijamasi ten, kur anksčiau buvote vienareikšmiškas autoritetas.
8. Iš aplinkinio pasaulio pasipila pretenzijos dėl, rodos, juokingų dalykų.
9. Išryškėja įvairūs skauduliai – chroniškos ligos, baimės, neurozės.
10. Jus tampa daug lengviau įgąsdinti, paveikti pašaline nuomone, imate mažiau pasitikėti savimi, daugelyje sričių (arba kai kuriose) nusisuka sėkmė.
11. Imate sapnuoti keistus, gan sunkius sapnus, kuriuose kažkas jus bando perspėti apie artėjantį etapą, jo esmę arba, jei nesugebate sapne suvokti perspėjimo, sapnuojate košmarus…
12. Sapnuojate išėjusius artimuosius, kurie nori jus perspėti, perspėja.
13. Staiga labai pablogėja santykiai su artimaisiais, kaimynais, kolegomis, viršininkais, valstybinėmis institucijomis (gali būti tik su kai kuo iš jų ar beveik su visais iš karto).
14. Jūsų nebesupranta arba, rodos, nebenori suprasti tie, kurie suprasdavo…
15. Žmonės, kurie jūsų atžvilgiu rodydavo kantrybę, pakantumą, atlaidumą, šių savybių jūsų atžvilgiu netenka bei tampa reiklūs, griežti, neatlaidūs, kritiški, pretenzingi.
16. Išryškėja tendencijos, jog vis daugiau žmonių jūs tampate nereikalingi, neįdomūs, jus nori arba palikti, apeiti, atsikratyti, ignoruoti, arba apgauti.
17. Darote smulkias kvailas avarijas, prasižengimus keliuose, jums priešais kelyje ima netikėtai „iššokti“ neatsargūs pėstieji ar vairuotojai.

Nebūtų gerai, jei imtumėte bijoti šių procesų, leistumėte įsigalėti baimėms – juk karminio apsivalymo procesas, kuomet baigiasi, atneša daug geresnes, nei anksčiau turėjome, galimybes, pagilėjusią ramybę, didesnį sąmoningumą. Tačiau tai vyksta tik tuo atveju, jei nesipriešinome šiam procesui, neprisikūrėme egoistiškomis ar bailiomis reakcijomis dar daugiau naujos sunkios karmos. Jei aktyviai dirbome, siekdami švaros, gilesnio pasaulio suvokimo, ilgalaikės gerovės, paremtos ramesne sąžine.

Sėkmingai užbaigus karminio apsivalymo procesus, gyvenimas įgyja geresnę, stabilesnę kokybę. Visgi neretai pats procesas tampa ir išbandymu – ar esame pasiruošę prarasti kai ką be pykčio? Ar esame pasiruošę, kad pas mus ateitų gerovė, didelė meilė? Ar esame pasiryžę pasidalinti turtu, resursais, jei juos įgysime.

Tiesa, yra ir toks požiūris, jos kartais iš mūsų, prieš duodant daugiau, atimama dešimtadalis to, ką galime gauti. Jei reaguojame žmoniškai, be pykčio, nuoskaudų, jei sugebame tai ramiai priimti, nekaltindami nieko dėl šios bėdos, tuomet mums gali ateiti dešimt kartų daugiau, nei praradome. Panašus principas yra kai kuriose religijose, kai rekomenduojama dešimtadalį pajamų aukoti geriems darbams, vargstantiems, dvasingumui. Tuomet galime išsaugoti kitas devynias dalis bei ramiai jomis naudotis.  Jei to nedarome, tuomet mus vis išbando pats likimas, tą dešimtadalį pajamų, kurias galime turėti,  atimdamas. Jei to dešimtadalio gailime aukoti (tai yra pasidalyti su kitais) jau labai seniai, tuomet ir prarasti galime labai daug – vienu ypu, kaip sakoma. Galima sakyti, jog tai žiauru. Tačiau to reikia tam, kad neužmirštumėme, jog materialūs dalykai vis tiek dingsta, sunyksta, nesvarbu, ar tai prisimename, ar ne. Dalijimasis, atvirkščiai, kuria gerąją karmą, daro mus vertais gerovės. O to atimti neįmanoma, nebent patys tai padarytume, ją išeikvoję ir nesukaupę naujos geros karmos dosnumu, atliepimu kitų bėdoms.

Taigi tęsinys požymių, rodančių, kad ima reikštis karminio atpirkimo procesai:

18. Imame pamesti, pamiršti kur nors daiktus, nors tai mums nebūdinga. Tai gali reikšti, jog arba per daug šių daiktų turime, ar per daug juos sureikšminome, nenorime jais dalintis, arba tiesiog turime kai ką prarasti, kad atpirktume tai, ką kažkada atėmėme iš kitų.
19. Imame užmiršti įsipareigojimus, susitikimus, juos praleisti, nors šiaip to nedarome.
20. Susvyruoja įsitikinimai, sutrinka įprastinė gyvenimo tėkmė, pametame orientyrus, anksčiau svarbūs tikslai tampa nebeįdomūs.
21. Tampame sau atgrasūs, kaip ir mūsų aplinka, darbas. Savo  bei kitų ydas imame matyti labai ryškiai, kartais net padidintai. Tai varo mus į neviltį, gali paskatinti kvaišintis ar pykti, tačiau turėtų mus skatinti keistis į gera, ramiai, kantriai ugdyti geresnes charakterio savybes, mokyti ramiai priimti savo netobulumus bei tęsti mylėti save bei pasaulį tokius, kokie jie yra, mažinti pretenzijas bei puikybę.
22. Mus „išmeta“ iš darbo ar net iš kelių darboviečių iš eilės, negalime rasti kito darbo, visur sutinkame atsakymus: „Ne, ne…“.
23. Padarome avariją, mus apkaltina nepadarytais šiame gyvenime nusikaltimais, dėl mūsų kaltės įvyksta nelaimė(s).
24. To nenorėdami, įtraukiame kitus į bėdas.
25. Tampame agresijos, šmeižto, persekiojimo, apkalbų arba pasityčiojimo auka.
26. Imame netyčia daužyti rankas, kojas, galvą, užkliūti už baldų, „kristi, slysti lygioje vietoje“. Atrodome taip, tarsi būtume keverzos, sunkiai valdantys kūną bei nematantys, kas yra aplink.
27. Mums iš rankų krenta, dūžta indai, daiktai, imame netyčia,  to nenorėdami, laužyti, gadinti daiktus.
28. Nerandame sau ramybės net tuomet, kai esame vieni, ramioje aplinkoje.
29. Į mūsų būsto langus daužosi paukščiai, gyvūnai atsitrenkia į mūsų važiuojantį automobilį, bėga per kelią, pakliūva po ratais dažniau nei įprastai.
30. Žūsta mūsų prižiūrimi gyvūnėliai – augintiniai, nuvysta mėgstamos gėlės, žūsta prižiūrimi augalai.
31. Susiduriame su aršiu barimu, aštria kritika, prakeiksmais, keikimu.
32. Namuose atsiranda dažni blogo kvapo šaltiniai, parazitai.
33. Ima puldinėti žvėrys, gyvuliai, paukščiai, užkrenta medžiai, įvairūs kiti objektai.

Variantų gali būti daug

Be abejo, minėtų požymių gali būti ir daugiau. Jų čia net būtų neįmanoma visų surašyti. Apibendrinus galima pasakyti, kad karminis valymas gali būti įvairaus ilgio ir intensyvumo. Jis gali vykti gan harmoningai, mažai pastebimai arba dramatiškai. Jei visiškai ignoruojame karminio valymosi procesus, nieko savyje, kaip ir savo gyvenime, nekeičiame ar net imame elgtis aršiau, tokie procesai gali baigtis užsitęsusiomis chroniškomis ligomis. Blogiausiu atveju – mirtimi, tačiau tai vyksta tik tuomet, jei žmogus visiškai iškrenta iš bendrojo evoliucionuojančio būties srauto, tampa kurčias sielos bei dvasios vedimui.

Galite sakyti, kad tai žiauru…

Tačiau mūsų fizinis gyvenimas šiaip ar taip baigiasi mirtimi, tik šiek tiek vėliau arba anksčiau! Jei imame degraduoti, galim sukurti didelių bėdų ne tik sau, bet ir aplinkiniam pasauliui.

Karminio atpirkimo arba apsivalymo procesas kažkuo panašus į remontą

Karminio atpirkimo arba apsivalymo procesas kažkuo panašus į remontą arba pasenusių dalių keitimą – to nepadarius, gresia, jog imsime „byrėti“. Natūralu, kad tokiu metu pasaulietinis gyvenimas  prisistabdo, vidine prasme tampa sudėtingesnis, reikalauja intensyvaus vidinio darbo.

Taip pat nereikėtų spręsti, jog mums prasidėjo karminio apsivalymo procesas, pamačius tik vieną iš minėtų požymių – tokiu būdu tik imtume sau pataikauti ar taptume prietaringi. Turėtų pasireikšti nors 3-5 požymiai, kad galėtume spręsti, jog tai iš tiesų yra karminio apsivalymo ar atpirkimo procesas, o ne kažkas kita.

Taip pat atpirkimas gali paliesti tik kurią nors vieną gyvenimo sritį arba beveik visas gyvenimo sritis. Jis gali ateiti per bet kurią gyvenimo sritį, taip pat kaip karma, kuri smelkia visas žmogaus gyvenimo sritis, visas jo veiklas. Visgi tai nereiškia, kad šie procesai ims reikštis iš karto visose gyvenimo srityse. Gali pasireikšti tik kai kurie iš požymių…

Kiek laiko trunka šie procesai?

Karminiai apsivalymo procesai gali trukti neilgai bei praeiti, jei apvalymo procesas yra negilus, neesminis, trumpalaikis, nelabai svarbus. Jie gali trukti  pusę mėnesio, kelis mėnesius, pusę metų, dvejus metus. Gali būti ir taip, jog jis išsitęsia per kelis gyvenimus. Tai priklauso nuo to, kokiu intensyvumu yra išdėstytas atpirkimo arba apsivalymo saikas.

Tai priklauso ir nuo sielos brandos – kuo ji yra brandesnė, tuo didesnes karmos apimtis yra pajėgi apvalyti, atpirkti. Juk einant į gilėjančią brandą stengiamasi galų gale ateiti į kokybę, kai karma visai išbaigiama, nebekuriama, pakylama link nebepriklausymo nuo karminių procesų, siekiant nušvitimo. Todėl siela gali trokšti tokių etapų, o kartais – užsikrauti sunkiai pakeliamus procesus. Tokiu atveju ji gali rinktis kankinančius, ilgus santykius, situacijas, kupinas praradimų, kančios, kuriuose mokysis kantrybės, meilės, neprisirišimo. Jei taip yra, šis procesas gali trukti ilgai bei gilėti. Karminis valymasis gali tapti vis skausmingesniu, intensyvesniu, netgi sunkiai pakeliamu. Jis gali vykti labai įvairiai.

Kaip vyksta karminis atpirkimas bei valymas, priklauso ir nuo žmogaus sukauptos karmos bei tos karmos dalies, kuri visiškai subrendo atpirkimui, apvalymui, bei nuo to, kaip žmogus elgiasi minėtu periodu.

Kas gali pasikeisti į gera po karminio valymosi procesų?

Jeigu žmogus įsiklauso į situaciją, jos neneigia, jei jis stengiasi padaryti tai, ką gali geriausio, kad atpirktų praeities klaidas (net jei jo asmenybė jų neatsimena), jei, vykstant panašioms situacijoms, jis tampa geresnis, kuklesnis, doresnis bei priima jam skirtas situacijas, tuomet šio karminio valymo metu įvyksta vidinė moralinė, dvasinė transformacija. Žmogus pasikeičia, tampa indu, lengviau priimančiu Dievo valią, o drauge – ir jo meilę, šviesą. Tuomet po karminio apsivalymo ateina gilesnė ramybė, susitaikymas su Aukščiausiąja valia, užtikrintumas, pasitikėjimas savimi. Po karminio apsivalymo dažniausiai veriasi naujos galimybės, ateina gilesnis, išmintingesnis gyvenimo suvokimas. Po to žmogus tampa pasiruošęs naujam, geresniam savo gyvenimo periodui, naujiems laimėjimams. Sustiprėja jo tikėjimas pasauliu bei pasaulio pasitikėjimas juo. Grįžta ar sustiprėja anksčiau turėtas autoritetas.

Dėl įgytos išminties, kuklumo, nuolankumo Dievo valiai žmogus takiau, išmintingiau elgiasi su aplinkiniais. Dėl to į santykius gali ateiti nauja kokybė arba susiformuoti nauji, perspektyvesni santykiai. Atvirkščiai, neperspektyvūs santykiai – tie, kurie verčia degraduoti – nutrūksta arba silpnėja, nutolsta.

Taip pat gali visiškai atsinaujinti veiklos sritys, išryškėti talentai, kurie anksčiau  reiškėsi tik užuominos lygyje. Po karminio apsivalymo gali nutikti laimingi atsitiktinumai, sutapimai.

Jei žmogus per karminio valymo situacijas nuoširdžiai stengiasi suvokti, kas su juo vyksta, kodėl vyksta, (ką reikia taisyti, ką atpirkti, kas negerai, ką reikia keisti, ko nebedaryti) bei įsiklauso į situacijas ir dvasios vedimą, po užsibaigusio karminio valymo ar atpirkimo jis gali įgyti ne tik išmintį, bet ir geresnę, aiškesnę įžvalgą, staigius gilius suvokimus apie save bei pasaulį. Jis gali aiškiai suvokti, ką geriausio gali padaryti, bei jam veriasi galimybės tai nuveikti. Malda įgyja didesnę galią nei anksčiau. Veriasi keliai realizuoti svarbiausią gyvenimo pašaukimą arba tiesiog atlikti svarbius gyvenimo darbus.

Sielos sutikimas dėl karminių procesų

Dar labai svarbu žinoti, jog joks karminis valymas ar atpirkimas nevyksta be mūsų sielos išankstinio žinojimo apie tai, be jos pasiruošimo šiam įvykiui dar prieš įsikūnijant šiame fiziniame kūne.

Sielai tokios situacijos yra labai svarbios, ji joms ruošiasi kartais gan ilgai, matydama, jog įsikūnijus bus reikalinga apsivalyti, išsigryninti. Kartais siela ilgai delsia anapusybėje, negalėdama pasiryžti šiam išbandymui, stengdamasi jam kuo geriau pasiruošti. Tuomet jai padedama ruoštis, suteikiama informacija iš Akašos kronikų, kokio pobūdžio įsikūnijimo variantai galimi pasiryžus gyvenimui, kuriame vyks karminis apsivalymas: jeigu bus pasirenkama labai intensyvus karminis valymas; jeigu jis bus nuosaikus, palaipsninis, tačiau išsitęs per kelis gyvenimus; jeigu jis vėl bus atidedamas…

Ir nuo sielos pasirinkimo, ir nuo Karmos Valdovų (kurių vienas slėpiningų pavadinimų, suteiktų jiems ezoterinėje literatūroje, yra „lipika“, arba „Didžiosios gyvenimo knygos“ metraštininkai) priklauso, kokio pobūdžio, kokio ilgumo vyks karminis apvalymas viename ar kitame gyvenime. Be abejo, yra ir tokių įsikūnijimų, po kurių siela dėl savo praėjusio įsikūnijimo poelgių yra vos ne tučtuojau vėl įtraukiama į įsikūnijimą, kad galėtų kuo greičiau atitaisyti tai, kas padaryta. Visgi  tai daugiau išimtis nei taisyklė. Taip gali būti, jei žmogus praeitame gyvenime nusižudė. Kitais atvejais siela turi laiko apmąstyti buvusį įsikūnijimą, jį įprasminti sau, užsigydyti gautas įsikūnijime žaizdas.

Būtų ypač klaidinga manyti, jog karminis apsivalymas, jei toks vyksta, yra prievartinis, nereikalingas, nebūtinas. Mūsų aukštesniosios dalys – tokios, kaip siela, tarpininkė tarp asmenybės bei dvasios, ir monada, mūsų amžinoji, nekintanti Dvasinė Esatis – kartu su Karmos Valdovais, kartu su sielos globėjais bei Mokytojais dalyvauja renkantis, formuojant įsikūnijimą, sprendžiant apie įsikūnijimo uždavinius, apie tą kančios bei apsivalymo, atpirkimo saiką, kokį asmenybė turės išgyventi būsimajame gyvenime.

Visgi gilus karminis atpirkimas vyksta tik tame įsikūnijime, prieš kurį siela jau yra pasiruošusi išgyventi tokį apsivalymą, trokšdama įvykdyti dieviškąjį teisingumą, atgauti ramybę, įgyti naujų kokybių bei galimybių.

Kita vertus, ne visuose gyvenimuose bus reikalingas toks gilus karminis valymas – didesnėje dalyje įsikūnijimų paprastai jis vyksta tik trumpais etapais, apima mažesnę gyvenimo dalį.

Bus įsikūnijimai, kuriuose, atvirkščiai, džiaugsimės atsivėrusiomis galimybėmis po buvusio praeitame gyvenime karminio atpirkimo. Tuomet toks įsikūnijimas gali būti ramus arba džiaugsmingas, jame galės būti įsisavinami nauji gebėjimai, ieškoma naujų kelių, užsiimama nauja veikla arba skinami vaisiai, darbuojantis srityse, kurios gerai pažįstamos iš praeitų gyvenimų. Tuomet realizuoti tai, ką geriausiai mokame, mums nebetrukdys ankstesnės sunkios karmos sangrūdos. Sunku net įsivaizduoti, kokius ilgus, sudėtingus kelius įveikia siela, tobulindama save, kokią sąmoningą kančią gali pasirinkti, kad apsivalytų, išgrynintų sustiprintų savo gebėjimus. Mokytis atpažinti tai, nors įsivaizduoti, kad tai gali vykti, manau, yra labai svarbu, nes tai padeda lengviau pakelti apvalymo etapus.

Auka ar sąmoningas dalyvis?

Aukos pozicija, kai jau vyksta karminis apvalymas, mums ne tik neparanki, bet ir kenksminga. Juk karminis apvalymas mus turėtų sustiprinti, grąžinti į glaudesnį ryšį su siela, Viešpačiu, jo dievišku teisingumo įstatymu, koks ir yra karmos dėsnis.

Jei į jį reaguojame savęs gailėjimu, tada mes tiesiog tampame pasekme, užmiršusia savo laisvą valią, orumą, užmiršusia bei išsižadančia savo ankstesniųjų pasirinkimų pasekmių, užmirštančia gilesnę būties prasmę. Tampame būtybe, kuri pati atsitraukia nuo savo pačios dieviškumo į savigailos šešėlį tuomet, kai pokalbis su Dieviškąja esatimi tampa rimtesnis, esminis, koks jis ir yra karminio apsivalymo metu. Tačiau juk yra ne tik sunki, bloga karma, bet ir geroji, šviesioji karma. Ją taip pat galima kaupti. Tuomet nereikės nieko valyti, o galima bus džiaugtis gerosios karmos pasekmėmis. Dėl to tai ir yra Dieviško teisingumo įstatymas.

Galima sukaupti tiek gerosios karmos, jog tai sukurs pasekmę kitame gyvenime gimti devų pasaulyje, kur visi gyventojai yra dori, taip pat sukaupę didžiulę gerosios karmos sankaupą. Kur būtybės–devos gyvena kai kuriuose iš tokių pasaulių dešimtis tūkstančių metų, kituose, vibruojančiuose dar aukštesne vibracija – šimtus tūkstančių metų, milijonus metų ar net kelias kalpas!

Apie tai kalbama autoritetingame 4 m.e. a. budizmo filosofo Vasubandhu veikale „Abidharmakoša“, arba „Abidharmos enciklopedijoje“.

Kodėl mes norime išvengti karmos, jei tai teisingumo apraiška?

Mums natūraliai atsiranda intuityvus noras neigti karmos dėsnio buvimą arba jos teisingumą dėl to, jog dažniausiai jis neįvyksta tuoj pat. Mes retai tematome, jog žmogus, kuris elgiasi žiauriai ar neteisingai, iš karto gautų atpildą už tai, ką daro. Pasekmės to, ką darome, ne visada spėja mus pavyti šiame gyvenime dėl jo trumpumo, o taip pat dėl dvasios gailestingumo… Dėl šio karmos grįžtamojo ryšio uždelstumo materialiame pasaulyje gali kilti iliuzija, kad atpildo, karmos dėsnio iš viso nėra. Kad pasaulis tiesiog žiaurus, beprasmis, chaotiškas. Tačiau tai ir yra tiktai iliuzija, susijusi su dar neišsivysčiusiu dvasiniu regėjimu bei didelėmis ego pretenzijomis, su materialaus gyvenimo trumpumu.

Atperkame karmą, kada sustiprėjame, kada jau esame pajėgūs tai daryti, o darydami – tobulėti, neįsiskaudindami tiek, kad tai vestų į dar didesnę degradaciją… Būtent todėl, o ir dėl kitų priežasčių sunki, skausminga karma neretai atidedama vėlesniam laikui, kada subręs aplinkybės jai atpirkti. Kartais, kol tai įvyksta, praeina keli gyvenimai, dešimtys, šimtai gyvenimų, ištisos kalpos. Tačiau toks ilgas karmos išsipildymo atidėjimas labiau liečia karmą, susijusią su ištisomis nacijomis, žemynais, planetomis, žvaigždžių sistemomis, su jų gyvenimu arba žuvimu, jų egzistavimo pasekmėmis. Pasaulis taip pat turi subręsti, pasiruošti sunkesnių energijų transformavimui, paleidimui. Atvirkščiai, kartais karminis atpirkimas vyksta greitai, beveik žaibiškai, tuoj pat.

Aplinkybės, kada tam tikra karma galės būti atpirkta, yra subtiliausiu būdu apsprendžiamos, skiriamos Karmos Valdovų bei dvasinių hierarchijų, išpildančių Aukščiausiąją valią visoje jos pilnatvėje, visuose pasauliuose bei visuose jų lygiuose.

Tai, dėl ko karma atidedama, kartais susiję su tuo, jog valymas turi subręsti ne tik Sielai, kuri pradėjo šią karmą, bet ir tiems, kurie nuo jos nukentėjo, buvusioms aukoms, kurias šis apsivalymas taip pat palies – juk atpirkimą priimti taip pat nėra lengva, kaip ir atsiprašymą, net kai jis nuoširdus. Pasekmės neša palengvėjimą, tačiau pats procesas dažnai nėra malonus.

Taip pat tokiam karminiam atpirkimui, apsivalymui turi subręsti ir aplinkinis pasaulis. Štai kai kurios priežastys, dėl ko karminiai procesai neretai atidedami – tai panašu į operaciją, kurios metu nuskausminimas gali būti tik dalinis, todėl pasiruošimas kartais ilgas…

Taigi karminės pasekmės atidedamos ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl dvasios pasaulio gailestingumo. Tik nežinojimas verčia mus manyti, jog gali būti beprasmė kančia ar beprasmis įsikūnijimas – viskas, kas vyksta, yra fiksuojama Akašos kronikose, suteikiant galimybę susieti praeities įsikūnijimus su ateitimi, įprasminti bet kurį gyvenimą, susiejant ankstesnes sielos užduotis bei pasiekimus su paskesniais įvykiais. Tokiu būdu yra daromi ne tik karminiai, bet ir bet kokios evoliucijos arba degradacijos įrašai.

Karmą, karmos dėsnį galima mylėti

Reikia mylėti. Juk karma – tai Viešpaties pasireiškimas jo nenutrūkstančiame teisingumo bei meilės veiksme, amžinoje atmintyje. Karmos dėsnis patvirtina, jog į mus žvelgiama rimtai, kaip į atsakingas už savo poelgius bei pasirinkimus esybes. Karma – tai pati Viešpaties tiesa ir meilė, pati evoliucija veiksme, nukreipta į tobulėjančias, turinčias laisvą valią esybes. Esybes, kurios pažįsta savo laisvos valios pasekmes.

Karmoje – pasaulio sąmoninga, dvasinga atmintis bei sąmonė, sąžinė. Karmos dėsnyje sąveikauja mūsų laisvo pasirinkimo bei kitų būtybių laisvo pasirinkimo pasekmės, susisiedamos su Viešpaties valia, kosmoso dėsniais. Arba tiesiog su neišsibaigusiais mūsų bei kitų būtybių ankstesniais pasirinkimais – jų energijomis, šių pasirinkimų gyvenimu, tebesitęsiančiu aplinkiniame pasaulyje.

Karmoje – ir pasaulio prasmingumo, tęstinumo, atminties garantija

Be karmos dėsnio, kaip ir be laisvos valios, neįmanoma būtų jokia evoliucija, joks dvasinis skatinimas tobulėjimui. Be jos nebūtų stimulo tobulėjimui, užmigtume, degraduotume. Be karmos nebūtų įmanomas joks dvasinis dėsningumas, jokia tvarka, negalėtų egzistuoti teisinga, neiškreipta atmintis, negalėtų egzistuoti aukštesni, dieviški pasauliai… Visa panirtų į chaosą, užmarštį, beprasmybę..

Būtybės, kurios būtų per ilgai saugomos nuo karminio atpildo, atrodytų lyg ilgą laiką lepinami turtingų ar įtakingų tėvų vaikai – juk tėvai juos saugo nuo bet kokio natūralaus atpildo, bet kokio sunkumo, išbandymo, bet kokios asmeninės pastangos ir atsakomybės už norus, pasirinkimus, poelgius…. Kokie rezultatai – žinome iš patirties arba galime įsivaizduoti.

Vengdami karminio atpildo (šiuo atveju, be abejo, blogosios karmos atpildo – juk niekas nevengia gerųjų pasekmių, pelnytų likimo dovanų, taigi vengiame tik vienos karmos dėsnio pusės), atrodome lyg tie vaikai, trokštantys, kad juos lepintų neribotą laiką, neatsižvelgiant į pasekmes, arba tai, ką jie bedarytų. Atrodome kaip vaikai, kurie nori, jog juos maitintų tik saldainiais…

Vaizdingai galima palyginti, jog kaip siela mūsų asmenybei atstovauja mūsų dvasinės esaties sąžinę, taip pasaulio mastu karma, karmos dėsnis yra Pasaulio Sąžinė, visur esantis Viešpaties Teisingumas. Tai – neiškreipiamos visur esančios Tiesos dėsnis amžiname veiksme. Jeigu mes kratomės karmos, drauge kratomės ir pasaulio prasmingumo, pačios teisingumo esmės…

Kaip reiškiasi geroji karma?

Tačiau juk yra ne tik sunki karma, dėl kurios mes ir kitos būtybės kenčiame. Juk yra ir geroji karma, nešanti džiaugsmą, sėkmę, palaimą, kurią galima sukaupti. O kai žmogus sukaupia pakankamai gerosios karmos, kai ji tampa jo likimo pagrindu, tuomet tais momentais, kai kitiems vyksta skausmingas karminis apsivalymas, jis bus tas, kuriam grąžinamos skolos, grąžinama tai, kas anksčiau buvo neteisėtai atimta, sunaikinta. Jam bus grąžinama tai, kas jam priklauso, ko jis nusipelnė.

Tai vyks, nepriklausomai nuo to, žinos jis apie tai ar ne. Jam nutiks laimingi atsitiktinumai – tais momentais, kai vyks stipraus karminio apvalymo momentai visiems, kaip tai vyksta tarpsniuose tarp užtemimų, jis jaus sustiprėjusį ryšį su Viešpačiu, pakylėjimą. Jis išgyvens savo sukauptos bei neišnaudotos gerosios karmos rezervą, didžiulį gero likimo potencialą, didelę Viešpaties apsaugą, kurios neįmanoma sugriauti, nebent pačiam, savo pasirinkimu pasukus nedoros keliu.

Žmogui, kuris kaupia ne blogąją, tamsią, o gerąją karmą, vis dažniau nutinka ilgi ramybės, palaimos, įkvėpimo, sėkmės periodai. Jis turi ramią sąžinę, yra atviras pasauliui, kupinas gerumo – jau vien tai jo gyvenimą užpildo prasmingumu bei laime. Tokia ir yra siektinybė. Tuomet karmos valymo periodai bus tie, kurie parodys, jog valyti dabar ypač nėra ko, nes iš esmės švaru, todėl galima nukreipti jėgas į pagalbą kitiems.

Štai dar viena kryptis, kuria veiks žmogus, kuris turi sankaupą gerosios karmos – jis aktyviai veikia, padėdamas kitiems lengviau išgyventi karmos apvalymo bei atpirkimo etapus. Jei jis tą daro harmoningai, savęs negailėdamas bei nesitapatindamas su kitų karminėmis situacijomis, tuo jis dar sustiprina savo gerąją karmą.

Taigi tuo metu, kai kiti kenčia bei dejuoja dėl to, jog jiems vis kas nors keisto, sunkaus nepelnytai nutinka karmos apvalymo metu, jis yra tas, kuris įkvėptai, aktyviai veikia, nešdamas palengvėjimą, atjautą į pasaulį, drauge stiprindamas ir savo būties prasmingumą. Atjauta – tai vienas iš nesavanaudiškų sunkios karmos naštos prisiėmimo, pasidalijimo ja būdų. Tai vienas harmoningiausių sunkios karmos palengvinimo būdų. Jis veikianepriklausomai nuo to, ar atjaučiantysis žino, kad dalyvauja ne tik pasaulietinės ar kitokios pagalbos procese, bet ir karminio palengvinimo procese, ar nežino.

Kaupti gerąją karmą yra ne mažiau svarbu, nei kaupti sąskaitą banke. Juk sąskaita banke gali nukentėti ir pradingti dėl įvairių priežasčių, tačiau gerosios karmos sankaupą išsinešime kaip turtą ir po mirties bei atsinešime į būsimus įsikūnijimus. Džiaugsimės jos pasekmėmis šiame gyvenime, po mirties anapusybėje bei būsimuose gyvenimuose. Ji taps mūsų sielos turtu, laimės priežastimi begaliniame dvasinio tobulėjimo kelyje. Ji nesunaikinama, ją galėtų sunaikinti tik mūsų pačių pasukimas ydingu degradacijos keliu. Todėl gerosios karmos kaupimas daug svarbesnis nei sąskaitos banke kaupimas.

Nuostabiausia, jog egzistuoja toks dvasinio tobulėjimo lygmuo, nuo kurio jau nebeįmanoma nupulti į žemesnį lygmenį. Jog nuo tam tikro lygmens, kai tiek gerosios karmos sankaupa tampa pakankama, tiek mūsų asmenybės bei sielos savybės atitinka šią sankaupą, tampa jau nebeįmanoma degraduoti žemiau lygio, kuris jau pasiektas. Įgyti laimėjimai užsitvirtina visam laikui. Dora įsitvirtina taip giliai, taip plačiai, jog nuopuolis tampa nebeįmanomas. Tai vienas iš žinomų etapų bodhisatvos kelyje į nušvitimą, kuris minimas budizmo klasikos kūriniuose ir tai, be abejo, yra labai viltinga…

 https://dharma.lt/kaip-atpazinti-jog-aktualizavosi-karminio-apsivalymo-procesai/