Netinkama mityba: ką valgome ir kas valgo mus

Ar norite nugyventi 60 metų? O gal užsibrėžėte pasiekti 90? O gal jums pakaks ir tiek, kiek „Dievas duos“? Habilituotas mokslų daktaras Michalas Tombakas parašė knygą ir išdėstė patarimus, kaip nugyventi net 150 metų! M. Tombakas studijavo Maskvos universiteto Biologijos ir chemijos fakultete, kuriame sėmėsi žinių apie žmogaus organizmą ir jo veikimo principus. Knygą „Kaip sveikai gyventi 150 metų“ jis rašė derindamas Rytų ir Vakarų natūraliosios medicinos principus.

M. Tombakas primena tibetiečių išmintį „Dažniausiai žmonės serga dėl 2 priežasčių: nuo apsirijimo arba nuo bado.“

Jis nagrinėja gyvenimiškas klaidas, kurios sukelia mūsų organizme ligas ir ankstyvą senatvę. „Daugeliui žmonių esu pagelbėjęs atgauti jėgas ir gerą savijautą, tad atsakingai galiu pareikšti, kad egzistuoja penki didieji žmogaus sveikatos griovikai:

1. Pažeistas stuburas. 2. Netinkamas kvėpavimas. 3. Netinkama mityba. 4. Prasta vidinė kūno higiena. 5. Nesugebėjimas jaustis laimingu.

Lrytas.lt siūlo paskaityti ištrauką apie mitybą iš M. Tombako knygos „Kaip sveikai gyventi 150 metų“, kurią išleido leidykla „Vaga“.

Netinkama mityba

Ką valgome ir kas „valgo“ mus

Šiuolaikinį maistą sudaro produktai, atrenkami atsižvelgiant į tris sąlygas:

1. privalo būti kaloringi, kad pasisotintume mažesniu jų kiekiu;

2. turi būti lengvai paruošiami, kadangi šiuolaikinė šeimininkė neturi daug laiko;

3. privalo būti lengvai sukramtomi, kad nereikėtų ilgai kramtyti (šiuolaikinis žmogus neturi daug laiko pietums).

Dėl tokių sąlygų mėsa gerokai nurungia daržoves, nes pasisotinti jos pakanka mažiau. Balta duona geresnė už juodą, nes lengviau sukramtoma. Valyti ryžiai ir cukrus atrodo patraukliau. Sudėlioti porcijomis užšaldyti produktai nurungia šviežius, nes mažiau laiko reikia gaišti virtuvėje. Net ir šviežias sultis pakeičia konservuotos.

Tokia mityba laikoma šiuolaikinės pažangos laimėjimu. Ji išvaduoja šeimininkę iš virtuvės, o motiną padaro nepriklausomą nuo jos pagimdyto vaiko (turiu omenyje kūdikio maitinimą dirbtiniu maistu, pakeičiančiu motinos pieną).

Įprotis šitaip maitintis kenkia net ir labai geros sveikatos žmonėms.

Silpnesnieji pradeda kentėti gerokai anksčiau, o greičiausiai pasekmių sulaukia vaikai.

Rafinuoto maisto žalingumas

„Saldusis žudikas“

Žmogaus siekis viską „pagerinti“, atskirti „reikalingą“ nuo „nereikalingo“ privedė prie to, kad dauguma produktų tapo rafinuoti, t. y. „dirbtiniai“. Manau, nėra prasmės aiškinti skirtumų tarp dirbtinės rožės ir natūralios, kurią išaugino sodininkas. Jas sieja tik išorinė išvaizda.

Panašiai esti ir su natūraliais bei sintetiniais vitaminais, sviestu, margarinu ir kt.

Rafinuojant, valant siekiama suteikti prekinę išvaizdą – apdorojama termiškai, verdama, tad maistas netenka pagrindinės „biologinės informacijos“ (subalansuotų natūralaus produkto cheminių elementų), kurią gauname iš saulės, žemės ir vandens. Toks maistas tampa organizmui svetimas. Kad jį įsisavintų, organizmas verčiamas eikvoti savo paties „atsargas“.
Puikus pavyzdys yra runkeliai ir cukrus, kuris iš jų gaunamas. Runkelis yra natūralus augalinis produktas, turintis daug vitaminų, mineralinių druskų, fermentų, hormonų. Iš runkelių gautas cukrus yra kruopščiai išvalytas, kristalizuotas, išfiltruotas. Kad įgytų baltą spalvą, jis apdorojamas kalcio chloridu – nuodu!

Į mūsų skrandį cukrus patenka kaip gryna cheminė medžiaga – sacharozė, kuri nebeturi vitaminų, mineralinių druskų, biologiškai aktyvių medžiagų. Kad organizmas galėtų tokį kaloringą produktą įsiurbti, reikia jį sujungti su kita „medžiaga“. Natūraliame produkte – runkeliuose yra visos būtinos medžiagos, o cukruje jų stinga. Tuomet organizmas priverstas aukoti savo paties medžiagas: kalcį iš dantų – todėl atsiranda ėduonis, geležį ir kitus elementus iš kraujo, todėl atsiranda anemija, cukraligė ir t. t.

Mokslo įrodyta, kad gausus cukraus vartojimas sukelia kraujagyslių atrofiją, ląstelių mutacijas ar išsigimimą ir pagaliau navikus.

Kaip žinia, cukrumi saldoma ne tik kava ir arbata, jo yra saldainiuose, sausainiuose, įvairiuose kepiniuose ir gėrimuose. Nė ne įmanoma išvardyti visų cukraus kelių į organizmą. Dėl gausiai vartojamo cukraus per pastaruosius 20 metų visose pažangiose šalyse padidėjo sergamumas cukralige, anemija, vėžiu, kraujo ligomis.

Štai kodėl daugelis tėvų, kaip ir senelių, daro didžiulę klaidą pratindami mažą vaiką prie saldumynų.

Liūdniausia, kad tokios klaidos ištaisyti paskui nepavyks per visą gyvenimą!

Ydingas potraukis pienui

Liga buteliuke

 plačiai vartojami motinos pieno pakaitalai iš karvės pieno ir dirbtiniai mišiniai. Su tokiu dirbtiniu maistu į mažylio organizmą patenka baltymai – antikūnai, kurių vaiko organizmas nepajėgia suvirškinti.

Moters piene yra daugiau laktozės (pieno cukraus), kuris pasiekia storąją žarną ir sukuria palankią aplinką rastis pieninėms-rūgštinėms ir kitoms naudingoms bakterijoms. Žodžiu, daro sveiką storąją žarną.

Maitinant karvės pienu ar kitais pakaitalais, vietoj pieno fermentacijos prasideda puvimas, kuriuo silpnas organizmas apsinuodija, storosios žarnos mikroflora sutrinka ir žarna išsigimsta. Dirbtinis pienas neturi „biologinės informacijos“, kuri slypi motinos piene, todėl kūdikis visad alkanas ir jį reikia nuolat maitinti.

Vaikas per anksti pradedamas maitinti krakmolingu ir mėsiniu maistu. Kūdikio virškinamasis traktas negali tų produktų suvirškinti ir įsiurbti, nes fermentacijos sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Kai kurių fermentų tiesiog dar nėra, o maistas jau duodamas.

Pažvelkite į 2–5 metų amžiaus vaikus. Jų panosėje nuolat yra gleivinių išskyrų – taip atsitinka dėl gausiai valgomo baltymingo ir krakmolingo maisto. Dirbtiniu maistu valgydinami mažyliai nuolat peršąla, nes visiškai neturi imuninio atsparumo. Jie jautrūs visokiausio pobūdžio infekcijoms, dažnai peršąla, juos kamuoja katarai, anginos, plaučių uždegimai ir pan. Dažniausiai tai ir potencialūs alergikai.

Net sunku numatyti, kokios dar ligos gali ištikti vaiką, negavusį motinos pieno.

„Obuolys nuo obels netoli rieda“

Norėčiau, kad kiekviena būsimoji motina žinotų, jog niekas vaikui negali pakeisti natūralaus motinos pieno! Joks dirbtinis maistelis neturi informacijos apie meilę, švelnumą, jautrumą, o svarbiausia – neugdo savisaugos instinkto (kaip apsisaugoti nuo nelaimių ir ligų). Motinos piene ir slypi visa ši informacija.

Jei nėščiosios valgyje vyrauja saldumynai, balta duona, rūkyta mėsa, karvės pienas, kava, kepta mėsa, rafinuoti produktai, jei, be to, dar ji rūko, galima neabejoti, kad jos pagimdytas kūdikis niekad nebus sveikas!

Ar mums reikia įgimtų ligų?

Karvės piene mažai geležies, nes veršelis minta žole. Gamta taip sutvarkė veršelio virškinimo organus, kad jie gali atskirai virškinti ir pieną, ir žolę. O štai žmogaus virškinamasis traktas sudarytas kitaip. Karvės pienas žmogaus skrandyje veikiamas rūgščių skrandžio sulčių susitraukia ir susidaro savotiška varškė.

Ta „varškė“ skrandyje aplipdo kito maisto daleles. Kol sutrauktas pienas nesuvirškinamas, tol nepradedamas virškinti kitas maistas.

Toks dažnai besikartojantis reiškinys gali sutrikdyti virškinamojo trakto veiklą, tiesą sakant, ir dvylikapirštės žarnos darbą. Kyla klausimas, ar reikia paversti organizmą rūgusio pieno produktų „fabriku“ bei dovanų dar gauti ir įgimtą ligą?

Pagrindinis pieniškos mitybos šalininkų argumentas, kad piene esti labai vertingų baltymų (amino rūgščių) bei kalcio. Su tokiu teiginiu sutikti negaliu. Paaiškinsiu kodėl.

Nevirškinamas kazeinas

Nė vienas pasaulio žinduolis (išskyrus žmogų) suaugęs nesimaitina pienu. Taip sutvarkė gamta.

(Jei kalbėsime apie kates, tai lakti pieną jas išmokėme mes, žmonės. Katės, kurios pieno nelaka, gyvena dvigubai ilgiau.)

Esminis skirtumas tarp karvės ir moters pieno yra baltymų – kazeino – gausa karvės piene. Kazeinas būtinas veršeliui, kad jam augtų kanopos ir ragai, tačiau net ir veršelis žinda pieną tik šešetą mėnesių. Žmogus neturi nei kanopų, nei ragų, tad kam jam toks kazeino perteklius?

Pirma – žmogui baltymų reikia gerokai mažiau, kadangi tam tikros rūšies bakterijos, esančios storojoje žarnoje, geba sintezuoti baltymus iš angliavandenių, kurių gauname iš augalinio maisto (jeigu tik storosios žarnos mikroflora sveika).

Antra – mūsų organizme yra cheminių junginių, kuriuos sudaro vos ne visi Mendelejevo lentelės elementai, nors su maistu galime juos papildyti tik 40 procentų.

Kaip jie atsiranda? Organizmas pats juos susintetina. Tarp kitko, mūsų viduje slypi puikiausia gamtos sukurta „chemijos laboratorija“, kuri turi didelius gamybinius pajėgumus pradedant amino rūgščių sinteze bei baigiant gydomaisiais preparatais, hormonais ir pan. Tik ne kiekvienas sugebame šiomis galimybėmis pasinaudoti!

Bet sugrįžkime prie baltymų. Ore, kurį įkvepiame, 80 procentų daugiau azoto (pagrindinės amino rūgščių dalies) negu tame, kurį iškvepiame. Kur jis pradingo? Buvo panaudotas amino rūgštims sintezuoti. Žmogus galėtų gyventi (vartodamas nedidelius kiekius gyvūninės kilmės baltymų) be jokio pavojaus sveikatai metus, dvejus ir netgi ilgiau, jeigu tik tinkamai kvėpuotų, o jo maistą sudarytų tik vaisiai ir daržovės. Bet jeigu žmogus maitinsis vien tik baltymingu maistu, po mėnesio gali numirti. Šaolino vienuolyne pasmerktuosius mirčiai maitindavo tik mėsa. Po 20–40 dienų jie mirdavo.
Per moters pieno sandarą gamta mums pateikia formulę, kaip maitintis visą gyvenimą: turi būti gausu angliavandenių, o baltymų kiekiai nedideli. Tik nesugebame viso to suvokti!

Kazeiną, esantį piene, organizme suskaido raugai. 1–2 metų amžiaus vaikas jau turi nagus ir plaukus, todėl kazeino jam visai nebereikia ir vaiko virškinamasis traktas raugų pradeda nebeišskirti. Kai taip įvyksta, karvės pienas tampa organizmui sunkiai virškinamu, jeigu nepasakius stipriau – „nuodijančiu“, produktu.

Kazeinas naudojamas gaminti organiniams klijams. Mūsų organizme nesuvirškintas kazeinas „klijuoja“ inkstuose akmenis, „užklijuoja“ kraujagysles, skatina kojų auglius, rankų pirštų deformavimąsi, o kitos nesuvirškintos pieno sudedamosios dalys gleivių pavidalu nusėda mūsų audiniuose ir sausgyslėse.

Gleivės – tai medžiaga, kurioje kaupiasi ligas sukeliančios bakterijos. Tarp natūropatų paplitusi nuomonė, kad nuo kūdikystės iki gilios senatvės karvės pienas žmogaus organizme skatina gleivių radimąsi, todėl visus geriančius karvės pieną dažnai „lanko“ peršalimai, katarai, bronchitai, astma ir daugybė kitų negalavimų.

Atkreiptinas dėmesys į dar vieną svarbų faktą. Mūsų laikais pienas esti žalingas, ypač vaikams, ir dėl aplinkos užterštumo. Piene esančio kalcio neatskiriamas palydovas būna radioaktyvus elementas stroncis-90. Jo molekulės panašios į kalcį, tik stambesnės. Kai stroncis-90 su pienu patenka į organizmą, jo molekulės išstumia kalcį iš kaulų. Taip paaiškinama „paslaptis“, kodėl žmonėms, kurie visą gyvenimą gėrė pieną, ištinsta galūnės (iškrypsta rankų ir kojų pirštai), taip pat ištinka įvairios sąnarių ligos, pažeidžiami klubų ir kelių kaulai.

Kalcis, riebalai ir cholesterolis

Niekas neneigia to fakto, kad pienas turi daug kalcio, būtino kaulams. Bet argi mažiau kalcio yra riešutuose, kopūstuose, morkose, burokėliuose, aguonose? Dar daugiau. O svarbiausia – kalcis šiuose produktuose sudaro idealią proporciją su kitais mineralais, be to, juose esantis kalcis lengvai įsisavinamas.

Piene yra ir gyvūninių riebalų. O kaip žinome, gyvūniniai riebalai gausina „blogą“ cholesterolį (širdies ir kraujotakos ligų „sukėlėją“).

Todėl pieną pradėta liesinti. Dėl to sutrinka natūralių sudedamųjų dalių proporcijos. Sumažinus piene riebalų kiekį, organizme pažeidžiama fosforo-kalcio pusiausvyra. Dėl to organizmas praranda sugebėjimą įsisavinti kalcį, tai laikui bėgant tampa viena svarbiausių priežasčių rastis osteoporozei.

Vyrauja visuotinė nuomonė, kad nuriebindami pieną gelbstime kraujotakos sistemą (su tuo aš nesutinku), juk taip pažeidžiame kaulus. Kyla klausimas: ar verta gerti pieną?

O rauginto pieno produktus – kefyrą, jogurtą, ypač varškę ir fermentinį sūrį – tai juos galima ir net reikia vartoti (geriausia nenuriebintus, su natūraliais riebalų kiekiais, tik nedaug). Ypač derėtų juos vartoti senyviems žmonėms ir vaikams. Mat rauginto pieno produktuose esančios bakterijos jau atliko tai, ką žmogaus organizmas daro didelių pastangų dėka eikvodamas daug savo paties vitaminų, mineralinių druskų, makro- ir mikroelementų atsargų.

Atsisveikinimas su „potraukiu“

Ar visus tuos argumentus išgirdo tie, kurių valgiaraštyje vyrauja pienas? Veikiausiai ne. Su įpročiais žmogus atsisveikina sunkiai. O jei nebegalite be pieno gyventi, tai geriau gerkite ožkos pieną. Jo sudėtyje nedaug kazeino, riebalų ir jis artimesnis moters pienui.

O visi tie, kurie ir toliau gers pieną, privalo atkreipti dėmesį į savo savijautą. Ar išgėrę pieno jie nepajunta jokių žarnyno sutrikimų, ar jiems nepučia pilvo, nepaleidžia vidurių, ar neskauda kaulų ir sąnarių? Ar ne per dažnai jus kamuoja slogos, peršalimai ir plaučių uždegimai? Jeigu taip, tada išvadą „gerti ar negerti pieną“ padarykite patys.

Teisybė apie mėsą – uždelstas „šūvis“

O dabar keletas žodžių apie mėsą, kurios dėl daugelio priežasčių nepatarčiau valgyti kasdien.

Gausus gyvulinės kilmės baltymų (mėsos, rūkytos mėsos gaminių ir pan.) vartojimas, daug kartų viršijantis organizmo poreikius, visada sukelia puvimą virškinimo trakte, vidurių užkietėjimus ir organizmo užsiteršimą pieno, rūgštynių ir šlapimo rūgštimis (tai paskatins stuburo skausmus, osteoporozę, sąnarių ligas ir kitus judėjimo organų sutrikimus).

Mėsa neturi kvapo, skonio, tad prieš valgant ją reikia kepti, virti, pridėti įvairių prieskonių ir gerai pasūdyti (kaip sužinosime vėliau, kiekvienas tų dalykų anaiptol nėra nekenksmingas sveikatai). Tokio paruošimo metu maiste susidaro apie 20 nuodingų medžiagų, kurios žaloja kraujagysles ir nervų sistemą.

Įsisavindamas mėsą organizmas suvartoja daug vitaminų bei mikroelementų, tad jeigu drauge nevalgomos daržovės, mėsa nebus iki galo suvirškinta, ji pradės pūti virškinimo trakte. Puvimas sukels pH pokyčius storojoje žarnoje, jie taps labai šarmingi, o tai savo ruožtu surūgštins kraują. Šarminė aplinka – ideali terpė vystytis ligotoms ląstelėms (ypač vėžinėms). Visi, kurie valgo daug mėsos, privalo prisiminti, kad jiems gresia navikinės ligos.

Dar vienas faktas, į kurį norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį. Perdėtas gyvūninės kilmės baltymų vartojimas, ypač ankstyvoje vaikystėje, silpnina imuninę sistemą. Įsisavinant mėsą organizmas suvartoja daug vitaminų ir mikroelementų, kurie paimami iš augančio vaiko kraujo, o kai jų pristinga, išsivysto anemija ir kraujo ligos.

Visokiausi negalavimai, egzemos, peršalimai, anginos, katarai ir kitos ligos, kurias vadiname brendimo ligomis, tai vis aklos tėvų meilės pasekmė. Jie be saiko vaiką maitina mėsa, net nenutuokdami, kad lėtai jį „žudo“.

Rytų išmintis mus moko, kad kiekviename produkte slypi informacija apie kilmės vietą, auginimo būdą, klimatą, saulės, mėnulio spindulius ir t. t. Kokią informaciją šiuo požiūriu pateikia mėsa?

Tie laikai, kai karvės buvo ganomos pievose ant žalios žolytės, jau seniai praėjo. Dabar visą laiką jos praleidžia fermose be saulės šviesos ir gryno oro. Jos minta ne sultinga žole, o šeriamos hormonais bei įvairiausiais dirbtiniais kombinuotais pašarais...

Dažnai pirkdami neišvaizdų mėsos gabalą net nesusimąstome, kad kitados jis priklausė mielam simpatiškam gyvūnui, kuris užmuštas aukštos įtampos srove.
Nebūkime naivūs ir nemanykime, kad gyvūnas nejautė artėjančios mirties. Jautė ir dargi labai stipriai! Net baisu pagalvoti, kiek nuodingų „agresijos“ ir baimės hormonų išskyrė jo organizmas nužudymo akimirką, hormonų, kuriuos mes po to pasigardžiuodami suryjame, pavyzdžiui, kotleto pavidalu. Todėl nereikia stebėtis, kodėl mes ir mūsų vaikai tapome tokie agresyvūs ir tulžingi... Agresija visados sukelia agresiją, o mėsos vartojimas geriausiai patvirtina šią seną tiesą!

Pastaraisiais metais (1999–2002) Vakarų Europos šalyse vis dažniau pastebima karvių epidemija BSE (karvių „pasiutligė“). Šios ligos priežastis – visiškas nervų sistemos išsigimimas (vadinamoji smegenų kempinligė). Vienintelis išsigelbėjimas – visos bandos sunaikinimas (sudeginimas)!

Duok Dieve, kad po keleto metų mūsų vaikai (kurių pagrindinis maistas – mėsa) nepajustų fatališkos raguočių augintojų klaidos pasekmių, klaidos, kai vietoj augalinės kilmės pašaro, karvės buvo šeriamos baltyminiais pašarais (kaulų miltais).

Tai ryškus pavyzdys, kaip netikęs pašaras gali sunaikinti psichinę ir fiziologinę organizmo sandarą!

Miltai – džiaugsmas ar skausmas?

Skausmas slypi šveistiniuose miltuose

 metas aptarti tokį populiarų produktą kaip miltai. Jie malami iš javų grūdų. Nešveistiniuose miltuose yra vitaminų B, PP, F, mineralinių medžiagų, fermentų, taigi viso to, kas būtina mūsų organizmui. Į grūdų sudėtį įeina krakmolas – 85 procentų ir biologinis apvalkalėlis – 15 procentų. Tame apvalkalėlyje esančios medžiagos padeda mūsų organizmui skaidyti ir įsisavinti krakmolą.

Šveistiniai, rafinuoti miltai apvalkalėlio nebeturi, taigi neturi to, kas grūduose vertingiausia ir žmogui reikalingiausia, – vitaminų, fermentų ir mineralinių medžiagų.

Suvirškinti baltos duonos riekelei ar mielinei bandelei reikia ištisos grupės medžiagų, kurios „išmestos“ su apvalkalėliu. Tas medžiagas tenka imti iš mūsų organizmo gyvybinių atsargų. Šveistiniai miltai virškinami sunkiai, o nesuvirškintos liekanos užpildo riebalines mūsų kūno raukšles.

Kiekviena šeimininkė žino, kas nutinka įbėrus miltų į šiltą vandenį. Jie išbrinksta, susidaro kleisteris – klijus primenanti medžiaga. Visiškai taip pat suvirškintas krakmolas brinksta mūsų žarnose ir trikdo normalų virškinimą. Be to, tai kraujagyslių teršėjas ir šlapimo pūslės bei tulžies pūslės akmenų gamintojas.

Kad balta duona, sausainiai, pyragaičiai, bandelės ir praktiškai visi gaminiai iš baltų miltų atrodytų skanesni, į juos dedama įvairių priedų: dažiklių, puriklių ir kt. Kur tos „priemaišos“ vėliau pasideda? Deja, lieka mumyse iki gyvenimo pabaigos, pamažu nuodydamos organizmą. Dėl jų kraujagyslės „stingsta“ ir taip miltai po džiaugsmo sukelia skausmą!

Pavojingosios mielės

Praktiškai į visų rūšių duoną dedamos kepimo mielės. Kepimo proceso metu jos „sukelia“ tešlą, kaupiasi duonoje, o kai patenka į žarnyną, įtakoja ten fermentų veiklą. Be to, kaip nustatė amerikiečių mokslininkai, kepimo mielės skatina atsirasti navikus. Taigi valgydami duoną mes savo virškinamąjį traktą paverčiame „mūšio lauku“, kuriame mielės susigrumia su natūralia žarnyno mikroflora.
O kadangi duoną valgome nuo mažens, tai mikroflora daugelio iš mūsų organizme – retenybė. Vidurių užkietėjimas, pūtimas, virškinamojo trakto ligos – tai daugiausia duonos, bandelių ir panašių produktų gausaus valgymo padariniai.

Nerauginta duona

Mielinių kepinių, atsiradusių maždaug prieš 15000 metų Egipte, žalingumas nustatytas jau gana seniai.

Daugelis tautų, siekdamos apsisaugoti nuo išmirimo, kepė tik neraugintą duoną ir tokį paprotį įtvirtino kaip religinę dogmą. Pavyzdžiui, Biblijoje skaitome: „Nieko rauginto nevalgykite, visur, kur tik būsite, valgykite vien tik neraugintą duoną.“ Patarimas labai vertingas ir išmintingas.

Mintis apie tai, kad reikia atsisakyti baltos duonos, daugelį gali priblokšti, tačiau, jei brangi sveikata, – ryžkitės tokiam žingsniui. Prašau pasistengti valgyti duoną iš rupių miltų arba keptą be mielių.

O jeigu jau valgote duoną, keptą su mielėmis, bent jau neimkite į burną šviežiai iškeptos. Reikia palaukti 1–2 dienas, kol mielės praras savo veiklumą ir nebekenks. Galima duoną pakepinti skrudintuvu, valgyti džiūvėsius, skrebučius...

Užburtas ratas

Visos išvalytos kruopos (kaip ir grūdai) nebeturi tų vertingų medžiagų, kurių yra grūdų apvalkalėliuose, todėl po valymo jos tampa sunkiai virškinamu krakmolu. Rekomenduočiau vartoti nelukštentų grūdų kruopas, nelukštentus ryžius. Rafinuotas ir „praturtintas“ maistas (cukrus, sausainiai, rūkyta mėsa, traškučiai, duonos, pyrago gaminiai ir kt.) paprastai turi nedaug vandens ir per daug druskos arba cukraus. Nuo tokių produktų mus troškina, todėl užgeriame įvairiais skysčiais.

Susidaro uždaras ratas: rafinuoti produktai kelia troškulį, todėl daug geriame. Skysčiai išplauna virškinimo sultis, todėl, labai stokojant vitaminų ir fermentų, sutrinka virškinimo procesai. Druska dirgina skrandį, kad neutralizuotume ją – vėl geriame. Ir taip nuolatos – tai valgome, tai geriame... Taip didėja mūsų kūno masė, prisipildanti vandens. Tampame nepaslankūs, stokojame jėgų.

Koks valgis, tokia ir nuotaika

Japonai dažnai juokauja: „Jei sutuoktiniai pradėjo dieną vaidu, tegu pamąsto, ką valgė išvakarėse.“

Pasirodo, kad rafinuoti produktai kenkia ne tik mūsų sveikatai, bet veikia ir psichiką.

Amerikiečių psichologai teigia, kad sumažinus žmogaus valgiaraštyje cukraus, mėsos ir kavos, 50 procentų sumažėja jo agresyvumas.

Mūsų išmintingi protėviai žinojo apie tai daug daugiau. Rytų išmintis skelbia: „Dievas sukūrė maistą, o velnias – virėją.“ Skaitytojas tikriausiai pagalvos: „Kaip galima išgyventi be rūkytos mėsos, baltos duonos, kavos, saldainių, šokolado ir kt.?“ Gamta dovanojo žmogui didžiulę natūralių produktų įvairovę.

Daugiau fantazijos! Jei labai norime, tai kartais galime sučiulpti ir saldainį, suvalgyti mėgstamą sausainiuką, rūkytos dešros griežinėlį. Tik nuolat atminkime, kad tai nuodai!

Kaip valgysime, taip ir gyvensime

Brangūs skaitytojai, prašau Jūsų ypač atidžiai perskaityti šį skyrelį. Jei viską gerai suprasite, tai didžia dalimi išmoksite sveikai maitintis ir išsaugosite sveikatą pradedant dantimis ir baigiant storąja žarna.
Kaip pavyzdį paimkime visų pamėgtą sumuštinį (duoną, apteptą sviestu, o ant viršaus rūkyta mėsa), kurį užgeriame arbata arba kava.
uona – angliavandeniai, sviestas – riebalai, o rūkyta mėsa – baltymai. Valgant visus šiuos produktus drauge skrandyje susidaro sunkiai virškinamas mišinys.

Pagal virškinimo trakto fiziologiją angliavandeniai apvirškinami jau burnos ertmėje ir iš dalies dvylikapirštėje žarnoje, baltymai – skrandyje ir dvylikapirštėje, be to, šiuose dviejuose organuose baltymams virškinti išsiskiria sultys, kurios reikalauja skirtingo laiko baltymams suskaidyti. Skrandį pasiekęs sviestas tų sulčių funkciją slopina. Taigi virškinimas sustabdomas, maistas skrandyje „suakmenėja“.

Užgerdami visa tai skysčiu (arbata, kava ir kt.) nesuvirškintą maistą ir rūgštingas skrandžio sultis nuplauname į dvylikapirštę žarną. Dvylikapirštėje žarnoje vyksta šarminė reakcija. Rūgštingos skrandžio sultys „ėda“ dvylikapirštės žarnos gleivinę, prasideda jos uždegimas, ima graužti rėmuo ir pagaliau atsiranda opa. Iš dvylikapirštės žarnos nesuvirškinto maisto likučiai pasiekia storąją žarną. Čia nesuvirškinta duona pūva, o rūkyta mėsa sudaro „sąnašas“ ir išmatų akmenis. Kaip tos „nuosėdos“ veikia sveikatą, jau žinome.

Kai kurie iš mūsų neįsivaizduoja gyvenimo be sumuštinio. Nesu didis jo priešininkas ir aš. Sutepta sviestu duona su pomidoru ar agurku, arba fermentinis sūris ar rūkytos mėsos skiltelė, įvyniota į salotos lapą, – tokį sumuštinį tikrai galime valgyti. Bet kita vertus, nėra nieko kenksmingesnio kaip drauge suvalgyta duona, sviestas ir rūkyti mėsos produktai.

Kadangi tokio pobūdžio sumuštinius dauguma mūsų valgome kasdien, tad norėčiau ypač atkreipti Jūsų dėmesį, kaip kenkia sveikatai toks produktų derinys.

Koks maistas teikia mums gyvybinės energijos? Ogi toks, kuris auga saulės spinduliuose. Vien tik saulė yra universalus energijos šaltinis visiems gyviems padarams. Gamta apdovanojo augalus gebėjimu sugerti ir perdirbti saulės energiją. Paskui augalai atiduoda ją žmogui.

Maistas lemia ne tik mūsų sveikatos būklę, bet ir gyvenimo trukmę. Kiekvienas galime lengvai suskaičiuoti kalorijas, sunaudotas per parą. Kasdien valgant įvairų maistą (reikia priskaičiuoti ir saldumynus, kavą, ledus ir kt.) gauname vidutiniškai 2500 kcal. Mokslininkai nustatė, kad nuo gimimo akimirkos iki pat mirties žmogus vidutiniškai sunaudoja 50 000 000 kcal.

Dabar galime apskaičiuoti vidutinę gyvenimo trukmę, jeigu valgysime mišrų maistą. 50 000 000 kcal (energiją, sunaudotą per gyvenimą) dalijame iš 2500 kcal (iš energijos, sunaudotos per parą) ir gauname 20 000 parų arba 55 metus.

Pabandykime apskaičiuoti natūralių augalinių patiekalų šalininkų vidutinę gyvenimo trukmę. Jie per parą sunaudoja vidutiniškai iki 1000 kcal. 50 000 000 kcal : 1000 kcal = 50 000 parų arba 137 metai. Čia jau nebe šiaip aritmetika. Čia mūsų gyvenimo trukmė.

Nenuginčijamas mokslinis faktas, kad kiekvienam tūkstančiui žmonių, besimaitinančių mišriais ar mėsos patiekalais, po 60 metų amžiaus tenka vienas vegetaras, o kiekvienam tūkstančiui „mėsėdžių“ po septyniasdešimties – jau 100 vegetarų. Po 80 metų tūkstančiui „mėsėdžių“ tenka 600 vegetarų.
Noriu pabrėžti, kad mityba, pagrįsta vien kalorijų skaičiavimu, fiziologijos požiūriu klaidinga. Svarbu pasirenkant maistą ne vien tik nustatyti, kiek kalorijų jis suteikia, daug svarbiau išsiaiškinti, kiek energijos organizmas gali gauti jį įsisavindamas.

Nors augalinės kilmės produktuose kalorijų mažiau, juos įsisavindamas organizmas gauna energijos daugiau. Todėl, pavyzdžiui, suvalgęs lėkštę grikių košės žmogus pasijunta sotus, jam norisi griebtis darbo, o suvalgius gabalą mėsos norisi išgerti kavos ir traukia į lovą.

Daugelis žmonių mano, kad mėsos patiekalai siejasi su jėgų ir energijos antplūdžiu. Iš tikrųjų taip nėra, nes mėsa tik sužadina nervų sistemą, ji veikia tarsi narkotikas.

Maitinantis svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių druskų, vitaminų ir mikroelementų. Jeigu jų kiekiai subalansuoti (kaip maitinantis natūraliais produktais), organizmas suvartoja nedaug energijos juos įsisavindamas, todėl didelius energijos kiekius gali skirti toksinams pašalinti ir ląstelėms regeneruoti.

Visokiausi „dirbtiniai“ produktai, kuriems priklauso ir mėsa bei jos gaminiai, neturi idealaus balanso tarp pagrindinių sudėtinių dalių, tad juose slypinčią energiją tenka išgauti komplikuotu būdu, todėl organizmas neretai išeikvoja energijos daugiau negu jos atgauna. Kad nesijaustų alkanas, žmogus priverstas ryti didelius tokio maisto kiekius. Iš vienos pusės, žmogus vargsta dorodamas didelius valgio kiekius, o iš kitos – kovoja su antsvoriu.

Be reikalo kankina savo organizmą įvairiomis dietomis arba liesėjimo priemonėmis, – gydymui pasibaigus antsvoris sugrįžta.

Peršasi išvada: joks gydymas ir dieta, joks virėjas nesubalansuos patiekaluose baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mikroelementų taip, kaip jau juos yra subalansavusi gamta augalinės kilmės produktuose.

Ne kiekvienas turi būti vegetaras

Norėčiau, kad mane suprastumėte teisingai. Ne visi turi būti vegetarai. Aš neįkalbinėju, kad atsisakytumėte visų malonumų ir gyvenimo džiaugsmų, be kurių gyvenimas prarastų žavesį. Kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti šventės, kai galima valgyti viską, ir kasdienybė, kai organizmas gauna tik tai, kas jam sveika!

Aš tik raginu išlaikyti saiką, nes tai viena svarbiausių žmogaus būties sąlygų.

Liga lėkštėje

Pasaulinės sveikatos organizacijos komisija atliko tyrimus keliuose Tibeto vienuolynuose. Nustatyta, kad 60 procentų gyventojų (tarp jų daug senų žmonių) visai neserga ėduonimi, neturi nei kraujotakos, nei virškinimo sutrikimų. Visi nepriklausomai nuo amžiaus veiklūs ir tiesiog visai sveiki. Jų maisto tyrimai parodė, kad tibetiečiai maitinasi labai kukliai, neturi šaldytuvų, dujinių viryklių, nevartoja cukraus, mėsos nei rafinuotų produktų.

Daugiausia valgo miežinius paplotėlius, geria tibetietišką žolių arbatą ir gryną vandenį. Vasarą valgį paįvairina ropėmis, morkomis, bulvėmis ir trupučiu ryžių.

Ir štai koks paradoksas. Tokiose pažangiose valstybėse kaip JAV, Vokietija, Prancūzija, kurios pirmauja pieno, mėsos ir kitų rafinuotų produktų vartojimu, žmonių sveikata visai kitokia.

Amerikoje, pavyzdžiui, iš trijų šeimų dviejose randama navikų, du žmonės iš penkių serga širdies ir kraujagyslių ligomis ir dėl jų miršta. Labai daug žmonių serga cukralige. Lėtinėmis ligomis serga 19 proc. gyventojų, taigi maždaug kas penktas žmogus.

Vokietijoje cukraligė kamuoja 20 proc. gyventojų. Apie 20 proc. 8–16 metų amžiaus vaikų protiškai ir fiziškai atsilikę. Reumatu ir sąnarių uždegimu serga 15–17 proc. gyventojų.

Prancūzijoje dėl įvairių alergijų kenčia 15–20 proc. gyventojų, 450 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus turi įvairių klausos ir regos sutrikimų, 1,5 milijono šešiamečių vaikų serga astma. Visose turtingose pramoninėse šalyse per pastaruosius 25 metus padvigubėjo skaičius naujagimių su įgimtomis ligomis.

Senovės tibetiečių išmintis liudija: „Daugiausia žmonės serga dėl dviejų priežasčių – nuo apsirijimo arba nuo bado.“ Taigi dažnai šakute bei šaukštu patys išsikasame kapo duobę.

Sugebėjimas deramai maitintis – didis menas! Nepakanka pasigaminti gardų valgį, reikia išmokti tinkamai maitintis.

Atsakymus į klausimus, kaip teisingai derinti produktus ir ko vengti vartojant maistą, kad mityba būtų sveikatos šaltiniu, rasite skaitydami knygą „Kaip sveikai gyventi 150 metų“.

straipsnis is delfi.lt: http://www.lrytas.lt/-13414830921340359021-p9-netinkama-mityba-k%C4%85-valgome-ir-kas-valgo-mus.htm