Karmos specialistų pastebėjimai

Tėvai yra gerbtini vien tuo, kad jie mane sukūrė. Gerbdamas juos, aš juos statau į pirmą vietą savęs atžvilgiu. Tai man padeda tėvų atžvilgiu pasijausti antriniu, o tuo pačiu ir Dievo atžvilgiu antriniu. Tai didina Meilės kiekį manyje. Jei aš į pirmą vietą statau save, o tėvus į antrą, tai netenku vienybės su Kūrėju ir man belieka sirgti.

Žmogus, prarasdamas ryšį su kūrėju, patiria tam tikrus „nusileidimo“ etapus. Visų pirma meilė virsta prisirišimu, tuomet agresija. Meilė virtusi prisirišimu yra mirtinai pavojinga. Bet koks atsiribojimas nuo meilės duoda pasąmoninės agresijos pliūpsnį.

Prisirišimai prie kasdienybės darbų, žmonių, įvairių kūniškų, jausminių malonumų, minčių sukelia priklausomybę ir agresyvumą dėl baimės jų netekti. Į pasąmonę lengvai praeina tai, kas kartojama pastoviai, kas vyksta su dideliu energijos išmetimu.

Išpuikęs žmogus siekia viską kontroliuoti. Jis sukuria griežtą planą ateičiai, ko jis tikisi, laukia iš ateities. Tuo pačiu atsiranda prielaida nuoskaudoms ir depresijai, jei tas planas neįgyvendinamas. Kuo stipriau vidumi mes nekenčiame žmonių, tuo žiauriau išoriškai jie su mumis elgsis.

Puikybė turi du veidus. Vienas presuoja kitus ir siekia viršenybės, o kitas presuoja save ir menkina save. Po puikybe slepiasi geidulingumo garbinimas.

Nuodėmės išperkamos per kančias, bet minimaliai, nes kančios negali pilnai pakeisti žmogaus. Per atgailą atsiveria daugiau galimybių įveikti nuodėmes, nes atgailos esmė yra savęs pakeitimas, savo charakterio ir elgesio pakeitimas. Atgaila tai visų pirma suvokimas to kas įvykdyta. Po to būtina atleisti sau ir kitiems, dalyvavusiems procese. Prisižadėti daugiau taip nesielgti. Įsileisti meilę į save ir pamilti kitus. Meilė Dievui duoda didžiausias pasikeitimo galimybes.

Kančios procesas viso labo meilės trūkumas. Tai nenoras meilę Dievui pastatyti į pirmą vietą.

Tam, kad pajusti begalybę, mes periodiškai turime netekti tai, kas laikina.

Mėnesinių metu išsiskiria didelė energija, nes suyra moters kiaušinėlis.

Dažnai moteris negali tapti nėščia dėl to, kad jos sieloje nepakanka meilės pereiti išbandymų, būtinų apvalyti kūdikio sielą. Nėštumas ne gimdoje dažnai būna pas moteris su griežtu charakteriu ir išpuikusioms.

Ištyrus genialių vaikų tėvus buvo nustatyta, kad jie buvo vidutinybės, o mamos „su užtaisu“. Jei vyras  gabus, tai žmona sudievins jį, pamirš apie meilę Dievui ir tuo pačiu žudys savo vaikus. Todėl vyras viduje turi būti dvasingas, o išoriškai neišvaizdus, paprastas. Tačiau vyras neturi prieiti kito kraštutinumo, kad žmona pradės jo negerbti, nes mylimo žmogaus sudievinimas ir panieka yra tapatūs dalykai.

Geismo garbinimas pasąmonę veda prie geismo tenkinimo objekto garbinimo ir prisirišimo prie to objekto ( mylimas žmogus, skanus maistas, maloni muzika, alkoholis, narkotikai, rūkymas ir pan.). Santykių tarp mylimų žmonių atveju, mylimasis nesąmoningai, kad išsigelbėtų, pradeda didinti atstumą, skriausti, išduoda ir pan. Bet koks prisirišimas daro žmogų agresyvų.

Jei agresija tarpusavyje tarp vyro ir moters tiek padidėja, kad agresija eina į moters ir vaikų pasąmonės, tai stabdoma per vyro išėjimą iš šeimos.

Kuomet moteriai geismas svarbiau už meilę ji tampa beprotiškai pavydulinga, o pavyduliavimas, tai  bandymas užmušti savo vyrą subtiliame plane, jei jis užsinorės iš jos atimti malonumą. Šiuo atveju moters pasąmonė užmušinėja savo vyrą kiekvieną sekundę.

Seksualinė energija, kuri neturi galimybės pasireikšti per malonumus, nevalingai transformuojasi į aukštesnę energiją. Jei dar meldžiamasi, tai į dievišką energiją.

Dauguma žmonių giliai sielose iš tiesų bijo meilės, nes ji duoda ne tik malonumus. Ji priverčia žmogų keistis, kas susiję su praradimais ir kančia. Meilė verčia būti atsakingu už savo artimuosius, šeimą ir visą žmoniją.

Pasaulis vieningas. Kančiomis žmogus „apmoka“ savo protėvių nuodėmes, po to savo nuodėmes, po to už savo vaikų nuodėmes ir galiausiai už savo anūkų ir proanūkių nuodėmes. Mes atsakingi už visus ir viską  ir visi atsakingi už mus. Jei žmogus kančias išgyvena su atgaila, malda, meile tai iš kentėjimo jie išeina laimingi, nes padidina meilės kiekį savyje ir kituose.

Artimieji žmonės realiai pradės keistis tik keičiantis mums. Sielos lygyje mes visi susiję ir su artimaisiais, vaikais, tėvais, seneliais ir t.t. Jei nors vienas apsivalo, tai paliečia visus. Kuo gilesnis apsivalymas, tuo plačiau visi tai pajunta.

Pats didžiausias priešas pasaulyje yra mylimas ir brangus mums žmogus, nes būtent jis gali suteikti mums patį didžiausią pasaulyje skausmą.

Skausmas apvalo sielą. Moteriai skausmas duodamas per vyrą. Jei ji jo nepriima, neatleidžia, smerkia ir nekenčia vyro, tai ji linki mirties jam ir jo vaikams. Tuo pačiu moteris linki mirties savo vaikams. Moteriai reikia visų pirma įeiti į tokią būseną, kurioje ji jaustų savyje meilę ir visur matyti Dievo valią ir kad taptų įprasta. Įprotis formuojasi per 40d. Tendencija įsitvirtina po pusmečio.

Atgaila dėl nuodėmių turi virsti pasikeitimu. Pats pavojingiausias dalykas atgailoje yra apgailestavimas dėl praeities ir savęs smerkimas.

Dauguma žmonių meldžiasi ne Dievui, o įsivaizdavimui apie jį. Jie veržiasi prie savo idealų, ar troškimų. Tokia nuoširdi malda gimdo puikybę, susireikšminimą ir agresiją prieš kitus žmones. Negalima aukoti ar aukotis, kai pyksti ant artimo. Jei save laikai menku, nuodėmingu žmogumi, nes tuo pačiu savyje menkini Dievą. Būtent šita emocija buvo stabdoma vėžiu net pas šventuosius. Atgaila, tai ne savęs žeminimas, o savęs keitimas į gerą pusę.

Keičiant save negalima orientuotis į rezultatus. Svarbu išlaikyti kryptį. Svarbiausias rezultatas – matyti visame kame Dievo valią, auginti meilę savo sieloje. Mokėti būti tuo pat metu mylinčiu ir tvirtu. Mokėti neįsižeisti ant žmonių, o auklėti juos.

Jei žmogus į dvasines knygas reaguoja agresyviai ir ironiškai, tai tiesiog jo puikybės apsauginė reakcija. Dvasinės knygos gali pajudinti to žmogaus vidines problemas, kurios įtakos žmogaus ateities stabilumą ir gerovę. Reikia ne smerkti kitus žmones, o auklėti juos. Reikia ne gelbėti žmones, o padėti gelbėtis. Melstis galima už savo ir kitų vaikus, kurie dar nesuvokia ir už senelius, kurie jau nebesuvokia. Visi kiti yra pakankamai sąmoningi melstis už save ir savo vaikus.

Savanaudiškumas mums neleidžia džiaugtis tuo ką turime, nes mes nelaimingi dėl to, ko neturime.

Jeigu matome, kad sutuoktiniai — visiškai skirtingi, nesuderinami, atrodo, nieko bendra tarpusavyje neturintys žmonės, vadinasi, jie turi būti vienas su kitu dėl karminių priežasčių. Tikroji žmogui skirta antroji pusė sutinkama tik ypač retais atvejais. „Po Vedybų žmona perima dvidešimt penkis procentus negatyvios vyro karmos o jis - septyniasdesimt penkis procentus neigiamos žmonos karmos. Už viską, ką susituokus daro žmona, yra atsakingas jos vyras. Todėl itin svarbu, kad vyrai savo žmonoms suteiktų dvasinių žinių bei patys eitų ir vestų savo šeimą pas Dievą"

Visų pirma, galima melstis, prašyti nuodėmių atleidimo. Taip pat galima giminei arba konkrečiam žmogui skirti tam tikrų savo atliekamų askezių rezultatus. Apskritai, žengdamas atleidimo ir paleidimo keliu žmogus gali labai daug pasiekti. Jeigu mes negalime gyventi su šeima, nebūtina tai daryti ir kankintis. Tačiau turime suprasti savo pareigas artimiesiems. Pavyzdžiui, jeigu jūsų mama mirė, tai dar nereiškia, kad neturite su ja susijusių pareigų. Juk yra daugybė jūsų mamos amžiaus moterų, kurioms galėtumėte pagelbėti. Mūsų skola, pareiga niekur nedingsta ir tai taip pat galioja ankstesnėms kartoms, protėviams. Šią skolą galima grąžinti kitiems žmonėms, šiek tiek kitokiu, o ne tiesioginiu būdu. Jeigu paliksime tai likimo valiai, šios skolos tik kaupsis ir trukdys mums laimingai gyventi. Jeigu mes besąlygiškai atsiduodame Dievui, skiriame jam save ir savo gyvenimą, galime išgelbėti dešimt savo giminės praeities ir ateities kartų. Taip rašoma šventraščiuose. Apskritai, jeigu žmogus iki tridešimties metų nepasirenka savo dvasinio kelio, tai nurodo jo infantilumą, užstrigimą jaunystėje ir netgi vaikystėje. Tai rodo žmogaus nenorą, negebėjimą prisiimti atsakomybės, nes dvasinis kelias, dvasinis gyvenimas yra labai sunkus darbas, askezė. Tačiau jeigu eidamas šiuo keliu žmogus mato, kaip tai prisideda prie jo artimųjų ir šeimos gerovės, jeigu jis stebi, kaip tai lemia pokyčius šalyje, visuomenėje, kaip pamažu vis daugiau žmonių tampa laimingi, šis kelias nebeatrodo toks sunkus.

Tekstas imtas iš:

http://www.andrianas.lt/apie-mane/straipsniai-8/lt/karmos-specialistu-pastebejimai-16.html