ŠEŠIOS DORYBĖS ARBA PARAMITOS BUDIZME

Paramitų mokymai yra sutinkami visose budizmo formose, iš tikrųjų jie yra dažni visose religijose, tačiau suorganizuoti šiek tiek skirtingais būdais. Budizme paprastai pristatomos šešios paramitos, arba šešios mums reikalingos savybės. 

Bodhisattvos kelias (Bodhisatva – budizmo kocepcija, žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą, vienas iš budų. Tibeto ir gnostikų ezoteriniuose ar slaptuose mokymuose bodhisattva yra žmogus, kuris atlikęs didžiulį darbą su savimi, pasiekęs Penktą Ugnies Iniciaciją (Tifereth) ir pasirinkęs tęsti Tiesaus Kelio darbą, atsižadėdamas lengvesnio Spiralinio Kelio (Nirvanoje) ir vietoj to, pasirinkęs grįžti ir padėti kenčiančiai žmonijai.)- taip pat žinomas kaip Tiesus Kelias, yra pasirenkamas tik vienetų. Kol daugelis trokšta Šviesos, didžioji dauguma renkasi lengvesnį Spiralinį Kelią, kuris yra užbaigiamas per daug ilgesnį periodą. Tas, kuris eina Tiesiu Keliu, yra retenybė, nes šis kelias kartus, skausmingas ir pilnas siaubo. Įkūnytas Jėzaus iš Nazareto gyvenimo istorijoje, bodhisattvos kelias yra nukryžiavimo ir Kančios kelias dėl kitų. 

Kristus yra centrinė Saulė. Kristus yra spindulys, visus suvienijantis su Absoliutu.

„Tiesus kelias, vertikali veiksmo kryptis, aštuoneriopas kelias, veda mus iš tamsos į šviesą. Tai ir turėjo omenyje Kristus mums sakydamas:

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ - evangelija pagal Joną 14:6

Tie, kurie atsisako laimės būti Nirvanoje dėl to, kad myli žmoniją, tie, kurie turi saulės (sauliškąjį) transformacijos kūną ar indą, Nirmanakaja, yra tikros bodhisatvos, kurie iš tikrųjų eina tiesiu keliu; jie žino Viešpaties žodį.

Tai pabrėžia, jog pilnas paramitų išvystymas įmanomas tiktai tiems, kurie eina Bodhisatvos Keliu. (Bodhisatva – budizmo kocepcija, žmogus, atsisakęs nirvanos ir pasirinkęs savo išmintimi padėti kitiems pasiekti nušvitimą, vienas iš budų). Bendruoju atveju yra aiškinamos šešios pagrindinės paramitos:

Pirmoji yra DAVIMAS (Dosnumas). 

Antroji yra  DORYBĖ (Etika, moralė arba disciplina). 

Trečioji yra KANTRYBĖ. 

Ketvirtoji yra PRATYBOS (Uolumas). 

Penktoji yra MEDITAVIMAS (Koncentracija). 

Ir šeštoji yra IŠMINTIS. 

Dosnumas sudaro visų tų paramitų pagrindą.

Mes aukojame, stengiamės suteikti materialius dalykus, siekiame dalintis materialia gerove, kad padėtume kitiems žmonėms. Šios praktikos tikslas – puoselėti neprisirišimą. Tai yra labai svarbu. Praktikantui, dirbančiam įvadiniame kelyje, reikalinga lavinti neprisirišimą, kad jis galėtų suprasti „aš“. Religijai ar studentui, kurie pažengė truputį toliau, šis dosnumo gebėjimas yra labiau sufokusuojamas į kitus žmones nei į savo paties vystymąsi. Taigi jūs matote, jog dosnumo sąvoka yra labiau praplečiama, mažiau savanaudiškesnė, labiau sufokusuota į paties pasiaukojimą, į davimą kitiems, daugiau siekiant padėti kitiems, o ne sau. Taigi tai būtų antrasis šios paramitos lygmuo, antroji forma. 

Tačiau mes turime ir trečią formą. Štai čia tampa akivaizdi transcendentinė paramitos prigimtis. Šiame lygmenyje dosnumas yra sąmonės forma; tai nėra vien tik veiksmas, tik ketinimas, tai yra spontaniška, sąmoninga savybė, proto savybė, kuri turi būti ištobulinta. Tačiau ta proto savybė, dosnumas, bodhisatvoje eina išvien su Tuštumos supratimu. Tai yra dosnumo forma, kuria duodama kitiems atpažįstant, jog nei davėjas, nei gavėjas iš tikrųjų neegzistuoja. Mums tai yra nesuvokiama protu, kurį šiuo momentu turime. 

Taigi šios šešios paramitos yra pateikiamos apibrėžta tvarka. Jos visos tarpusavyje yra susijusios, visos viena kitą remia ir palaiko. Jūs negalite jų vieną nuo kitos atskirti, negalite jų pertvarkyti. Tai yra sąmonės savybės, proto savybės. 

Bodhisatvos Kelias yra labai sudėtingas. Jis yra paremtas visišku mūsų proto, kuris, kaip jūs žinote, yra labai sudėtingas, ištobulinimu. Mūsų proto turinys yra labai sujauktas.

Dosnumo yra mokoma pradžioje, kadangi turėdama ego bodhisatva vis dar yra prisirišusi, ji vis dar turi išdidumo, ji vis dar savanaudiška, vis dar yra prisirišusi prie idėjos apie save. Ši savęs paaukojimo savybė sutinkama kiekvienoje religijoje. Mes visi žinome, kaip svarbu yra būti dosniam, suteikti ką nors kitiems. Dirbdami įvadiniame kelyje mes mokomės būti dosnūs tame lygmenyje tam, kad suprastume savo pačių etiką, suprastume savyje karmą; mes mokomės duoti kitiems, kadangi taip daryti yra gerai. Tačiau viso to dalyko esmėje slypi mūsų pačių interesas. 

Pasiaukojimas yra kertinis akmuo ir žinoma tai yra bodhisatvos gyvenimas – paaukoti save. Savo gyvenimo istorijoje nuostabus to pavyzdys buvo Jėzus. Jo veiksmai, jo gyvenimas yra Bodhisatvos Kelio pavyzdys. Jis atidavė visą save dėl kitų gerovės. Ir visos kitos didžiosios bodhisatvos savaip padarė tą patį, tačiau nei viena nepadarė taip, kaip tą padarė Jėzus, kadangi pastarasis turėjo specialią misiją.

Dharma, Kristaus išmintis yra mokslas, kuriuo siela gali būti išvaduota iš kančių. Tai yra didžiausia dovana kokią jūs apskritai galite gauti ir duoti kitiems. Tačiau ji turi būti duodama su įgūdžiais, žinant ką duoti ir kada.

Antroji dosnumo forma – suteikti apsaugą. Iš tikro tai reiškia suteikti bebaimiškumą. Ir jei jūs apie tai pagalvosite, tai žvelgdami į savo gyvenimą pamatysite, jog saugumo jausmas yra nepaprastai vertingas. Gyventi baimės būsenoje yra apgailėtina. Bijoti dėl savo gyvenimo, bijoti dėl sveikatos, bijoti dėl savo gerovės yra apgailėtina, tai yra apgailėtina egzistencijos būsena. Yra žmonių, kurie moko apie religiją, tačiau moko to manipuliuodami baime, priversdami žmones bijoti. Ir tai yra neteisinga. Tai priešinasi tam būdui, kuriuo yra išreiškiamas Kristaus Įstatymas, šviesa. Neteisinga skleisti baimę.

Pranašystės duodamos todėl, kad jos yra tiesa. Mes esame labai tamsiame laikmetyje, ir taip, viskas dar blogės. Tai yra gydytojo analizės esmė. Jei jūs sergate vėžiu, jums reikia apie jį žinoti. Ir jei dėl to jūs bijote, tai taip yra dėl jūsų proto. Tačiau geriau žinoti, jog turite ligą, nei likti nežinioje. Jei jūs liekate nežinioje, jūs negalite išgydyti ligos, tuomet jūs mirsite. Tas pats liečia ir protą, tas pats liečia ir karmą.  Mes turime žinoti tiesą.

Trečia dosnumo forma siejasi su materialia gerove. Visos trys formos turi savo vertę. Visos trys turi savo svarbą. Visas tris naudoja einantieji keliu tam, kad padėtų kitiems. Akivaizdu, jog trečioji dosnumo forma yra pati lengviausia. Labai lengva kam nors duoti tai, ką turite. Mūsų kultūra, mūsų psichika, mūsų protas yra persmelkti godumo, persmelkti prisirišimo. Tai atspindi proto savybę, kuri sukelia kančią. 

Siekdami puoselėti dosnumą einantieji šravakajanos keliu pradeda mokytis, dovanodami mažyčius dalykus, materialius daiktus, kažką dovanodami ar aukodami. Taigi bažnyčiose ir šventyklose jūs visuomet išgirstate apie dešimtinę, dhaną ir tai yra tam tikra moralinė vertybė, kurios mokomi pasaulietiški praktikantai, vienuoliai, vienuolės, jie mokomi atiduoti dalelę savęs, kad išmoktų tai daryti sąmoningai. Dažniausiai tai yra sunku. Iš tikrųjų žmonės su savimi kovoja netgi duodami kelis dolerius. Žmonės jaučia baimę, nerimą. Jie neduoda to iš širdies.  Evangelijose Jėzus pateikia nuostabią istoriją, nuostabų trumpą pasakojimą, susijusį su šiuo dalyku. Morkaus knygoje sakoma:

„Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią variokus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ - Evangelija pagal Morkų 12:41-44

Taigi apibendrinus galima pasakyti, jog dosnumo paramita iš mūsų pareikalauja gilaus Savęs suvokimo išvystymo. Evangelijose Jėzus mokė sakydamas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ ^{[Evangelija pagal Morkų 8:34]}

Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti ego, išsižadėti savo troškimų, savo godumo, išsižadėti mūsų malonumo ar saugumo paieškų, išsižadėti savęs patenkinimo, išdidumo, išsižadėti troškimo, jog mumis žavėtųsi.

Krikščionybė turi ezoterinę tradiciją, kuri dabar didžiąja dalimi užmiršta. Budizme ji gana neblogai 
išliko Tibete bei keliose kitose šalyse. Ji yra žinoma daugeliu pavadinimų.  Vienas jų yra Vadžrajana, „vadžra“ reiškia deimantą, reiškia nesugriaunamą. Taigi tai yra Deimantinis Kelias, Deimantinis Įrankis, Nesunaikinamas Įrankis. 

Bodhisatva yra revoliucinga. Bodhisatva atsižada savęs pačios, savo pačios gerovės, savo pačios poreikių, savo pačios troškimų tam, kad galėtų padėti kitiems. Tai nėra lengva padaryti, kadangi kai tik asmuo pasirenka Tiesųjį Kelią, tuomet jam tenka atsakomybė labai greitai pilnai išmokėti savo karmą.
Bodhisatva turi prisiimti visą savo karmą nedelsiant ir ją sumokėti. Atminkite Jėzų, kai jis paima kryžių Evangelijose. Ir koks sunkus jis yra ir kiek daug Jėzus kenčia, nešdamas jį iniciacijos keliu. Šis kryžius yra karmos simbolis, našta, kurią einantysis iniciacijų keliu turi nešti, siekdamas sumokėti tai, ką jis skolingas.
Be bodhičitos, be sąmoningos meilės, kuri išreiškia Kristaus valią, visiškas išsivadavimas yra neįmanomas, jis tik gali būti laikinas. Nirvanis, pratjekos, šravakos patiria nirvaną, jie pasiekia tam tikrą išsivadavimo lygmenį, jie patiria tam tikrą laipsnį laisvės, laimės, tačiau jie vis dar yra supančioti karmos, jie vis dar turi ego. Todėl jų realizacijos yra laikinos.

Praktikos

Aš rekomenduočiau jums dvi praktikas, kurias galite šiandien pradėti naudoti. Šalia to, kad jūs plėtojate atidumo tęstinumą, pastoviai mokotės išlikti budrūs apie savo veiklas, stebėti savo mintis ir jausmus, atsikėlę ryte suvokite, kaip jums pasisekė, jog vis dar turite savo kūną; be savo fizinio kūno jūs negalėtumėte įgyti to, ką jums reikia įgyti, siekiant užbaigti šį darbą. Ir tuomet pabudinkite savyje siekimą būti geru asmeniu, tapti geresniu asmeniu, savyje atrasti ir patirti bodhičitą.

Yra daug maldų, kurias galite panaudoti sau suteikti įkvėpimą, padėti sau išvystyti tą sąmoningos meilės savybę. Jūs galite atmintinai kartoti arba medituoti apie epizodą iš Pirmojo Laiško Korintiečiams, kur Paulius rašo apie meilės prigimtį; tai yra nuostabi sąmoningos meilės išraiška. Jūs taip pat galite panaudoti šventojo Pranciškaus maldą, kas yra dar viena nuostabi patarnaujančios meilės išraiška:

„Viešpatie, padaryk mane savo taikos instrumentu;
Ten, kur yra neapykanta, leisk man sėti meilę;
Ten, kur skriauda – atleidimą;
Ten, kur abejonė – tikėjimą;
Ten, kur neviltis – viltį;
Ten, kur tamsa – šviesą;
Ir ten, kur liūdesys – džiaugsmą.

O, Dieviškasis Mokytojau,
Leisk man daugiau guosti, užuot ieškojus paguodos;
Daugiau suprasti, nei būti suprastam;
Daugiau mylėti, nei būti mylimam;
Nes davime mes gauname,
Atleidime mums dovanojama,
Ir mirtyje mes užgimstame Amžinajam Gyvenimui.

Amen.“

Šios eilutės gali padėti jums pajausti bodhičitą, išvystyti įkvėpimą, tačiau tuomet atsižvelgdami į tai, jūs turite pradėti veikti. Taigi sakykite šią maldą ryte, medituokite, medituokite apie šias eilutes, medituokite apie bodhičitą; tuomet dienos eigoje atlikite praktikas, siekdami išlikti atidūs, stebėti save, stebėti kiekvieną atliekamą veiksmą, netgi iškilusią mažiausią mintį.

Ir štai antroji praktika: nakties metu peržvelkite savo dienos įvykius. Tačiau tai darykite tokiu būdu - medituokite, užmerkite akis, atsipalaiduokite, pasirūpinkite, kad aplink niekas jūsų neblaškytų, būkite ramūs. Įsivaizduokite, jog jūsų dienos įvykiai prabėga tarsi filmas, peržvelkite jį savo prote. Užmerkite akis ir atsipalaiduokite, žiūrėkite tą filmą. Tačiau viskam, ką atsimenate, užduokite klausimą: „Ar aš elgiausi iš savanaudiškumo, ar iš užuojautos?“ Kiekvieną atsimintą mintį, jausmą, pojūtį nagrinėkite šiuo požiūriu: „Kaip aš šiandien elgiausi?“ Kada jūs atrandate dalykus, kuriuos norite pakeisti, medituokite apie juos ir pasiryžkite nebekartoti tų klaidų. Ir jeigu jūs atkakliai darysite šią praktiką kiekvieną dieną, užsibrėždami siekį ryte, peržvelgdami savo dienos įvykius nakties metu, pamažu jūs pradėsite matyti pokytį.