Lietuvių liaudies meno simbolika

Informacija iš čia

Senovėje ornamentas reiškė informacijos perdavimą ženklų pagalba.
Iš kartos į kartą buvo perimamos nusistovėjusios ir tobulinamos meninės formos, spalvų deriniai, ornamentika. Ornamentais išpuošti liaudies architektūros statiniai, kryžiai, medžio drožiniai, geležies dirbiniai, baldai, moliniai indai, audiniai, drabužiai, juostos, margučiai. 

Manoma, kad ornamentas atsirado iš konkrečių realistinių vaizdų, juos stilizuojant, supaprastinant. Ornamentas sudaromas ritmiškai pakartojant tam tikrus elementus. Lietuvoje sutinkami įvairūs raštai. Dažnai jie atėję iš gamtos ir virtę atskirais simboliais. Būdingiausi ir seniausi lietuvių liaudies ornamento simboliai:

Taškas. Tai visa ko pradžia, kilmė, vienetas.
Trikampis – baltams reiškė ugnį, vandenį, vyrą ir moterį.

Apskritimas (skritulys). Saulės simbolis, kartais apsuptas spindulių. Kaimo kryžiuose daug saulės spindulių. Kryžių kryžmose “šviečia” saulė. Taip pat reiškia ugnį, tobulybę ir amžinybę; ištikimybę (vestuvinis žiedas) Segmentinė žvaigždė (šešiakampė žvaigždė) – saulės simbolis. Ji užima pagrindinę vietą lietuvių liaudies ornamente. Ja puošiami rakandai, prieverpstės, kultuvės, architektūra. Tai yra vienas seniausių pasaulyje saulės ir šviesos simbolių, žinomas senovės Mesopotamijoje, Indijoje. Kaimo žmonės vadino saulute, žvaigžde (V. Europoje – rozetė, roželė). Žemaitijoje dažnai segmentinė žvaigždė virš koplytėlių atstodavo kryžių. Skulptūroje šv. Jurgis ant apsiausto turi segmentinę žvaigždę. Kristus liaudyje dar vadinamas žvaigžde, dėl to žvaigždė – saulė yra Kristaus simbolis. Kryžius. Magiškas ir religinis simbolis, ornamento motyvas. Atsirado pirmykštėje bendruomenėje kaip ugnies simbolis. Jis būdingas daugeliui senųjų kultūrų. Nuo 4 a. tapo krikščionių tikėjimo simboliu. Kryžius labai paplitęs lietuvių medžio raižiniuose ir audiniuose, jų ornamentuose. Ypač gražūs kryžiai iš kalto metalo su saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žalčių motyvais. Kryžius. Magiškas ir religinis simbolis, ornamento motyvas. Atsirado pirmykštėje bendruomenėje kaip ugnies simbolis. Jis būdingas daugeliui senųjų kultūrų. Nuo 4 a. tapo krikščionių tikėjimo simboliu. Kryžius labai paplitęs lietuvių medžio raižiniuose ir audiniuose, jų ornamentuose. Ypač gražūs kryžiai iš kalto metalo su saulės, mėnulio, žvaigždžių ir žalčių motyvais. Svastika. Kryžiaus pavidalo dinamiškas Saulės, Perkūno, ugnies, jėgos, judesio ženklas. Senovės Rytuose – derlingumo, saulės ir žaibo simbolis. Geležies amžiuje svastika buvo aukščiausios valdžios simbolis. Jis randamas beveik visose senose kultūrose. Svastikos motyvai būdingi lietuvių ir latvių ornamentikai. Baltai juos dar siejo su laime, šviesa ir gėriu. Svastika yra dviejų rūšių: su judesiu į dešinę ir į kairę. Pasitaiko su kampuotomis ir lenktomis alkūnėmis bei pusinės (pvz., tautinėje juostoje). Pasaulio medis. Pasaulio stulpas. Būdingas daugelio pasaulio tautoms. Pasaulio medis jungia atskirus pasaulius: medžio viršuje – dangaus šviesuliai, kamienas – žemė, šaknys – požemis. Lietuvių Pasaulio medžio prototipu buvo uosis, pušis, ąžuolas. Dailėje šis medis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, dangaus šviesulių, žiedų. Jį sergsti iš šonų ožiai, elniai, gulbinai.   liaudies MENO ornamentai  Lietuvių liaudies dailė tradiciškai skirstoma į siužetinę ir ornamentinę dailę. Siužetinė dailė sutinkama tapyboje, grafikoje, skulptūroje, kartais ir taikomojoje dailėje. Jos turinys religinis.    Daug sudėtingiau vystėsi ornamentinė dailė.   Tai pati seniausia dailės rūšis, sutinkama beveik visose lietuvių liaudies dailės šakose. Ornamentą matome tekstilėje, drabužių puošyboje, keramikoje, architektūroje, metalo dirbiniuose o taip pat siužetinėje dailėje. Žodis ornamentas (ornamentum) kilęs  iš lotynų kalbos ir reiškia “pagražinimas, papuošimas”, todėl ir ornamento paskirtis yra puošti. Ornamentas sudaromas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių elementų, kurie daikto paviršiuje dėstomi atsižvelgiant į atskiras jo dalis bei visumą. Lietuvių liaudies kalboje jis sutapatinamas su žodžiu “raštas”. Mistinis liaudies meno kilmės pradas slypi noru savo dvasia bendrauti su paslaptingomis gamtos jėgomis. Todėl ornamentas dažnai turi ne tik puošybinę prasmę. Jis yra lyg natūralus tautos gilios praeities ir tikėjimo atspindys, tautą supančio pasaulio atvaizdavimas, požiūrio į pasaulį, jo reiškinius išsakymas. Šiandien kai kurių mūsų liaudies mene naudojamų ornamentų mistinė ir simbolinė reikšmė yra visiškai užmiršta. Dažnai žmogus juos naudoja nesąmoningai, tik norėdamas papuošti savo buitį. Ir vis dėlto tuo ornamentu yra palaikomi gyvi praeities ryšiai su dabartimi.     Menotyrininkas P. Galaunė ornamentą apibūdino kaip vieną iš pirmiausių ir pirmykščių elementų, kuriais žmogus išreiškė grožio pajautimą. Meno tyrinėtojai pažymi, kad pirminis daiktų puošimas turėjo labiau magišką ir apeiginę negu puošiamąją funkciją. Iš ornamentų pažįstame savo krašto istoriją.   Keramikos dirbiniai, puošti duobutėmis, virvelėmis, eglutėmis, rasti dabartinės Lietuvos teritorijoje, III-II tūkst. pr. Kr. Puikiai ornamentuotais žalvario ir sidabro papuošalais dabinosi ne tik žmonės, jie buvo skirti ir žirgams.     Svarbiausia ornamento ypatybė – ritmas (gr. rhytmos - darnumas, proporcingumas) – kokių nors elementų (linijų, dėmių, spalvų) tolygus pasikartojimas. Pagal motyvų pobūdį lietuvių liaudies ornamentai skirstomi į keletą grupių:  1. Geometriniai ornamentai (patys seniausi) – tai stilizuoti gamtos motyvai, sutinkami beveik visose liaudies meno šakose. Saulės, žvaigždžių motyvai randami juostose, kryžių viršūnėse, architektūroje.     Geometriniai ornamentai sudaryti iš įvairaus dydžio ir formos taškų, lenktų ir tiesių linijų, apskritimų, daugiakampių, kryželių. Kai kurie, patys populiariausi, turi savo pavadinimus: 2. Augaliniai ornamentai – tai įvairių formų augalų pasaulis. Kai kuriose tautose jis turi sudėtingą kompoziciją. Lietuvoje – paprastą. Naudojami baldų, drabužių, medžio dirbinių  puošyboje. Tapant ornamentų piešinys plokščias, be šešėlių. Ypač paplitęs kraitinių skrynių, kuporų puošimui. Augalai gali būti ir fantastiški. 3. Gyvuliniai ornamentai – iš stilizuotų gyvūnų figūrų. Tai žirgelio, žalčio, gyvatės motyvai. Kartais elnio, gulbės.   4. Žmogaus figūrų (antropomorfinis) – iš stilizuotų žmonių figūrų siluetų ar galvų,  5. Visatos kūnų – saulė, mėnulis, žvaigždės, žemė, gyvybės medis, žaibas, šviesa, dangaus skliautas. 6. Mišrieji ornamentai – iš išvardytų vaizdinių elementų derinio, t. y. jungiant skirtingų ornamento rūšių elementus į visumą. Liaudies meno simbolika Parašė Dr. J. Balys    Tyrinėtojai nebe nuo šiandie domisi liaudies meno ornamentais ir simboliais. Vokiečiai yra užplanavę didelį "Handbuch der Symbolforschung", kurio būsią net 16 tomų (redaguoja Ferdinandas Herrmanas, leidžia Hiersemann Verlag, Stuttgarte). Lietuvišką simboliką liaudies poezijoje tyrinėjo olandas aVn der Meulen Rz. ir mūsiškis Balys Sruoga. Liaudies meno simboliai irgi jau seniai atkreipė dėmesį: vokiečiai Albertas Bezzenbergeris ir Gustavas Froehlichas surinko labai įdomios medžiagos ir davė geras apybraižas. Mūsiškiai irgi prisidėjo: J. Jaroševičius, J. Basanavičius, A. Varnas, P. Galaunė ir J. Baltrušaitis gerokai pasidarbavo, rinkdami liaudies meno paminklus ir juos aiškindami. Naują mėginimą aiškinti mūsų liaudies meno pradus davė Marija Gimbutienė tik ką išėjusioje angliškoje knygoje "Ancient Symbolism in Lithuanian Folk Art", Philadelphia, išleido American Folklore Society, 1958. Didelis šios palyginti mažos (tik 148 psl.) knygelės įnašas yra gausi ir labai įdomi paveikslų medžiaga (viso 157), kuriai duota tiksli metrika ir šaltinių nurodymai, tad bet kas galės ja pasinaudoti ir yoač ji bus paranki kitataučiams. Mūsų liaudies menui tuo būdu dar kartą praskintas kelias į viešumą. Autorė nesitenkina medžiagos pateikimu, bet imasi jos aiškinimo, pasimtą uždavinį žiūri rimtai ir naudoja mokslinio darbo metodus, dažnai nukrypdama į archeologiją, kuri yra jos specialybė. Jai rūpi senieji simboliai ir ornamentai, nauji krikščioniškos kilmės simboliai jos nedomina. Daromi palyginimai su priešistorinių laikų iškasenomis Pa-baltijos kraštuose ir daromos ekskursijos į tolimesnius kraštus, kaip Skandinavija, Kretos sala ir Maž. Azija (hititai), siekia iki Asirijos ir net Indijos. Reikia pripažinti, kad idėjinio panašumo yra, nors formos gerokai skirtingos. Tatai patvirtina dėsnį, kad kultūros srityje viskas sukasi apie tam tikrą ribotą skaičių pagrindinių idėjų ir pradų, kurie pasireiškia įvairiais pavidalais. Tik barbarizmas yra originalus ir gali būti sukurtas "iš nieko", tuo tarpu kultūriniai laimėjimai remiasi bendromis žmogiškomis vertybėmis, kurios neapsiriboja vieta ir laiku. Autorė yra priešingų jėgos polių teorijos šalininkė. Tiesa, ji nekalba apie protonus ir neutronus, bet apie vyrišką ir moterišką pradą, kurių pirmajam atstovauja dangaus skliautas, o antrajam — motina žemė. Kiekvienas tų polių turi savo simbolius ir dievus. Dangaus skliauto simboliai yra ratas, saulė, mėnulis, kūjis, žalčiai, paukščiai, arklys, bulius, ožys, ir dievybės, kaip Perkūnas. Motinos žemės simboliai yra augalai ir medžiai, ypač mistiškas gyvybės medis, visoks augimas ir žydėjimas, kalvos ir akmenys, pagaliau žemės dievybė Žemyna. Tiesa, augalų tarpe yra taip pat vyriškų ir moteriškų simbolių: mūsų tautosakoje lelija, liepa, eglė yra moteriški augalai, tuo tarpu dobilas, ąžuolas, uosis — vyriški. Liaudies mene tie abiejų polių simboliai sujungiami pagal tam tikrą dėsningumą, turint mintyje, kad jųdviejų susijungimas duoda pasauliui visą gyvybę. Kova už gyvatą ir blogio nugalėjimas yra kitas akstinas, kuris kuria mitus ir simbolius. Galima ir nesutikti su visais autorės aiškinimais, tačiau reikia pripažinti, kad bandymas yra įdomus, savaimingas ir verčias pagalvoti. Autorė dabar atsidūrė gerame kelyje, aiškindama stogų žirgelių kilmę: iš pradžių kritiškose vietose, kaip apsaugos priemonė, buvo dedamos arklių ir gyvulių galvos, vėliau jas pakeitė medžio pjaustiniai. Mūsų tautosaka ir liaudies menas dar rodo, kad nėra aiškios ribos tarp žmogaus ir gamtos kūnų, ji pradingsta visatoje, susilieja į vieną didžiulį kosmosą, žmogus gali kalbėti su medžiais ir gyvuliais, elgiasi, kaip su sau lygiomis būtybėmis, mirusio žmogaus vėlė dažnai pereinanti gyventi į medžius ir paukščius. Tad senovės lietuvis nesididžiavo savo žmogišku prakilnumu, bet jautėsi draugas ir brolis visai gamtai: dangaus kūnams, medžiams ir paukščiams. "Mėnuo — tėvelis, saulė — močiutė, žvaigždė — seselė, sietyns — brolelis" sako populiari daina. Antra vertus, pastebime ryškius panteizmo bruožus. "Viskas, kas yra virš galvos, yra šventa", — tai būdingas mūsų žmonių posakis. Grįžtant prie Gimbutienės studijos, keletas pastabų bei pageidavimų. Per drąsus yra tvirtinimas, kad "in old Lithuanian, Latvian and Old Prussian languages dievas ('god') means also the sky, the 'vault of heaven' (p. 46). žinoma, galima daleisti, kad kadaise tokia prasmė buvo, bet šiandie neturim rimtų davinių, patvirtinančių, kad iš tikrųjų taip yra buvę. Paralelės su indų 'dyaus' (dangus) dar neužtenka tokiam teigimui paremti. Įdomi yra išpjaustyta prieverpstė iš rytinės Lietuvos datuota 1847 m., kurioje autorė tarp kitko mato: "a horse drawn fourwheeled chariot with a horned figure seated in it, possibly the god Perkūnas...' (p. 39). žiūrėjau ir pro padidinamą stiklą į tą raižinį, galėjau matyti arklį ir vežimą keturiais ratais, jame sėdi žmogiška figūra, tačiau 'Perkūno ragų' nė kaip negalėjau įžiūrėti. Pagal liaudies tradicijas, Perkūnas važinėja dviračiu vežimu, traukiamu ožių, bet ne arklio. Perkūnas niekados nevaizduojamas raguotas. Jei tame išpjaustyme žmogiška figūra iš tikrųjų turi ragus, tai ten greičiau galėtų būti vaizduojamas Maižiešius, o ne Perkūnas, nes apie Maižiešių žmonės įsivaizduoja, kad jis turįs 'žydišką ragą'. Daug didesnis galimumas yra tas, kad prieverpstės išdrožėjas norėjo pats save atvaizduoti : prieverpstes išdroždavo bernai savo išrinktosioms, kaip dovanas, tad koks guvus bernas galėjo pridėti savo 'fotografiją' geresniam atminimui. Yra smulkesnių techniškų neapsižiūrėjimų, kurių sunku išvengti. Pvz., cituojama 'duok jam pilnatį' (p. 13), kai originale yra surimuota 'duok jam (mėnuliui) pilnystę'; nėra nurodytas šaltinis ar lietuviška atitikmena posakiui 'from cemetery grass our blood flows' (p. 57); nėra nurodytas šaltinis dainų citatoms p. 66 ir 71; psl. 24 vietoj figs. 151, 152, turėtų būti figs. 154, 155; bibliografijoj dukart paduotas tas pats veikalas, vienąkart p. 141 pagal antraštę "Die lettischen Sonnenmythen", o sekančiame puslapy tas pats pakartota su autoriaus pavarde Mannhardt. žinoma, tie smulkūs dalykai didelio trūkumo nesudaro. Apskritai, studija verta dėmesio, yra gražiai išleista ir malonu bus ją bet kam pavartyti, pasižiūrėti į gražius mūsų liaudies meno kūrinius ir susimąstyti dėl jų prasmės. Straipsnis iš čia.