Gyventi pagal žinomų rašytojų dienotvarkes

„Literatūra ir menas“2018-03-23 nr. 3654

Ar Honoré de Balzacas iš tiesų per dieną išgerdavo 50 puodelių kavos? Ar Haruki Murakami tikrai keliasi ketvirtą ryto? Visą savaitę mėginau gyventi kaip žinomi rašytojai. Sekėsi nekaip.

„Man rašymas prilygsta kvėpavimui, – duodamas interviu „Paris Review“ 1971-aisiais teigė poetas Pab­lo Neruda. – Negalėčiau gyventi nekvėpuodamas, kaip ir negalėčiau gyventi nerašydamas.“ O man rašymas labiau prilygsta oro gadinimui nei kvėpavimui. Tai pasireiškia ūmiai, nesilaikant jokio tvarkaraščio, ir jei pamėginu pagadinti orą valingai, sulaukiu nemalonių pasekmių.

P. Nerudos citata visą laiką kėlė tokį pavydą, kad net nervas imdavo. Mano būdas visai kitoks. Jei kvėpuočiau taip pat uoliai ir stropiai, kaip rašau, jau seniai būčiau uždusęs.

Laimei, aš toks ne vienas. Kiekvieną P. Nerudą atsveria dešimtys tokių pirdžių kaip aš. Kiek teko pastebėti, visi man žinomi rašytojai kalba apie panašias bėdas. Rašymas nėra autonominė nesąmoningo proto funkcija. Atėjus laikui išguldyti žodžius ant popieriaus, tai tampa darbu.

Kiekviename pokalbyje su rašytoju visada atsiranda žmogus, kuris paklausia: „Kokie jūsų rašymo įpročiai?“ Klausimas desperatiškas ir kupinas vilties – aš tai puikiai žinau, nes pats ne kartą jį uždavinėjau. Įsivaizduokite, kad trejus metus nesėkmingai bandote sukonstruoti spintelę. Ir vieną dieną pamatote moterį, kuri pagamino spintelę ir dabar rėžia viešą kalbą. Be abejo, jūs paklausite, kaip jai pavyko sukonstruoti tą prakeiktą spintelę.

Rašytojai tvirtai laikosi savo rašymo įpročių. Nė vienas užsiėmimas, išskyrus religijos ir vonios ritualus, nėra taip smarkiai siejamas su šventąja tvarka kaip rašymas. Būtent dėl šios priežasties rašytojų dienotvarkės tapo atskiru internetiniu žanru. Į neviltį puolę rašeivos internete gali nesunkiai susirasti šimtus sąrašų1, kuriuose it instrukcijose detaliai aprašomos įvairios sėkmingų kolegų dienotvarkės. Šių kompiliacijų potekstė ta pati: tau reikia dienotvarkės, tad kodėl neišbandžius vienos iš šitų?

Neseniai atradau dienotvarkę, panašią į saviškę. Ir visai ne viename iš anksčiau išvardytų sąrašų. Ne, ji pasirodė politiniame tinklaraštyje „Axios“ kaip sensacija apie „trumpėjančią“ Donaldo Trumpo darbotvarkę. Anot reportažo, prezidentas „kiek­vieną dieną nuo aštuntos iki vienuoliktos ryto, t. y. Vadovo laiką, leidžia Ovaliojoje salėje, tačiau iš tiesų tuo metu būna savo rezidencijoje – žiūri televizorių, skambinėja ir tvitina.“

Aš taip pat pasimėgauju Vadovo laiku. Atsibudęs maklinėju internete, pliurpiu su draugais per „Gchat“ ir atidėlioju darbą iki paskutinės minutės. Dienotvarkė neypatinga, o aš – niekuo ne geresnis už stambų, piktą, į aštuntą dešimtį įžengusį žmogėną Baltuosiuose rūmuose. Ši mintis dingtelėjo kaip tik per Naujuosius metus ir privertė susimąstyti. Stipriai susimąstyti.

Ir anksčiau esu bandęs taisyti savo dienotvarkę, tačiau niekaip nepavyko jos pakeisti. Todėl nusprendžiau imtis kitokių priemonių. Visą savaitę kasdien vadovausiuosi vis kito rašytojo įpročiais. Suprantu, kad kasdienį dienotvarkės kaitaliojimą sunku pavadinti įpročiais, tačiau pagalvojau, jog tai primins treniruočių planą, kuomet kiekvieną dieną išbandomi vis nauji pratimai, ir po kiekvieno užsiėmimo tampi truputį stipresnis, greitesnis ir lankstesnis. Net jei nė vienas iš šių įpročių netaps nuolatine mano dienos dalimi, galėsiu pademonstruoti visą savaitę rašytą medžiagą.

Bent jau taip galvojau.

Pirma diena: Haruki Murakami 

Pasak anksčiau minėtų rašytojų dienotvarkių, didžioji dalis sėkmingų autorių keliasi anksti ir nuo pat ryto kimba į darbą. Todėl tik dar labiau susidroviu lėto rytinio įsivažiavimo – gėdingojo savo Vadovo laiko.

Nusprendžiau rauti šią problemą iš pašaknių ir eksperimentą pradėjau nuo japonų romanisto H. Murakami’o įpročių. Štai kaip jis nupasakojo savo dienotvarkę „Paris Review“:
„Rašydamas romaną, atsikeliu ketvirtą ryto ir dirbu penkias šešias valandas. Popiet nubėgu 10 kilometrų arba nuplaukiu 1,5 kilometro (arba ir pabėgioju, ir paplaukioju), tada truputį paskaitau ir pasiklausau muzikos. Einu miegoti devintą vakaro.“

Norėjau ir aš panašiai carpe diem, bet ketvirta ryto – ankstyvas metas, o mane gąsdina net kėlimasis septintą, kadangi turiu nusistatyti žadintuvus pusei septynių, tada be penkiolikos septynios ir t. t. Mano žmona (suprantama) negali pakęsti vis garsiau užgrojančio rytinio „iPhone’o“ orkestro ir tikrai mane nužudytų (vėlgi tai visiškai suprantama), jei nusistatyčiau keletą žadintuvų pusei keturių ryto. Turėjau išsisukti tik su vienu bandymu.

Man prabudus, jau švietė saulė. Neprisimenu, kad būčiau nutildęs žadintuvą ketvirtą ryto, bet panašu, jog mano naktinis „aš“ nesismulkindamas susidorojo su šiuo nedideliu trukdžiu. Buvo be dešimt aštuonios, vadinasi, aš jau keturias valandas atsilikau nuo H. Murakami’o dienotvarkės. Tokiu tempu niekad neparašysiu „Prisukamo paukščio kronikų“.

Bandžiau rašyti, bet kadangi gyvenau beveik savo įprastu dienos režimu, patekau į tuos pačius spąstus: tviterio srauto peržvelgimą ir įspūdingiausių krepšinio akimirkų žiūrėjimą per jutubą. Neturėdamas kuo ypač pasigirti, po penkių valandų, praleistų prie nešiojamojo kompiuterio, susiruošiau bėgti 10 kilometrų.

Memuaruose apie bėgimą H. Murakami rašo: „Na, ir apie ką gi aš bėgdamas galvoju? Jeigu atvirai, tai negaliu gerai atsiminti, apie ką iki šiol galvojau bėgdamas.“2

O aš tiksliai galiu pasakyti, apie ką galvoju bėgdamas: kaip būtų gera nustoti bėgti. Bet vis dėlto prisiverčiau nubėgti 10 kilometrų ir pasijutau visai neblogai. Deja, pakili nuotaika truko neilgai. Sugrįžęs namo peržvelgiau rytinius savo darbo vaisius. Jie nebuvo gausūs.

Parašyta žodžių – 286.

Peržiūrėta įspūdingų krepšinio akimirkų įrašų – 8.

Antra diena: Franzas Kafka

Jei ryto metas man kelia alergiją, galbūt pravers priešinga taktika? F. Kafka buvo taisyklės, kad rašytojai dirba nuo pat ryto, išimtis, bet taip pasirinko ne savo valia. Jis turėjo etatinį darbą draudimo agentūroje, todėl rašyti galėdavo pradėti tik nuo vienuoliktos vakaro. Tuomet sėsdavo dirbti „priklausomai nuo jėgų, nusiteikimo ir sėkmės, iki pirmos, antros ar trečios ryto, kartą – net iki šešių“.

Nesugebėjęs išgyventi pagal H. Murakami’o dienotvarkę, pagaliau sočiai išsimiegojau be nustatyto žadintuvo – žinojau, kad rašyti pradėsiu tik vėlai vakare. Galėjau be jokio sąžinės graužimo mėgautis savo Vadovo laiku ir, mėgindamas mėgdžioti tarnautoją F. Kafką, pasistengiau, kad mano diena būtų nyki ir be ryškesnių įvykių. Tikras malonumas.

Tačiau laikrodžiui išmušus vienuoliktą, jaučiausi nusibaigęs. Psichologiškai išvargau vien dėl to, kad buvau prabudęs, o žiūrėjimas į baltą tuščio ekrano plotą sukėlė žiovulio lydimą tingulį. Nepajėgęs parašyti daugiau nei poros sakinių (kurių dauguma net neturėjo veiksmažodžių), pasidaviau ir kelios minutės po vidurnakčio nuėjau miegoti. Likimas būtų pelnytai atlyginęs, jei kitą rytą nubusčiau pavirtęs didžiuliu vabalu.

Parašyta žodžių – 95.

Trečia diena: Maya Angelou

M. Angelou laikėsi griežtos dienotvarkės, bet mane labiausiai intrigavo tai, kaip ji susikuria tinkamą rašyti aplinką: „Kiekviename mieste, kuriame teko gyventi, turėdavau ir viešbučio kambarį. Keliems mėnesiams išsinuomoju kambarį, išvykstu iš namų šeštą ir stengiuosi pradėti darbą pusę septynių. Rašydama guliu ant lovos, tad ši alkūnė tokia šiurkšti, visa apėjusi nuospaudomis. Neleidžiu viešbučio personalui keisti patalų, nes niekada ten nemiegu… Reikalauju, kad nuo sienų viskas būtų nukabinta. Nenoriu, kad ten kas nors būtų. Kaskart įėjęs į kambarį pajuntu, kaip mano įsitikinimai mane apleidžia.“

Nuomotis kambarį viešbutyje iš laisvai samdomo rašytojo algos būtų tik­ra nesąmonė. Iš netoliese esančių motelių tik vienas siūlė kambarį dienai už mažiau nei 90 dolerių. Prieš skambindamas pasitei­rauti, pasiskaitinėjau atsiliepimus „Yelp“ puslapyje. „Metamfetaminas, chaosas ir žmogžudystė“, – taip skambėjo vienas įvertinimas. „Vienas jų vadybininkas į viską žiūri pro pirštus… net į mirtinai peiliu užbadytą moterį!“

Nors šiame motelyje gaučiau aibę įdomios medžiagos, nusprendžiau atkurti M. Angelou viešbučio sąlygas savo namuose. Buvo nesunku išsirinkti kambarį, tiksliausiai atitinkantį aprašymą, – vietą, kur sienos tuščios, o įsitikinimai apleidžia. Man tai labai primena tualetą.

Sėdėdamas ant klozeto, galėjau rašyti ištisas tris valandas. Vieta buvo patogi dėl akivaizdžių priežasčių, ir būčiau mielai ten sėdėjęs ilgiau, jei nebūtų nutirpusios kojos. Mano šuniui užeina paranojos ir įtarumo priepuoliai, jei per ilgai užsibūnu tualete, tad ėmė kliudyti ir jo unkštimas. Tačiau problema buvo lengvai išspręsta truputį pravėrus duris.

Pagaliau šiek tiek sėkmės. Parašyta žodžių – 1015.

Ketvirta diena: Honoré de Balzacas

H. de Balzacas buvo kaip reikiant keistuolis. Jis eidavo gulti šeštą vakaro, „su vištomis“, keldavosi pirmą nakties ir tada pradėdavo rašyti. Žinant, kaip man buvo sudėtinga sekti F. Kafkos grafiku, nesiruošiau aklai laikytis H. de Balzaco dienotvarkės. Mane labiau domino jo kavos gėrimo įpročiai. Anot legendos, per dieną jis išgerdavo 50 puodelių kavos.

Taigi visiškai suprantama, kodėl H. de Balzacas labiau garsėja savo darbų kiekiu, o ne kokybe. Tačiau, kaip sakė Stalinas, kiekybei būdinga sava kokybė. Po trijų dienų pusėtinų rezultatų, nekantravau prisisiurb­ti kaip žvėris ir išvemti žodžių srautą, net jei ir tektų mirti dėl apsinuodijimo kofeinu (dėl šios priežasties, pasak gandų, H. de Balzacas ir gavo galą). Atsibudęs iš karto susiverčiau dvi burneles „Nespresso“. Tuomet išlakiau prancūziško kavos preso turinį ir patraukiau į kavinę, kur nemokamai pila kavą. Dėl kūną sužadinusių etiškai užaugintų ir vietoje skrudintų stimuliantų, sugebėjau išsyk imtis darbo.

Tačiau netrukus prasidėjo kiti kavos efektai, ir nevaldomas, smarkus mano kojų drebėjimas patraukė greta sėdinčių lankytojų (nė neabejoju, kad ir netoliese esančių seismologų) dėmesį. Paskui gerokai trikdydamas kitus pradėjau dažnai lakstyti į tualetą.

Genamas paranojos, kad kas nors pavogs mano nešiojamąjį kompiuterį, kiekvieną kartą, keliaudamas į tualetą, tempdavausi jį drauge. Mano trantas kompiuteris net miego režimu labai lėtai persikrauna, o nuolatinės išvykos į tualetą dar labiau sulėtino tiek jo, tiek mano apsukas. Norėjau klykti.

Tuo metu jau buvau išgėręs tris puodelius kavos (neskaičiuojant rytinių „Nespresso“ ir prancūziško preso) ir balansavau ties pražūtinga praraja. Siekdamas nusiraminti, apėjau kvartalą, o sugrįžęs pamačiau, kad mano vietą užėmęs kitas žmogus. Ką šitas šiknius sau įsivaizduoja? Svarstydamas „apsvaigimo nuo kofeino kaip lengvinančios aplinkybės“ subtilybes, kurias panaudosiu gresiančiame teisme dėl žmogžudystės, nusiraminau ir įtikinau save, kad namuose darbas eisis ne ką prasčiau.

Savaime suprantama, vos peržengęs slenkstį griuvau į lovą. Likusią dienos dalį praleidau vaitodamas pataluose užtrauktomis užuolaidomis. H. de Balzacas buvo tikras psichas.
Parašyta žodžių – 1230 (iš kurių apie 300 buvo prasmingi).

Išgerta kavos – 5 puodeliai, 2 espresai.

Penkta diena: Donas DeLillo

Mano manymu, D. DeLillo yra geriausias iš gyvųjų Amerikos romanistų, tačiau jo dienotvarkė manęs pernelyg neįkvėpė: „Dirbu rytais, spausdinu mašinėle. Padirbu maždaug keturias valandas, o tada einu bėgioti. Tai padeda nusikratyti vieno pasaulio ir įžengti į kitą. Medžiai, paukščiai, dulksna – puiki pertrauka. Tada vėlyvą popietę vėl sėdu dirbti dvi tris valandas. Grįžtu prie knygos, o ją rašant laikas pranyksta – prabėga nejučia. Jokių užkandžių, jokios kavos. Jokių cigarečių… Rašytojas visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti savo vienatvę ir tada sugalvoja begalę būdų jai iššvaistyti. Žiūrėdamas pro langą, skaitinėdamas atsitiktinius aprašus žodyne. Norėdamas išsivaduoti iš šių kerų, pasižiūriu į [Jorge Luiso] Borgeso nuotrauką.“

Spausdinimo mašinėlės neturiu. Norėdamas tai kompensuoti, nusprendžiau rašyti kompiuteriu, bet ničnieko, ką parašau, neištrinti, kad ir kaip magėtų. Trynimo mygtuko spustelėjimas įsirašęs į motorinę atmintį, o kova su ja vedė mane iš proto. Užstrigęs, o užstrigau vos pradėjęs, žiopsojau į J. L. Borgeso nuotrauką. Nieko neįvyko. Paieškojau kitų jo nuotraukų. Vis tiek nieko. Tačiau patekau į juodąją naršymo skylę, kurioje praleidau keletą valandų, kol galiausiai atsidūriau „IMDb“, „Moksliukų keršto II: Moksliukai rojuje“ klaidų skyriuje.

Vadovaudamasis D. DeLillo dienotvarke nieko neparašiau, bet šį tą sužinojau. „Kai Alfa Betos priverčia Lambdas išsirengti iki apatinių, Luisas mūvi baltomis trumpikėmis, tačiau kai jie, penkias valandas keliavę autostopu, sugrįžta į „Koral Esekso“ viešbutį, jis jau su šortais, ir šis pasikeitimas nėra niekaip paaiškintas.“

Parašyta žodžių – 410.

Šešta diena: Natalie Goldberg

Rašytoja N. Goldberg apie rašymą prirašiusi daug, ir jos knygose daugybė įmantrių patarimų. Knygoje „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ ji pataria imtis gudrybių, kurios padės sąmonėje atverti kitas būsenas: „[N]edidelės gudrybės gali padėti mintims nukeliauti visai kitur. Dažnai, sėsdama rašyti, burnoje laikau cigaretę. Jei esu kavinėje su ženklu „Nerūkoma“, mano cigaretė neuždegta. Kadangi aš ir taip nerūkau, tai nesvarbu. Cigaretė yra tas nedidelis postūmis, padedantis man įsijausti į kitą pasaulį. Jei būčiau rūkanti, tai nebūtų veiksminga. Tau reikia padaryti kažką, ko paprastai nedarai.“3 

Aš gyvenu Kalifornijoje, kur cigaretės kainuoja maždaug tris šimtus dolerių, tad dvejojau, ar verta įsigyti pakelį vien tam, kad išmėginčiau N. Goldberg triuką. Todėl pasiskolinau iš draugo elektroninę cigaretę, su kuria, nusvirusia tarp lūpų, prisėdau kavinėje. Atrodžiau kaip idiotas. Kai stresas dėl idiotiškos išvaizdos mane įveikė, išėjau į lauką ir tol traukiau tą e. cigaretę, kol vos neapalpau.

Į kitą pasaulį neįsijaučiau. Neįsijaučiau net į skanų dūmą. Panorau prigulti.

Parašyta žodžių – 680.

Septinta diena: Williamas Gibsonas

Fantastikos rašytojo W. Gibsono dienotvarkė tokia normali, kad net neprimena dienotvarkės: „Rašydamas knygą, keliuosi septintą. Pasitikrinu elektroninį paštą ir atlieku kitus internetinius ritualus, kaip šiais laikais priimta. Išgeriu puodelį kavos. Tris kartus per savaitę einu į pilatesą ir sugrįžtu dešimtą arba vienuoliktą. Tada sėdu ir bandau rašyti. Jei visiškai nesiseka, suteikiu sau teisę nupjauti veją. Tačiau dažniausiai rašymo pradžią inicijuoja jau tai, kad atsisėdi ir rimtai stengiesi. Padarau pietų pertrauką, grįžtu ir dar padirbu. O tada paprastai nusnaudžiu. Nusnūsti man būtina. Kai dar nesapnuoji, bet patiri priešmieginę būseną, – sąmonė būdrauja.“

Anksčiau pilateso nebandžiau, tačiau užsirašiau į užsiėmimus „Pilvo preso ir užpakaliuko riebalų deginimas“ netoliese esančioje studijoje. Trenerė buvo su belaidžiu mikrofonu, lyg sakytų TED kalbą, nors mūsų nedidelėje salėje tebuvo penki. Treniruoklį-reformatorių4 sudarė įmantrus virvių, trosų, ratų ir rankenų raizginys – suprantama, kodėl jis gali patikti fantastikos rašytojui. Vėliau, nors mano užpakaliuką ir siaubingai maudė, sugebėjau prisėsti prie darbo.

Parašyta žodžių – 1228.

Aštunta diena: Hunteris S. Thompsonas

Kai savaitei pasibaigus turėjau nustoti gyventi pagal svetimas dienotvarkes, rodėsi, nesugebėsiu to padaryti. Imituodamas šiuos rašytojus nusimečiau atsakomybę dėl savo nesėkmių. Kaltas buvo H. Murakami – ne aš. Norėdamas pratęsti šią projekciją, susiradau dar vieną rašytoją beždžioniauti.

H. S. Thompsonas liūdnai (švelniai tariant) garsėja tikriausiai įspūdingiausia dienotvarke pasaulio istorijoje. Anot jo biografės E. Jean Carrol, rašytojas keldavosi trečią popiet su „Chivas Regal“ stiklu, o toliau be perstojo šniaukšdavo kokainą, kartkartėmis užsimesdamas ir LSD:

15.00 – kėlimasis;

15.05 – „Chivas Regal“ viskis, rytiniai laikraščiai, „Dunhill“ cigaretė;

15.45 – kokainas;

15.50 – dar vienas stiklas „Chivas Regal“, „Dunhill“;

16.05 – pirmas puodelis kavos, „Dunhill“;

16.15 – kokainas;

16.16 – apelsinų sultys, „Dunhill“;

16.30 – kokainas;

16.54 – kokainas;

17.05 – kokainas;

17.11 – kava, „Dunhill“ cigaretės;

17.30 – dar daugiau ledo ant „Chivas Regal“;

17.45 – kokainas;

18.00 – žolė, kad truputį atpalaiduotų;

19.05 – pietūs „Woody Creek Tavern“ užeigoje: „Heineken“, dvi „Margaritos“, du sūrainiai, dvi porcijos skrudintų bulvyčių, lėkštė pomidorų, kopūstų salotos, tako salotos, dviguba svogūnų žiedų porcija, morkų pyragas, ledai, pupų kepsneliai, „Dunhill“ cigaretės, kokainas, o kelionei namo – sniego kūgis (stiklinė smulkinto ledo užpilama trimis arba keturiais stikliukais „Chivas“);

21.00 – kokainas;

22.00 – užsimeta rūgšties;

23.00 – šartrezas, kokainas, žolė;

23.30 – kokainas;

Vidurnaktis – Hunteris pasiruošęs rašyti;

00.05–6.00 – šartrezas, kokainas, žolė, „Chivas“, kava, „Heineken“, gvazdikėlių cigaretės, greipfrutas, „Dunhill“ cigaretės, apelsinų sultys, džinas;

6.00 – karštoje vonioje – šampanas, „Dove“ muilas, fetučiniai su „Alfredo“ padažu;

8.00 – „Halcion“;

8.20 – miegas.

Pasirinkau šią dienotvarkę tyčia, nes žinojau, kad jos laikytis neįmanoma. Po velnių, neįmanoma, kad jis ir pats jos laikėsi. Tačiau H. S. Thompsono dienos planas mane šio to išmokė. Nesvarbu, kiek kokaino jis sušniaukšdavo ir kiek „Dove“ muilo prirydavo, visada atrasdavo laiko rašyti. Tiek aš tikrai žinau, nes jo tekstus galima perskaityti.

Tad, užuot įnikęs į narkotikus ir alkoholį, nusprendžiau laikytis bet kokios dienotvarkės, svarbiausia, kad joje būtų laiko rašyti. Todėl užsirašiau į dar vieną pilateso užsiėmimą ir paruošiau savo tualetą intensyviam rašymo seansui po užpakaliuko riebalų deginimo.