Psichologė Irina Ravensy: vyrams meilė svarbesnė nei moterims

„Mūsuose paplitusi nuomonė, kad meilė ypač svarbi moterims, ir kad moterys bet kuria kaina ieško meilės. Vyrai į meilę esą žvelgia atsainiau – ji gali būti, gali nebūti. Bet aš pastebėjau, ir tai patvirtino mano bendravimas, kad moterys meilės gali atsisakyti dėl vaikų, ramaus gyvenimo, o vyrai tai daro ypatingai retai“, – įsitikinusi psichologė, pozityvaus gyvenimo būdo mokytoja Irina Ravensy.

Jos pastebėjimu, santuokoje gyvenanti moteris, sutikusi savo gyvenimo meilę, retai palieka šeimą. O vyras, sutikęs savo meilę, netgi atsisakydamas gyvenimo patogumų, išeina paskui ją, nes ji jam svarbiausia. „Moteriai svarbiau išsaugoti šeimą, ramų gyvenimą, o vyrui svarbiausia būti su savo meile“, – sakė I. Ravensy.

Miela Irina, pasakykite, kas gi ta meilė? Kodėl šiam jausmui skiriame tiek daug dėmesio, jo ieškome, o neradę taip smarkiai kankinamės?

Tai – prigimtinis žmogaus bruožas. Pasaulyje egzistuoja daug dalykų, kurie mus skiria, daro kitokius, tačiau meilė ir yra tas jausmas, kuris mus priverčia jaustis panašiai. Nesvarbu tautybė, religija, amžius, turtinė padėtis. Niekas. Visi norime mylėti ir būti mylimi. Tai – svarbiausias dalykas gyvenime.

Kodėl įsimylime, nepaliaujamai ieškome antrosios pusės, nors vienam gyventi būtų ramiau?

Meilė mums suteikia unikalią galimybę tobulėti. Nes tik mylėdami galime atskleisti visą gėrį, kuris yra mumyse.

Sako, kad meilė yra liga, keičianti fizines organizmo funkcijas. Ypač nelaiminga meilė. Gal ją galima išgydyti vaistais?

Aš manau, kad vaistais galima išgydyti viską, bet, kalbant apie meilę, aš būčiau griežtai ir kategoriškai prieš. Meilė – tai būsena, kuria tu nori dalytis su kitu žmogumi. Nelaimingai mylint, įsimylėjus norima iš to žmogaus gauti, o ne duoti. Nes nemylintis žmogus meilės duoti negali. Ir tai tampa nelaime.

Nelaiminga meilė kartais baigiasi labai liūdnai. Žmonės žudosi, kelia baisias pavydo scenas...

Mes manome, jog meile galima save pripildyti tarsi indą iš kažkur, iš išorės, kad meilę mums kažkas turi duoti. Esą jeigu aš sutiksiu savo antrą pusę, jis mano gyvenimą pripildys meilės. Bet juk kitas žmogus irgi laukia, kol kažką jį suras ir tas kažkas pripildys jo gyvenimą meilės. Meile taip nesidalijama. Mes negalime atiduoti kitam to, ko neturime. Todėl meilė turi prasidėti mumyse – jeigu aš moku mylėti save, tada moku mylėti ir kitą žmogų. Jeigu aš nemoku mylėti savęs, bet meilės reikalauju iš kito žmogaus, o jis jos neturi, jis negali pasidalyti tuo, ko neturi. Vienintelis vaistas nuo nelaimingos meilės – išmokti mylėti save.

Tada niekas nieko nemes? Vyras – žmonos, mergina – vaikino?

Ne. Niekada! Nes mūsų negerbia, nemyli tada, kai mes patys savęs negerbiame ir nemylime. Mus skriaudžia kiti žmonės tik tada, kai mes patys save skriaudžiame. Jie negali mums padaryti nieko, ko mes patys sau nedarome. Tai ir yra gyvenimo paradoksas, nors mums atrodo, kad yra atvirkščiai. Mums atrodo, kad viskas priklauso nuo kito žmogaus, o iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų.

Labai dažnai meilė skaudina, žeidžia, teikia tik kančių. Ar galima pabėgti nuo tokios meilės?

Meilė niekada neskaudina ir nežeidžia. Skaudina įsivaizduojama meilė. Tai yra prieraišumas, priklausomybė, globos troškimas, bet tai nėra meilė.

Mylėti kelis kartus vyresnį vyrą, jaunesnę moterį tapo norma. Ar tai visada egzistavo? Ką tokia meilė duoda abiem pusėms?

Nežinau, ar tai tapo norma, ar tokių atvejų labai padaugėjo. Galbūt mūsų gyvenimas tapo labiau atviras ir mes daugiau žinome, kas dedasi pasaulyje? Skirtingo amžiaus poros susikuria neatsitiktinai. Kuo jaunesnė moteris, tuo labiau ji trokšta, kad ja kažkas rūpintųsi, bet jos bendraamžiai to nesugeba padaryti, nes suauga, subręsta vis vėliau ir vėliau.

Ir vis vėliau uždirba savo pirmąjį milijoną?

Nebūtinai milijoną. Apskritai vėliau pradeda suvokti atsakomybę už gyvenimą. Nes tas patogus gyvenimas, kuris jiems labai patinka, juos atpratina jaustis atsakingais už kitus. Kam man rūpintis sveika gyvensena, jeigu aš galiu nueiti į vaistinę ir nusipirkti vaistų? Kam man saugoti drabužius, jeigu galiu nusipirkti naujus? Atsakomybę vyrai pajaučia labai vėlai, jeigu išvis pajaučia. Anksčiau 21-erių jau buvo suaugęs žmogus. Dabar tai – studenčiokas, išgyvenantis žalią jaunystę. Iš tikrųjų suaugam vis vėliau, o moterims labai svarbu kurti šeimą, tęsti giminę, gimdyti vaikus, ir dėl to joms norisi, kad šalia atsirastų vyras, kuris ją aprūpintų.

Labai dažnai toks vyras būna vedęs, turi šeimą. Kokie santykių slenksčiai, povandeniniai rifai laukia tokių porų ir jausmų?

Moterys vedusius vyrus įsimyli dažniausia todėl, kad bijo kurti rimtus santykius su nevedusiais. Tada įsimyli vedusį, kuris yra užimtas, turi vaikų ir negali lengvai sukurti naujos šeimos. Specialiai sukuria tokią situaciją, kai santuoka su tuo vyru tampa neįmanoma. Netgi įgyja meilužės statusą.

Sakoma, kad meilės nepasirinksi, širdžiai neįsakysi. Trenkė žaibas, Amūro strėlė, ir viskas...

Žaibas trenkia, bet iš to žaibo atsiranda potraukis, aistra. Aš to tikrai nepavadinčiau meile. Ne kartą esu susidūrusi su tokiu atveju: kol vyras užimtas, nepasiekiamas, moteris jį myli, naktimis nemiega, nevalgo, o jeigu jis tampa laisvas, ateina ir sako: „Gerai, kuriame šeimą“, ji pradeda galvoti, kad jis jai nebepatinka, jo visiškai nenori...

Nauja mada ir būdas užsitikrinti ateitį – tekėti už užsieniečių. Esą jie moka mylėti labiau, stipriau...

Daugeliui atrodo, kad svetimam kieme žolė žalesnė, obuoliai saldesni... Vaikystėje esame patyrę saldų jausmą raškydami braškes iš svetimos lysvės. Aš manau, kad tai labai panašu. Žmonės dabar labai maišosi, vaikinai ir merginos ieško antrų pusių kitose šalyse, nes savoje šalyje viskas žinoma, neįdomu, nepatinka. Reikia žvelgti kažkur toliau. O ten lygiai tas pats! Nėra jokio skirtumo, kokia šalis. Jeigu meilės nėra, nelaiminga būsi ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ir ištekėjusi už lietuvio, ir už užsieniečio.

Esą įsimylėję esame lyg atversta knyga. Ar savo buvusias meilės patirtis pasakoti mylimajam, ar patausoti jo nervus?

Noras išsipasakoti reiškia tik viena – kad žmogus nėra susivokęs savyje. Nežino, kaip vertinti savo buvusius santykius, kokias iš to padaryti išvadas. Ir dėl to tai jam yra skaudi tema, paslaptis, kurią norisi atskleisti. Nes kai tu pati išsiaiškini, nebelieka jokios paslapties, temos, kuria norisi diskutuoti. Tik laiptelis savęs pažinimo link, ir viskas.

Betgi pasipasakojus palengvėja...

Aš už tai, kad geriau nepasakoti, bet pirmiausia – nebūti savo antrajai pusei neištikimam. Pasakymas „aš jį myliu, bet buvau neištikima“ netelpa į jokius rėmus. Du melai – viename sakinyje. Ir jeigu nemyli, tada gal ir pateisinama, bet jeigu myli, apie kokią neištikimybę galima kalbėti?

Vis dėlto, kaip pasielgti, jei „nuodėmė“ jau padaryta?

Jeigu jau taip įvyko, būk malonus – susitvarkyk pati, prisidirbai, tai ir gyvenk su savo skausmu. Bet dažnai galvojama taip: „Aš nenoriu pati kankintis, reikia pasipasakoti – gal palengvės?“ Kodėl savo emocijas reikia „užkabinti“ kitam? Pasipasakoti labai smagu, bet tai yra atsakomybės vengimas: „ Aš tau papasakojau, bet laukiu, kad mane tokią blogą vis tiek mylėsi.“ Ir jeigu tas pasipasakojimas yra antrai pusei kuriamas išbandymas, tada jis labai kvailas.

Ar vyrai ir moterys gali būti tik draugai? Kas byloja, kad santykiai suka rimtesne linkme?

Aš tikrai manau, kad vyrai ir moterys gali būti tik draugai. Ir aš pati turiu tokių vyrų. Bet štai ką aš pastebėjau. Apie draugystę galima kalbėti tik tada, kai žmonės savo šeimose yra laimingi. Jeigu bent viena iš pusių neturi meilės ar nėra laiminga, labai didelė tikimybė, kad atsiras pagunda pereiti į artimesnius santykius. Draugauti galima tik su laimingais draugais.

Kodėl vis dėlto vyrai išeina iš namų? Palieka namus, kuriuos savo rankomis statė, užaugintus vaikus, viską?

Kaip jau minėjau, vyrams labai svarbi meilė. Ir jeigu jie mato, kad meilės nėra, jie dažniausiai išeina. Bet ne visada. Būna, kad suvokę, jog meilės nėra ir nebus, pasiduoda ir gyvena sukandę dantis toliau. Vyrai labai jautrūs, nors mums atrodo atvirkščiai. Iš tiesų santykiai jiems yra taip skaudu, taip jautru, kad jie pasislepia savyje, užsidaro, įninka į taurelę ar pan.

Esate moteris, tačiau, atrodo, pažįstate kiekvieną vyriškos širdies kertelę...

Ir moteris pažįstu. Iš tiesų ne tik vyrai, bet ir moterys nežino, ko nori. Ir dėl to labai daug problemų. Aš visada sakau, kad vyrai sukurti tam, kad pildytų moters norus. Jiems be galo sudėtinga gyventi šalia moters, kuri nežino, ko nori; visų antra – kai kažką gauna, nėra patenkinta. Vyrui be galo skaudu, kad savo moters negali padaryti laiminga. Ji nuolatos burba, bamba, yra kažkuo nepatenkinta, ir jam tai yra skaudžiausia.

Ką daryti, kad ji nustotų bambėti? Įteikti dovaną Valentino ar kitos gražios dienos proga? Kokąi dovana geriausia?

Aš manau, kad geriausia dovana yra įteikta be progos. Kai žmogus eilinę darbo dieną, prisiminęs tave, tau padaro staigmeną arba pasako: „Aš tave myliu, aš apie tave galvoju“, tai ir yra geriausia. Dėmesys yra geriausia dovana.

 Psichologė Irina Ravensy: vyrams meilė svarbesnė nei moterims | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15078542/psichologe-irina-ravensy-vyrams-meile-svarbesne-nei-moterims#ixzz3orFW7WBv