Vaikystės trauma
Kaip ir kalbant bet kokia tema, reikėtų pradėti nuo apibrėžimo. Kas yra trauma?
Trauma – tai ilgalaikis žmogaus psichinės sistemos sutrikimas.
Kaip įvyksta trauma, pabandysiu paaiškinti naudodamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą.
Berniukas yra mažas, priklausomas nuo mamos. Mama suteikia jam pastogę, rūpinasi jo sveikata, parūpina jam maisto, žaislų, su juo bendrauja, atspindi jo patirtis ir emocijas, stengiasi jį suprasti ir t. t. Toks prisirišimas prie mamos yra teigiamas ir reikalingas. Jeigu šie vaiko poreikiai yra patenkinti, jeigu jis jaučiasi saugus, jis jaučia smalsumą, jam norisi tyrinėti pasaulį. Jeigu jam kažkas nepasiseka ar jį kažkas nuskriaudžia, ar jam kažkas per sunku, jis gali grįžti pas mamą ir žino, kad mama jį apsaugos ir juo pasirūpins. Mama vaikui yra saugumo garantas: prireikus jį nuramina, apsaugo, subalansuoja jo emocijas.
Tačiau dažniausiai (sakyčiau, visada) yra taip, kad mama pati turi traumų. Sakykime, kad šiuo atveju yra taip, jog kadaise jos tėvas nepaisė jos tuometinių poreikių ir agresyviai primetė jai savo valią. Tokia trauma nesąmoningai jai primena apie tai, kaip jos valia buvo užgniaužta ir verčia ją būti pasiruošusia paklusti kitų žmonių valiai bei tenkinti jų – šiuo atveju, ypač vyriškosios giminės – poreikius ignoruojant savuosius.
Taigi, dabar ši mama namuose kažkuo užsiėmusi, skuba, nespėja, jaučia stresą, ir prie jos priėjęs jos mažas sūnus kažko iš jos nori. Jis ilgai žaidė vienas, yra pavargęs, suirzęs, verkšlena, blogai jaučiasi, kažko prašo. Mama nenori atsakyti į sūnaus veiksmus, nes ji susitelkusi į savo reikalus. Berniukas, matydamas, kad jam nesiseka gauti ko nori, savo veiksmus dar labiau sustiprina, kad geriau išreikštų savo norus ir poreikius.
Kažkuriuo momentu vaiko atkaklumas, kuris, beje, yra visiškai sveikas ir normalus, mamai tampa toks stiprus, kad nesąmoningai primena, kaip vaikystėje jos tėvas užgniauždamas jos poreikius jai primetė savo valią. Aišku, vaikystėje ji norėjo pasipriešinti tėvui ir nepasiduoti jo valiai, kad apsaugotų savo asmenybės ribas. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes jos tėvas buvo didelis, stiprus ir atkaklus. Tad ji jam nepasipriešino ir apie tai pamiršo.
Tačiau dabar jos sūnaus atkaklumas aktyvuoja šią jos traumą. Jai nesąmoningai kyla impulsas ginti savo asmenybės ribas nuo vyriškosios giminės atstovo. Tokiu būdu psichologiškai ir emociškai grįžusi į vaikystę, ji dabartinę situaciją su savo sūnumi supainioja su praeities situacija su savo tėvu. Dabar ji reaguoja taip agresyviai, kaip kad norėjo elgtis situacijoje su savo tėvu, nes dabar tai saugu – ji didelė, berniukas mažas, jis jos sustabdyti negali. Tad ji apimta įniršio berniuką primuša, kadangi nesąmoningai jaučia besielgianti teisingai: „Juk jis toks reiklus, užsispyręs, nepaklusnus, nedėkingas ir nepagarbus!“
Taigi, mama jaučia stiprų norą sunaikinti vaiko poreikį, jo norus, jo troškimus, nes jie skausmingi ir primena skausmingus vaikystės išgyvenimus. Deja, kartais nutinka taip, kad tėvai sunaikina ne tik vaiko poreikius, norus ir troškimus, bet patį vaiką – ne taip ir retai (ypač žvelgiant istoriškai) pasitaiko, kad tėvai savo vaikus fiziškai nužudo.
Šioje situacijoje vaikas turi du pasirinkimus.
Pirmasis: suvokti realybę ir priimti tiesą, t. y. priimti faktą, kad mama pavojinga, ir nuo jos pabėgti. Tačiau tai reikštų, kad jo gyvenime nebebūtų asmens, prie kurio yra prisirišęs (angl. – attachment figure), kuris rūpinasi jo saugumu ir poreikiais, kuris jam gyvybiškai reikalingas.
Situacijoje, kurioje nėra smurto, noras priimti tiesą ir noras išgyventi palaiko vienas kitą. Tačiau smurtingoje situacijoje vaikas arba priima realybę, bet praranda asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nes neįmanoma būti saugiai prisirišusiam prie asmens, kuris yra pavojingas; arba atmeta realybę ir išsaugo ryšį su asmeniu, prie kurio yra prisirišęs.
Kadangi žmogus intuityviai elgiasi taip, kad išgyventų, tai šiuo atveju pasirenkamas antrasis variantas: paaukojama tiesa. Poreikis išgyventi nugali poreikį priimti tiesą.
Įvyksta psichinės sistemos sutrikimas – berniuko galvoje tuo pat metu atsiranda dvi priešingos mintys: mama yra saugi ir mama yra pavojinga. Šis prieštaringumas nebūtų problema suaugusiajam, nes jam turėti asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nėra gyvybiškai svarbu, tačiau vaikas negali priimti tiesos, kad jo mama pavojinga, nes ją prarastų, t. y. be jos neišgyventų.
Patirdamas stresą (kadangi yra pavojingoje situacijoje) ir įvykus psichinės sistemos sutrikimui vaikas priverstas staigiai susikurti saugaus pasaulio modelį. Šis pasaulis, žinoma, paremtas ne tiesa, o svajone: „Noriu, kad mama pasirūpintų mano saugumu, noriu pas ją atbėgti užuojautos, noriu ja pasitikėti.“ Tad berniukas atitrūksta nuo realybės, kad mama yra pavojinga. Šią patirtį jis išstumia į pasąmonę, nuo jos disocijuojasi. Tai kaina, kurią vaikas privalo sumokėti norėdamas išgyventi smurtingoje situacijoje, iš kurios negali pabėgti.
Galima matyti netgi patį momentą, kada visa tai vyksta: neretai pasitaiko, kad tokioje ar panašioje situacijoje vaikas nuo asmens, prie kurio yra prisirišęs, bėga šalin, bet tuojau pat grįžta ir jį apkabina. Jis atpažįsta pavojų, bando iš jo ištrūkti ir grįžti į saugią būseną, grįžti pas savo globėją, kuris, deja, yra tas pats žmogus, keliantis pavojų. Matyti, kad vaikas šioje situacijoje yra visiškai pasimetęs, labai išsigandęs ir nuliūdęs.
Jeigu smurtas nėra didelis ir mama / tėvas, pykčiui atslūgus, paaiškina vaikui, kas įvyko, jo atsiprašo, daugiau to nekartoja ir tinkamai juo rūpinasi, ilgalaikės traumos galima išvengti. Deja, dažniausiai būna taip, kad vaikas traumuojamas dvigubai: traumos metu ir po jos, nes jam neleidžiama rodyti pykčio, liūdesio, baimės, sutrikimo ir kitų emocijų, kylančių dėl patirtos traumos. Už savo „neigiamų “emocijų išraišką jis dar kartą patiria smurtą.
Trauma yra dažniausia psichikos sutrikimų priežastis.
Būtent dėl tokių ar panašių vaikystės potyrių žmogui išsivysto tokie sutrikimai kaip Stokholmo sindromas. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.
Pavyzdys.
Kodėl moterys, kurias muša sutuoktiniai, savo vyrų nepalieka? Vaikystėje patirdamos smurtą jos negalėjo priimti realybės apie pavojų iš asmens, prie kurio yra prisirišusios ir kuris joms yra artimas, todėl jos emociškai negali suvokti pavojaus ir smurto iš savo vyro. Tad joms emociškai nekyla impulsas bėgti iš smurtingų ir santykių, nors jos intelektualiai ir supranta, kad santykiai nesveiki.
Tai buvo vienas detalus vaikystėje patirtos traumos pavyzdys. Tačiau traumuoti gali įvairūs įvykiai ar reiškiniai: užpuolimas (tiek fizinis, tiek psichologinis-emocinis), išprievartavimas, stichinė nelaimė, karas, artimo žmogaus netektis, liga, finansinė krizė etc. Kuo ilgiau ir (arba) dažniau trauma tęsiasi ir kuo ankstesniame gyvenimo etape ji įvyksta, tuo ji sudėtingesnė.
Trauma – tai ilgalaikis žmogaus psichinės sistemos sutrikimas.
Kaip įvyksta trauma, pabandysiu paaiškinti naudodamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą.
Berniukas yra mažas, priklausomas nuo mamos. Mama suteikia jam pastogę, rūpinasi jo sveikata, parūpina jam maisto, žaislų, su juo bendrauja, atspindi jo patirtis ir emocijas, stengiasi jį suprasti ir t. t. Toks prisirišimas prie mamos yra teigiamas ir reikalingas. Jeigu šie vaiko poreikiai yra patenkinti, jeigu jis jaučiasi saugus, jis jaučia smalsumą, jam norisi tyrinėti pasaulį. Jeigu jam kažkas nepasiseka ar jį kažkas nuskriaudžia, ar jam kažkas per sunku, jis gali grįžti pas mamą ir žino, kad mama jį apsaugos ir juo pasirūpins. Mama vaikui yra saugumo garantas: prireikus jį nuramina, apsaugo, subalansuoja jo emocijas.
Tačiau dažniausiai (sakyčiau, visada) yra taip, kad mama pati turi traumų. Sakykime, kad šiuo atveju yra taip, jog kadaise jos tėvas nepaisė jos tuometinių poreikių ir agresyviai primetė jai savo valią. Tokia trauma nesąmoningai jai primena apie tai, kaip jos valia buvo užgniaužta ir verčia ją būti pasiruošusia paklusti kitų žmonių valiai bei tenkinti jų – šiuo atveju, ypač vyriškosios giminės – poreikius ignoruojant savuosius.
Taigi, dabar ši mama namuose kažkuo užsiėmusi, skuba, nespėja, jaučia stresą, ir prie jos priėjęs jos mažas sūnus kažko iš jos nori. Jis ilgai žaidė vienas, yra pavargęs, suirzęs, verkšlena, blogai jaučiasi, kažko prašo. Mama nenori atsakyti į sūnaus veiksmus, nes ji susitelkusi į savo reikalus. Berniukas, matydamas, kad jam nesiseka gauti ko nori, savo veiksmus dar labiau sustiprina, kad geriau išreikštų savo norus ir poreikius.
Kažkuriuo momentu vaiko atkaklumas, kuris, beje, yra visiškai sveikas ir normalus, mamai tampa toks stiprus, kad nesąmoningai primena, kaip vaikystėje jos tėvas užgniauždamas jos poreikius jai primetė savo valią. Aišku, vaikystėje ji norėjo pasipriešinti tėvui ir nepasiduoti jo valiai, kad apsaugotų savo asmenybės ribas. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes jos tėvas buvo didelis, stiprus ir atkaklus. Tad ji jam nepasipriešino ir apie tai pamiršo.
Tačiau dabar jos sūnaus atkaklumas aktyvuoja šią jos traumą. Jai nesąmoningai kyla impulsas ginti savo asmenybės ribas nuo vyriškosios giminės atstovo. Tokiu būdu psichologiškai ir emociškai grįžusi į vaikystę, ji dabartinę situaciją su savo sūnumi supainioja su praeities situacija su savo tėvu. Dabar ji reaguoja taip agresyviai, kaip kad norėjo elgtis situacijoje su savo tėvu, nes dabar tai saugu – ji didelė, berniukas mažas, jis jos sustabdyti negali. Tad ji apimta įniršio berniuką primuša, kadangi nesąmoningai jaučia besielgianti teisingai: „Juk jis toks reiklus, užsispyręs, nepaklusnus, nedėkingas ir nepagarbus!“
Taigi, mama jaučia stiprų norą sunaikinti vaiko poreikį, jo norus, jo troškimus, nes jie skausmingi ir primena skausmingus vaikystės išgyvenimus. Deja, kartais nutinka taip, kad tėvai sunaikina ne tik vaiko poreikius, norus ir troškimus, bet patį vaiką – ne taip ir retai (ypač žvelgiant istoriškai) pasitaiko, kad tėvai savo vaikus fiziškai nužudo.
Šioje situacijoje vaikas turi du pasirinkimus.
Pirmasis: suvokti realybę ir priimti tiesą, t. y. priimti faktą, kad mama pavojinga, ir nuo jos pabėgti. Tačiau tai reikštų, kad jo gyvenime nebebūtų asmens, prie kurio yra prisirišęs (angl. – attachment figure), kuris rūpinasi jo saugumu ir poreikiais, kuris jam gyvybiškai reikalingas.
Situacijoje, kurioje nėra smurto, noras priimti tiesą ir noras išgyventi palaiko vienas kitą. Tačiau smurtingoje situacijoje vaikas arba priima realybę, bet praranda asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nes neįmanoma būti saugiai prisirišusiam prie asmens, kuris yra pavojingas; arba atmeta realybę ir išsaugo ryšį su asmeniu, prie kurio yra prisirišęs.
Kadangi žmogus intuityviai elgiasi taip, kad išgyventų, tai šiuo atveju pasirenkamas antrasis variantas: paaukojama tiesa. Poreikis išgyventi nugali poreikį priimti tiesą.
Įvyksta psichinės sistemos sutrikimas – berniuko galvoje tuo pat metu atsiranda dvi priešingos mintys: mama yra saugi ir mama yra pavojinga. Šis prieštaringumas nebūtų problema suaugusiajam, nes jam turėti asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nėra gyvybiškai svarbu, tačiau vaikas negali priimti tiesos, kad jo mama pavojinga, nes ją prarastų, t. y. be jos neišgyventų.
Patirdamas stresą (kadangi yra pavojingoje situacijoje) ir įvykus psichinės sistemos sutrikimui vaikas priverstas staigiai susikurti saugaus pasaulio modelį. Šis pasaulis, žinoma, paremtas ne tiesa, o svajone: „Noriu, kad mama pasirūpintų mano saugumu, noriu pas ją atbėgti užuojautos, noriu ja pasitikėti.“ Tad berniukas atitrūksta nuo realybės, kad mama yra pavojinga. Šią patirtį jis išstumia į pasąmonę, nuo jos disocijuojasi. Tai kaina, kurią vaikas privalo sumokėti norėdamas išgyventi smurtingoje situacijoje, iš kurios negali pabėgti.
Galima matyti netgi patį momentą, kada visa tai vyksta: neretai pasitaiko, kad tokioje ar panašioje situacijoje vaikas nuo asmens, prie kurio yra prisirišęs, bėga šalin, bet tuojau pat grįžta ir jį apkabina. Jis atpažįsta pavojų, bando iš jo ištrūkti ir grįžti į saugią būseną, grįžti pas savo globėją, kuris, deja, yra tas pats žmogus, keliantis pavojų. Matyti, kad vaikas šioje situacijoje yra visiškai pasimetęs, labai išsigandęs ir nuliūdęs.
Jeigu smurtas nėra didelis ir mama / tėvas, pykčiui atslūgus, paaiškina vaikui, kas įvyko, jo atsiprašo, daugiau to nekartoja ir tinkamai juo rūpinasi, ilgalaikės traumos galima išvengti. Deja, dažniausiai būna taip, kad vaikas traumuojamas dvigubai: traumos metu ir po jos, nes jam neleidžiama rodyti pykčio, liūdesio, baimės, sutrikimo ir kitų emocijų, kylančių dėl patirtos traumos. Už savo „neigiamų “emocijų išraišką jis dar kartą patiria smurtą.
Trauma yra dažniausia psichikos sutrikimų priežastis.
Būtent dėl tokių ar panašių vaikystės potyrių žmogui išsivysto tokie sutrikimai kaip Stokholmo sindromas. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.
Pavyzdys.
Kodėl moterys, kurias muša sutuoktiniai, savo vyrų nepalieka? Vaikystėje patirdamos smurtą jos negalėjo priimti realybės apie pavojų iš asmens, prie kurio yra prisirišusios ir kuris joms yra artimas, todėl jos emociškai negali suvokti pavojaus ir smurto iš savo vyro. Tad joms emociškai nekyla impulsas bėgti iš smurtingų ir santykių, nors jos intelektualiai ir supranta, kad santykiai nesveiki.
Tai buvo vienas detalus vaikystėje patirtos traumos pavyzdys. Tačiau traumuoti gali įvairūs įvykiai ar reiškiniai: užpuolimas (tiek fizinis, tiek psichologinis-emocinis), išprievartavimas, stichinė nelaimė, karas, artimo žmogaus netektis, liga, finansinė krizė etc. Kuo ilgiau ir (arba) dažniau trauma tęsiasi ir kuo ankstesniame gyvenimo etape ji įvyksta, tuo ji sudėtingesnė.
Vaiką gali ypač traumuoti: fizinė, psichologinė, emocinė, seksualinis smurtas, pavyzdžiui, bet kokio lygio mušimas, stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija, nesirūpinimas, ignoravimas, menkinimas, apleidimas, išdavystė, gėdinimas, smerkimas, bauginimas, per didelių reikalavimų kėlimas, buvimas nelauktu, nenorėtu vaiku, artimojo mirtis, ligos, tėvų skyrybos, persikraustymas, tėvų bedarbystė, ilgalaikis išsiskyrimas su tėvais, darželio ar mokyklos lankymas, nelaimingi įvykiai ir fizinės traumos, brolio ar sesers gimimas, neįgalus brolis ar sesuo ir t. t.
Kokios gali būti traumų pasekmės?
Realybės nesuvokimas. Žmogus nesugeba racionaliai priimti realybės, ją iškraipo, susikuria fantazijų. Sunkesnės to formos gali būti, pavyzdžiui, deliuzija, paranoja, Stokholmo sindromas.
Beviltiškumas, bejėgiškumas ir depresija. Žmogus nejaučia gyvenimo džiaugsmo, jam atrodo, kad niekas nepasikeis, kad nuo jo veiksmų niekas nepriklauso.
Savidestruktyvus elgesys. Nerūkiusieji, nevartojusieji alkoholio, po traumos gali pradėti rūkyti, vartoti alkoholį ar net narkotikus. Taigi patyrus trauminį įvykį, gali padidėti priklausomybė psichotropinėms medžiagoms. Taip pat žmogus gali pradėti pjaustytis, draskytis odą, užsiimti nesaugiu ir nesveiku seksu ar prostitucija, nesveikai maitintis ar kitaip žalotis ir nesirūpinti savo sveikata.
Vienišumo jausmas. Žmogus pasaulyje jaučiasi vienas, galvoja, kad niekas negali jo suprasti. Tas jausmas atrodo labai intensyvus, unikalus. Asmuo užsidaro savyje, atsiriboja nuo kitų, vengia bendrauti. Iš to gali išsivystyti sunkumai bendrauti, perdėtas nepasitikėjimas kitais, sociofobija ar net agorafobija.
Padidėjęs nerimas, sustiprėjusios emocijos. Traumą patyrę žmonės tampa labai jautrūs. Jie gali nuolat jausti intensyvų liūdesį, depresiją, apatiją, paniką, baimę, pyktį, nuoskaudą, gėdą, gailestį, kaltę.
Padidėjęs dirglumas, irzlumas. Prieš patirdamas traumą žmogus galėjo būti švelnus, draugiškas, ramus, tačiau po jos gali tapti agresyvus, piktas, grubus: pradėti agresyviai elgtis su aplinkiniais, niokoti daiktus ir savo bei kitų nuosavybę, ypač jei tie daiktai jam primena patirtą traumą.
Impulsyvūs veiksmai ir dėmesio stoka. Patyręs traumą žmogus gali pradėti elgtis impulsyviai, nesugebėti susikoncentruoti, išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką, neapgalvoti savo veiksmų ir jų pasekmių.
Neryžtingumas, pasyvumas. Patyrusieji traumas tampa labai sunkiai apsisprendžiantys. Jiems Sunku prisiimti atsakomybę, aiškiai pasakyti, ko nori. Išreikšti savo poreikius ir emocijas. Tampama pasimetusiu, apatišku.
Miego sutrikimai. Patyrusieji traumas labai dažnai suserga miego sutrikimais. Dažnai pasitaiko, kad kankina insomnija (nemiga). Jiems labai sunku užmigti, nes nuolat jaučia įtampą ir nerimą ar nesaugumą. Užmigę jie sapnuoja nemalonius sapnus. Prabudę jaučiasi pavargę, nepailsėję.
Košmarai. Košmarus dažniausiai sapnuoja tie, kurie neigia trauminio įvykio metu patirtus jausmus ir tuos išgyvenimus yra išstūmę į pasąmonę, t. y. traumos neįsisąmoninę ir neintegravę jos į savo asmenybę.
Įvairios ligos ar negalavimai. Trauma dažnai sukelia fizinius negalavimus: migreną, skrandžio opą, skausmus įvairiose kūno vietose, prakaitavimą, padidėjusį kraujo spaudimą ir kt. Viena iš svarbių priežasčių – imuninės sistemos nusilpimas. Gali išsivystyti hipochondrija.
Nuovargis. Traumą patyrusiems žmonėms dažnai trūksta energijos, jie visą laiką jaučiasi pavargę. Dėl to gali sutrikti profesinė veikla, mokslas, tarpusavio santykiai.
Elgesio sutrikimai. Šaukimas, tylėjimas, gestikuliacija, nevalingi judesiai, sustingimas. Sudėtingesnės tokio elgesio formos gali būti katatonija ar sensorinė deprivacija (pavyzdžiui, kai žmogus užsimerkia ir nebeatsimerkia).
Uždarų ar atvirų erdvių baimė. Po trauminio įvykio daugeliui atsiranda atvirų ar uždarų erdvių baimė (priklausomai nuo traumos pobūdžio). Tai kelia paniką, žmogus mano, kad būnant panašioje erdvėje trauma pasikartos.
Kitaip tariant, didelę ar pasikartojančią traumą(-as) patyrusius žmones lydi stipresnis ar silpnesnis potrauminio streso sindromas.
Kokios gali būti traumų pasekmės?
Realybės nesuvokimas. Žmogus nesugeba racionaliai priimti realybės, ją iškraipo, susikuria fantazijų. Sunkesnės to formos gali būti, pavyzdžiui, deliuzija, paranoja, Stokholmo sindromas.
Beviltiškumas, bejėgiškumas ir depresija. Žmogus nejaučia gyvenimo džiaugsmo, jam atrodo, kad niekas nepasikeis, kad nuo jo veiksmų niekas nepriklauso.
Savidestruktyvus elgesys. Nerūkiusieji, nevartojusieji alkoholio, po traumos gali pradėti rūkyti, vartoti alkoholį ar net narkotikus. Taigi patyrus trauminį įvykį, gali padidėti priklausomybė psichotropinėms medžiagoms. Taip pat žmogus gali pradėti pjaustytis, draskytis odą, užsiimti nesaugiu ir nesveiku seksu ar prostitucija, nesveikai maitintis ar kitaip žalotis ir nesirūpinti savo sveikata.
Vienišumo jausmas. Žmogus pasaulyje jaučiasi vienas, galvoja, kad niekas negali jo suprasti. Tas jausmas atrodo labai intensyvus, unikalus. Asmuo užsidaro savyje, atsiriboja nuo kitų, vengia bendrauti. Iš to gali išsivystyti sunkumai bendrauti, perdėtas nepasitikėjimas kitais, sociofobija ar net agorafobija.
Padidėjęs nerimas, sustiprėjusios emocijos. Traumą patyrę žmonės tampa labai jautrūs. Jie gali nuolat jausti intensyvų liūdesį, depresiją, apatiją, paniką, baimę, pyktį, nuoskaudą, gėdą, gailestį, kaltę.
Padidėjęs dirglumas, irzlumas. Prieš patirdamas traumą žmogus galėjo būti švelnus, draugiškas, ramus, tačiau po jos gali tapti agresyvus, piktas, grubus: pradėti agresyviai elgtis su aplinkiniais, niokoti daiktus ir savo bei kitų nuosavybę, ypač jei tie daiktai jam primena patirtą traumą.
Impulsyvūs veiksmai ir dėmesio stoka. Patyręs traumą žmogus gali pradėti elgtis impulsyviai, nesugebėti susikoncentruoti, išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką, neapgalvoti savo veiksmų ir jų pasekmių.
Neryžtingumas, pasyvumas. Patyrusieji traumas tampa labai sunkiai apsisprendžiantys. Jiems Sunku prisiimti atsakomybę, aiškiai pasakyti, ko nori. Išreikšti savo poreikius ir emocijas. Tampama pasimetusiu, apatišku.
Miego sutrikimai. Patyrusieji traumas labai dažnai suserga miego sutrikimais. Dažnai pasitaiko, kad kankina insomnija (nemiga). Jiems labai sunku užmigti, nes nuolat jaučia įtampą ir nerimą ar nesaugumą. Užmigę jie sapnuoja nemalonius sapnus. Prabudę jaučiasi pavargę, nepailsėję.
Košmarai. Košmarus dažniausiai sapnuoja tie, kurie neigia trauminio įvykio metu patirtus jausmus ir tuos išgyvenimus yra išstūmę į pasąmonę, t. y. traumos neįsisąmoninę ir neintegravę jos į savo asmenybę.
Įvairios ligos ar negalavimai. Trauma dažnai sukelia fizinius negalavimus: migreną, skrandžio opą, skausmus įvairiose kūno vietose, prakaitavimą, padidėjusį kraujo spaudimą ir kt. Viena iš svarbių priežasčių – imuninės sistemos nusilpimas. Gali išsivystyti hipochondrija.
Nuovargis. Traumą patyrusiems žmonėms dažnai trūksta energijos, jie visą laiką jaučiasi pavargę. Dėl to gali sutrikti profesinė veikla, mokslas, tarpusavio santykiai.
Elgesio sutrikimai. Šaukimas, tylėjimas, gestikuliacija, nevalingi judesiai, sustingimas. Sudėtingesnės tokio elgesio formos gali būti katatonija ar sensorinė deprivacija (pavyzdžiui, kai žmogus užsimerkia ir nebeatsimerkia).
Uždarų ar atvirų erdvių baimė. Po trauminio įvykio daugeliui atsiranda atvirų ar uždarų erdvių baimė (priklausomai nuo traumos pobūdžio). Tai kelia paniką, žmogus mano, kad būnant panašioje erdvėje trauma pasikartos.
Kitaip tariant, didelę ar pasikartojančią traumą(-as) patyrusius žmones lydi stipresnis ar silpnesnis potrauminio streso sindromas.
„Taip, kaip su mumis buvo elgiamasi, kai buvome vaikai, mes elgsimės su savimi visą likusį gyvenimą: arba žiauriai, arba švelniai ir globėjiškai.“ – Alice Miller
„...jeigu ignoruosime savo praeitį ir nesiimsime priemonių, kad pakeistume savo ateitį.“ – Darius Cikanavičius
Šio įrašo tikslas – suteikti svarbios informacijos, tikrąja tų žodžių prasme gyvybiškai svarbios informacijos. Šis įrašas yra emociškai jautrus ir sudėtingas, todėl kai kam gali sukelti nemalonių emocijų: pyktį, nerimą, gėdą, kaltę, baimę, neapykantą, sumišimą, vienatvę, nuoskaudą. Siūlau skaitant neskubėti, pasistengti išlikti sąmoningiems ir sekti savo emocijas: kaip jaučiatės ir kokia tikroji tų emocijų kilmė.
Pirmojoje ir antrojoje dalyse rašiau apie tai, kaip įvyksta trauma, pasitelkdamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą: aprašiau jų interakciją ir abiejų psichologinę bei emocinę būseną. Trečiojoje dalyje traumą aptariau apskritai kaip tokią ir pateikiau dažnesnių jos pasekmių.
Trauma yra bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir / arba psichologiškai.
Kaip minėjau, traumų būna įvairių. Tai gali būti ir uraganas ar kitokia stichinė nelaimė, bet tai, palyginus su dažniausiai pasitaikančiomis traumomis, yra taip reta, kad čia apie tai nekalbėsiu. Kalbėsiu apie tai, apie ką mūsų kultūroje dažniausiai kalbėti vengiama ir apie ką dauguma žmonių (netgi „psichinės sveikatos specialistai“), deja, neturi supratimo; apie praktiškai visur aplink esantį dalyką, kuris iš esmės yra visų suaugusio žmogaus blogų būsenų ir apskritai nelaimingumo bei smurto pasaulyje priežastis – apie vaikystėje patiriamą smurtą ir traumas. Apie tas traumas, kurias vaikas patiria iš suaugusiųjų (tiesiogiai arba dėl jų kaltės), nuo kurių jis yra priklausomas: iš tėvų, kitų šeimos narių, globėjų, auklėtojų, mokytojų, dvasininkų; toliau – Globėjai. Tokios traumos mūsų visuomenėje egzistuoja epidemiškai ir dauguma žmonių jų net nesugeba identifikuoti kaip tokių.
Smurtas reiškia tris sąlygas:
Pagrindinius vaikystėje traumuojančius dalykus galima suklasifikuoti taip:
Aktyvus smurtas – emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visi jo eufemizmai: „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“ „tik biškį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“) stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t. t.
Nesirūpinimas (angl. neglect) – vaiko poreikių nepatenkinimas. Nesirūpinimas būna tada, kai (1) Globėjai nežino, ko vaikas nori, ir / arba (2) nežino, kaip vaiko poreikius patenkinti, ir / arba (3) vaiko poreikių patenkinti nenori ir jų nepatenkina.
Apleidimas (angl. abandonment) – kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net jeigu tėvai jį augina daugiau nei 20 metų. Apleidimas būna tada, kai vaikui skiriama per mažai dėmesio arba jo Globėjai yra emociškai neprieinami, pavyzdžiui, nesugeba vaikui jausti empatijos ir [sveikos] meilės.
Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai ženkliai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje, vaikui prasideda potrauminis stresas, pasireiškiantis įvairiausiais simptomais. Neidentifikuojamas ir negydomas jis gali tęstis visą gyvenimą.
Iš esmės bet koks fundamentalių vaiko poreikių – fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos etc. – nepatenkinimas yra smurtingas ir žalingas.
Kaip žinoti, ar esame patyrę traumų?
Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius. Taip pat neretai susilaukia vaikų ir nesąmoningai savo traumas perduoda jiems, taip pratęsdami tarpkartinį smurto ratą.
Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūlau kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Juk bet kuriuo atveju nieko neprarasite: jeigu pamatysite, kad jų neturite, tai žinosite, kad jų neturite; jeigu suprasite, kad jų turite, bus aiškiau kodėl jūsų gyvenimas yra toks, koks yra, ir galėsite jį pagerinti pradėdami savo žaizdas gydytis.
Vaikystėje smurtą ir traumas patyrę žmonės pasižymi tokiomis charakteristikomis:
Tai identifikavus, pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdintis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Ir jūs tokie esate ne vieni – kaip jau minėjau, didžioji dauguma pasaulio žmonių (jei ne visi) yra vaikystėje traumuojami. Traumos ir vidinės žaizdos yra paplitusios masiškai ir (žinant, kaip jas identifikuoti) matomos aplink kasdien: tiek vaikuose, tiek suaugusiuose, tiek gatvėje; tiek per televizorių; tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Antras dalykas, kurį dabar vertinga suprasti, yra tas, kad dabar, kai jau apie savo žaizdas žinote, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertišką gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi už save, kad tas žaizdas išsigydytumėte. Tai yra, ar jūsų vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote, priklauso tik nuo jūsų. Kitaip tariant, pagalvokite apie tokią metaforą: gatvėje užpuolikas jums peiliu perdūrė koją – jūs už šią žaizdą nesate atsakingi, jūs patys sau jos nesukėlėte. Tačiau ją išsigydyti yra jūsų atsakomybė, nes niekas kitas už jus šia žaizda nepasirūpins – juk ji jūsų kūne, o jūsų kūnas priklauso tik jums. Šią žaizdą teks arba susisiūti ir prižiūrėti pačiam, arba važiuoti į ligoninę, kad ja pasirūpintų ir ją išsigydyti jums padėtų kiti, arba jos visai negydyti – ką daryti su turima žaizda, visais atvejais sprendžiate tik jūs.
Kodėl žmonės mano, kad jų vaikystė buvo gera?
Galbūt jūs skaitydami pagalvojote: „O mano vaikystė buvo normali / gera / įprasta... Na, buvo gero, buvo blogo, bet kur nebūna... Pavyzdžiui, aš tai nebuvau trumuota(-s) ir neturiu jokių žaizdų... Man viskas gerai... Taip, kartais jaučiuosi nelaiminga(-s), bet juk visi taip jaučiasi...“ Ar panašiai...
Taip, jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga.
Jeigu vaikystės traumos ir jų padariniai yra toks dažnas reiškinys ir šiandien, ir per visą žmonijos istoriją, kodėl tuomet dauguma žmonių mano, kad jų vaikystė ir paauglystė buvo gera?
Pagrindinės priežastys yra tokios:
1. Apsauginė amnezija. Pažįstate žmonių, sakančių, kad didžiosios savo vaikystės / paauglystės dalies neatsimena? Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį(-ius), žmogus dažnai to neatsimena. Tai apsauginė organizmo reakcija, sauganti nuo emociškai stiprių išgyvenimų, kai organizmas mano kad žmogaus sąmonė nesugebės su tais išgyvenimais susitvarkyti.
2. Neišmanymas, t. y. žinių ir supratimo stoka. Žmonės (ypač kai dar yra vaikai) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t. Nenuostabu, nes aplink tiek daug disfunkcionalumo. Ir apskritai visuomenėje psichinės sveikatos ir santykių suvokimas yra iškreiptas – o neretai net ir visiškai priešingas tiesai.
3. Stokholmo sindromas. Vaikas, esantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.
4. Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė. „Gerbk savo tėvus!“ „Mylėk mamą / tėtį!“ „Klausyk tėvų!“ Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę. Tai emociškai labai skausminga, todėl vaikas (o vėliau ir suaugęs žmogus) nori šį skausmą pamiršti, numalšinti, jo išvengti. Tad paprasčiau yra tiesiog pasakyti: „Mano vaikystė buvo normali.“
5. Disfunkcinės taisyklės. 1) NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! 2) NEPASITIKĖK! 3) NEJAUSK! „Nekalbėk apie tai, kas vyksta šeimoje!“ „Neklausinėk [„nesąmonių“]!“ „Nepasitikėk kitais, nes kai reikės, jų nebus šalia!“ „Nepasitikėk savimi, nes tu nieko nesupranti!“ „Nepasitikėk savo emocijomis, nes jos klaidingos!“ „Tikri vyrai neverkia!“ „Geros mergaitės yra nuolankios!“ „Nejausk emocijų!“ Ir taip toliau...
6. Negebėjimas racionaliai mąstyti. Dėl patirtų traumų ir dėl įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti. Nemoka ne tik objektyviai vertinti savęs ir kitų žmonių, bet apskritai realybės. Tokie žmonės ne tik nežino, kas yra tiesa, bet ir nežino, kaip sužinoti, kas yra tiesa / netiesa. Labai populiarus tokių žmonių teiginys: „Objektyvios tiesos nėra / Tiesa subjektyvi.“ Jų galvoje teisinga yra tai, dėl ko jaučiuosi gerai ir neteisinga tai, dėl ko jaučiuosi blogai. Dauguma žmonių formuodami savo nuomonę, įsitikinimus, pasaulėžiūrą, ką nors vertindami vadovaujasi tik emocijomis, o ne mąstymu ir įrodymais ir vėliau savo įsitikinimui sugalvoja pateisinimą. Pavyzdžiui, kad ir šis įrašas gali kam nors atrodyti nesąmonė, bet tik dėl to, kad jį skaitydami jie jaučia nemalonias emocijas ir jas racionalizuoja: „[TIESA] Jaučiu nemalonias emocijas. [PRIELAIDOS] Šis įrašas yra nesąmonė, mano vaikystė buvo gera, autorius nesupranta nieko apie nieką, [IŠVADA] todėl mano jaučiamos emocijos yra visiškai pagrįstos ir tinkamos šiai situacijai [IŠVADOS] ir todėl šis įrašas yra nesąmonė, mano vaikystė buvo gera, autorius nesupranta nieko apie nieką.“
7. Socialinė baimė. Žmonės vengia pripažinti, kad vaikystėje patyrė traumų ir kad turi psichologinių žaizdų, nes bijo kitų žmonių reakcijų: pašaipų, smerkimo, pajuokos, nesupratimo, vienatvės, atstūmimo, patirto smurto sumenkinimo ar pateisinimo. Juk visuomenėje smurto prieš vaikus tema yra ir tabu, ir „norma“ (žr. 2 punktą). Kai žmogus A pasako žmogui B, kad vaikystėje patyrė (ir / arba kad aplink save mato) nesirūpinimą, apleidimą, fizinį, seksualinį ar kitokį smurtą, žmogus B susimąsto ir apie savo vaikystę. Labai didelė tikimybė, kad žmogus B taip pat vaikystėje patyrė vienokį ar kitokį smurtą ir buvo traumuotas, tad jam pripažinti žmogaus A minimas traumas ir žaizdas reikštų pripažinti savo paties traumas ir žaizdas, o tai daugumai žmonių sukelia didžiulį nerimą. Todėl žmogui B lengviau tiesiog padaryti taip, kad žmogus A apie asmeniškai patirtas arba aplink matomas traumas nekalbėtų; arba jų nepripažinti kaip tokių. Tai padaryti jis gali asmenį A pašiepdamas, sumenkindamas, atstumdamas ar atakuodamas kokiu nors kitu būdu ir taip išsaugodamas iliuziją „Man viskas gerai“.
Tai pagrindinės priežastys (tikriausiai jų yra ir daugiau), dėl ko dauguma žmonių sako, kad jų gyvenimas ir santykiai šeimoje, darželyje, mokykloje ir apskritai vaikystė bei paauglystė – visa tai buvo „normalu“, vidutiniška, įprasta, gerai, niekuo neypatinga, buvo problemų, bet šiaip viskas gerai, smagu, puiku, laiminga. Kai iš tikrųjų jie yra patyrę daugybę sunkių traumų, turi aibę psichologinių žaizdų, apie tai sąmoningai net nežino ir gyvena nelaimingą, streso kupiną gyvenimą, kurį galėtų pagerinti, jeigu įsižiūrėtų į save, į savo praeitį, į savo žaizdas ir pradėtų jas gydytis.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip dabar jaučiatės...
„...jeigu ignoruosime savo praeitį ir nesiimsime priemonių, kad pakeistume savo ateitį.“ – Darius Cikanavičius
Šio įrašo tikslas – suteikti svarbios informacijos, tikrąja tų žodžių prasme gyvybiškai svarbios informacijos. Šis įrašas yra emociškai jautrus ir sudėtingas, todėl kai kam gali sukelti nemalonių emocijų: pyktį, nerimą, gėdą, kaltę, baimę, neapykantą, sumišimą, vienatvę, nuoskaudą. Siūlau skaitant neskubėti, pasistengti išlikti sąmoningiems ir sekti savo emocijas: kaip jaučiatės ir kokia tikroji tų emocijų kilmė.
Pirmojoje ir antrojoje dalyse rašiau apie tai, kaip įvyksta trauma, pasitelkdamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą: aprašiau jų interakciją ir abiejų psichologinę bei emocinę būseną. Trečiojoje dalyje traumą aptariau apskritai kaip tokią ir pateikiau dažnesnių jos pasekmių.
Trauma yra bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir / arba psichologiškai.
Kaip minėjau, traumų būna įvairių. Tai gali būti ir uraganas ar kitokia stichinė nelaimė, bet tai, palyginus su dažniausiai pasitaikančiomis traumomis, yra taip reta, kad čia apie tai nekalbėsiu. Kalbėsiu apie tai, apie ką mūsų kultūroje dažniausiai kalbėti vengiama ir apie ką dauguma žmonių (netgi „psichinės sveikatos specialistai“), deja, neturi supratimo; apie praktiškai visur aplink esantį dalyką, kuris iš esmės yra visų suaugusio žmogaus blogų būsenų ir apskritai nelaimingumo bei smurto pasaulyje priežastis – apie vaikystėje patiriamą smurtą ir traumas. Apie tas traumas, kurias vaikas patiria iš suaugusiųjų (tiesiogiai arba dėl jų kaltės), nuo kurių jis yra priklausomas: iš tėvų, kitų šeimos narių, globėjų, auklėtojų, mokytojų, dvasininkų; toliau – Globėjai. Tokios traumos mūsų visuomenėje egzistuoja epidemiškai ir dauguma žmonių jų net nesugeba identifikuoti kaip tokių.
Smurtas reiškia tris sąlygas:
- vaikas yra nuo Globėjo priklausomas;
- Globėjas tenkina savo poreikius taip, kad tai kenkia vaikui;
- vaikas negali pabėgti ar apsiginti.
Pagrindinius vaikystėje traumuojančius dalykus galima suklasifikuoti taip:
Aktyvus smurtas – emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visi jo eufemizmai: „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“ „tik biškį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“) stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t. t.
Nesirūpinimas (angl. neglect) – vaiko poreikių nepatenkinimas. Nesirūpinimas būna tada, kai (1) Globėjai nežino, ko vaikas nori, ir / arba (2) nežino, kaip vaiko poreikius patenkinti, ir / arba (3) vaiko poreikių patenkinti nenori ir jų nepatenkina.
Apleidimas (angl. abandonment) – kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net jeigu tėvai jį augina daugiau nei 20 metų. Apleidimas būna tada, kai vaikui skiriama per mažai dėmesio arba jo Globėjai yra emociškai neprieinami, pavyzdžiui, nesugeba vaikui jausti empatijos ir [sveikos] meilės.
Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai ženkliai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje, vaikui prasideda potrauminis stresas, pasireiškiantis įvairiausiais simptomais. Neidentifikuojamas ir negydomas jis gali tęstis visą gyvenimą.
Iš esmės bet koks fundamentalių vaiko poreikių – fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos etc. – nepatenkinimas yra smurtingas ir žalingas.
„Jis nori pasakyti, kad reikia tenkinti visas vaikų užgaidas, neturėti jokių taisyklių ir leisti jiems užsikarti ant kaklo?“ – galbūt kai kas pagalvojote. Ne, to nesakau. Kalbu apie esminius poreikius. Vaikų kaprizai, pykčio ar kitų emocijų protrūkiai ir panašūs reiškiniai yra normali reakcija į patiriamą smurtą ir ženklas, kad nepatenkinti jų fundamentalūs poreikiai. Vaikas, isteriškai prašantis nupirkti dar vieną šokoladą, iš tikrųjų nori ne šokolado... Vaiko, atsigulusio ant grindų ir kumščiais daužančio į jas, nes nerodo jo mėgstamo serialo, tikrasis poreikis yra ne televizorius...
Kaip žinoti, ar esame patyrę traumų?
Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius. Taip pat neretai susilaukia vaikų ir nesąmoningai savo traumas perduoda jiems, taip pratęsdami tarpkartinį smurto ratą.
Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūlau kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Juk bet kuriuo atveju nieko neprarasite: jeigu pamatysite, kad jų neturite, tai žinosite, kad jų neturite; jeigu suprasite, kad jų turite, bus aiškiau kodėl jūsų gyvenimas yra toks, koks yra, ir galėsite jį pagerinti pradėdami savo žaizdas gydytis.
Vaikystėje smurtą ir traumas patyrę žmonės pasižymi tokiomis charakteristikomis:
- nepasitiki savimi arba yra pernelyg „pasitikintys savimi“;
- „nejaučia nieko“ ar nežino, kaip ir kodėl jaučiasi („jaučiuosi gerai“ / „jaučiuosi blogai“);
- vienaip ar kitaip nesirūpina savimi ar žalojasi (įvairios fizinės sveikatos problemos);
- dažnai jaučia baimę;
- dažnai jaučia stresą, nerimą;
- dažnai jaučia gėdą ar kaltę;
- dažnai jaučia pyktį;
- stokoja empatijos;
- turi priklausomybių (nuo alkoholio, tabako, maisto, tarpusavio santykių, sporto, sekso ir t. t.);
- kenčia nuo nemigos arba nuo didelio mieguistumo ir energijos stokos;
- yra pasimetę, neorganizuoti, išsiblaškę;
- perdėtai rizikuoja;
- yra labai impulsyvūs;
- yra labai neryžtingi;
- jaučia beviltiškumą ar nori, kad juos kažkas išgelbėtų, jais pasirūpintų;
- vienaip ar kitaip nesuvokia realybės, jos nepripažįsta, ją iškreipia;
- kitais žmonėmis nepagrįstai pasitiki arba nepagrįstai nepasitiki;
- yra agresyvūs (bendraudami kitus įžeidinėja, žemina, pašiepia, gąsdina, manipuliuoja ir pan.);
- nori visiems įtikti;
- bijo klysti;
- bijo reikšti savo preferencijas;
- ignoruoja kitų žmonių preferencijas;
- galvoja padrikai, nestruktūruotai, neracionaliai;
- nemoka reikšti minčių arba turi kitokių komunikacijos problemų;
- nejaučia asmenybės ribų: nei savo, nei kitų žmonių;
- palaiko destruktyvius, toksiškus ar beprasmius tarpusavio santykius;
- turi seksualinių problemų;
- jaučia tuštumą / apatiją;
- jaučia vienatvę;
- nejaučia ryšio su savimi ir būdami vieni su savimi nesijaučia laimingi (arba net jaučia nerimą);
- vienaip ar kitaip yra nepatenkinti savimi, savęs nepriima, savęs nemyli;
- bendraudami nesugeba užmegzti emocinio ryšio ir / arba jaučia poreikį apsimetinėti, nebūti savimi;
- nejaučia gyvenimo džiaugsmo arba apskritai nenori gyventi.
Tai identifikavus, pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdintis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Ir jūs tokie esate ne vieni – kaip jau minėjau, didžioji dauguma pasaulio žmonių (jei ne visi) yra vaikystėje traumuojami. Traumos ir vidinės žaizdos yra paplitusios masiškai ir (žinant, kaip jas identifikuoti) matomos aplink kasdien: tiek vaikuose, tiek suaugusiuose, tiek gatvėje; tiek per televizorių; tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Antras dalykas, kurį dabar vertinga suprasti, yra tas, kad dabar, kai jau apie savo žaizdas žinote, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertišką gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi už save, kad tas žaizdas išsigydytumėte. Tai yra, ar jūsų vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote, priklauso tik nuo jūsų. Kitaip tariant, pagalvokite apie tokią metaforą: gatvėje užpuolikas jums peiliu perdūrė koją – jūs už šią žaizdą nesate atsakingi, jūs patys sau jos nesukėlėte. Tačiau ją išsigydyti yra jūsų atsakomybė, nes niekas kitas už jus šia žaizda nepasirūpins – juk ji jūsų kūne, o jūsų kūnas priklauso tik jums. Šią žaizdą teks arba susisiūti ir prižiūrėti pačiam, arba važiuoti į ligoninę, kad ja pasirūpintų ir ją išsigydyti jums padėtų kiti, arba jos visai negydyti – ką daryti su turima žaizda, visais atvejais sprendžiate tik jūs.
Kodėl žmonės mano, kad jų vaikystė buvo gera?
Galbūt jūs skaitydami pagalvojote: „O mano vaikystė buvo normali / gera / įprasta... Na, buvo gero, buvo blogo, bet kur nebūna... Pavyzdžiui, aš tai nebuvau trumuota(-s) ir neturiu jokių žaizdų... Man viskas gerai... Taip, kartais jaučiuosi nelaiminga(-s), bet juk visi taip jaučiasi...“ Ar panašiai...
Taip, jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga.
Jeigu vaikystės traumos ir jų padariniai yra toks dažnas reiškinys ir šiandien, ir per visą žmonijos istoriją, kodėl tuomet dauguma žmonių mano, kad jų vaikystė ir paauglystė buvo gera?
Pagrindinės priežastys yra tokios:
1. Apsauginė amnezija. Pažįstate žmonių, sakančių, kad didžiosios savo vaikystės / paauglystės dalies neatsimena? Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį(-ius), žmogus dažnai to neatsimena. Tai apsauginė organizmo reakcija, sauganti nuo emociškai stiprių išgyvenimų, kai organizmas mano kad žmogaus sąmonė nesugebės su tais išgyvenimais susitvarkyti.
2. Neišmanymas, t. y. žinių ir supratimo stoka. Žmonės (ypač kai dar yra vaikai) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t. Nenuostabu, nes aplink tiek daug disfunkcionalumo. Ir apskritai visuomenėje psichinės sveikatos ir santykių suvokimas yra iškreiptas – o neretai net ir visiškai priešingas tiesai.
3. Stokholmo sindromas. Vaikas, esantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.
4. Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė. „Gerbk savo tėvus!“ „Mylėk mamą / tėtį!“ „Klausyk tėvų!“ Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę. Tai emociškai labai skausminga, todėl vaikas (o vėliau ir suaugęs žmogus) nori šį skausmą pamiršti, numalšinti, jo išvengti. Tad paprasčiau yra tiesiog pasakyti: „Mano vaikystė buvo normali.“
5. Disfunkcinės taisyklės. 1) NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! 2) NEPASITIKĖK! 3) NEJAUSK! „Nekalbėk apie tai, kas vyksta šeimoje!“ „Neklausinėk [„nesąmonių“]!“ „Nepasitikėk kitais, nes kai reikės, jų nebus šalia!“ „Nepasitikėk savimi, nes tu nieko nesupranti!“ „Nepasitikėk savo emocijomis, nes jos klaidingos!“ „Tikri vyrai neverkia!“ „Geros mergaitės yra nuolankios!“ „Nejausk emocijų!“ Ir taip toliau...
6. Negebėjimas racionaliai mąstyti. Dėl patirtų traumų ir dėl įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti. Nemoka ne tik objektyviai vertinti savęs ir kitų žmonių, bet apskritai realybės. Tokie žmonės ne tik nežino, kas yra tiesa, bet ir nežino, kaip sužinoti, kas yra tiesa / netiesa. Labai populiarus tokių žmonių teiginys: „Objektyvios tiesos nėra / Tiesa subjektyvi.“ Jų galvoje teisinga yra tai, dėl ko jaučiuosi gerai ir neteisinga tai, dėl ko jaučiuosi blogai. Dauguma žmonių formuodami savo nuomonę, įsitikinimus, pasaulėžiūrą, ką nors vertindami vadovaujasi tik emocijomis, o ne mąstymu ir įrodymais ir vėliau savo įsitikinimui sugalvoja pateisinimą. Pavyzdžiui, kad ir šis įrašas gali kam nors atrodyti nesąmonė, bet tik dėl to, kad jį skaitydami jie jaučia nemalonias emocijas ir jas racionalizuoja: „[TIESA] Jaučiu nemalonias emocijas. [PRIELAIDOS] Šis įrašas yra nesąmonė, mano vaikystė buvo gera, autorius nesupranta nieko apie nieką, [IŠVADA] todėl mano jaučiamos emocijos yra visiškai pagrįstos ir tinkamos šiai situacijai [IŠVADOS] ir todėl šis įrašas yra nesąmonė, mano vaikystė buvo gera, autorius nesupranta nieko apie nieką.“
7. Socialinė baimė. Žmonės vengia pripažinti, kad vaikystėje patyrė traumų ir kad turi psichologinių žaizdų, nes bijo kitų žmonių reakcijų: pašaipų, smerkimo, pajuokos, nesupratimo, vienatvės, atstūmimo, patirto smurto sumenkinimo ar pateisinimo. Juk visuomenėje smurto prieš vaikus tema yra ir tabu, ir „norma“ (žr. 2 punktą). Kai žmogus A pasako žmogui B, kad vaikystėje patyrė (ir / arba kad aplink save mato) nesirūpinimą, apleidimą, fizinį, seksualinį ar kitokį smurtą, žmogus B susimąsto ir apie savo vaikystę. Labai didelė tikimybė, kad žmogus B taip pat vaikystėje patyrė vienokį ar kitokį smurtą ir buvo traumuotas, tad jam pripažinti žmogaus A minimas traumas ir žaizdas reikštų pripažinti savo paties traumas ir žaizdas, o tai daugumai žmonių sukelia didžiulį nerimą. Todėl žmogui B lengviau tiesiog padaryti taip, kad žmogus A apie asmeniškai patirtas arba aplink matomas traumas nekalbėtų; arba jų nepripažinti kaip tokių. Tai padaryti jis gali asmenį A pašiepdamas, sumenkindamas, atstumdamas ar atakuodamas kokiu nors kitu būdu ir taip išsaugodamas iliuziją „Man viskas gerai“.
Tai pagrindinės priežastys (tikriausiai jų yra ir daugiau), dėl ko dauguma žmonių sako, kad jų gyvenimas ir santykiai šeimoje, darželyje, mokykloje ir apskritai vaikystė bei paauglystė – visa tai buvo „normalu“, vidutiniška, įprasta, gerai, niekuo neypatinga, buvo problemų, bet šiaip viskas gerai, smagu, puiku, laiminga. Kai iš tikrųjų jie yra patyrę daugybę sunkių traumų, turi aibę psichologinių žaizdų, apie tai sąmoningai net nežino ir gyvena nelaimingą, streso kupiną gyvenimą, kurį galėtų pagerinti, jeigu įsižiūrėtų į save, į savo praeitį, į savo žaizdas ir pradėtų jas gydytis.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip dabar jaučiatės...
http://blog.saviarcheologija.lt/2012/07/trauma-4-dalis-vaikystes-trauma.html
Komentarai
Rašyti komentarą