Dolmenai, Arba kai akmenys kalba.
Dolmenai yra Megalitinės kultūros akmeniniai statiniai, sudaryti iš trijų ar daugiau stačių akmenų ir ant jų gulinčio akmens- “kepurės”. Dolmenai buvo statomi neolito laikotarpiu, 4000-3000 m pr.Kr. Dažnai ant jų buvo supiltas pylimas iš žemių ar smulkių akmenų, kuris laikui bėgant buvo nukastas. Tačiau jau prieš 250 m ant šiandien žinomų dolmenų Anglijoje pylimų nebuvo (Borlase, 1769).
Dolmenai daugeliu atvejų yra kapai, juose yra rasta laidojimo urnų su pelenais bei žmonių kaulų. Manoma, kad dolmenai galėjo būti ir aukojimo, apeigų vietos. Kaukaze yra randami taip vadinami dolmenai gyviesiems, į kuriuos žmonės ateidavo numirti. Šių dolmenų viduje randami žmonių palaikai įvairiose pozose, taigi, jie greičiausiai patys mirė, būdami dolmene, o ne buvo palaidoti. Jų fasadinėje pusėje yra skylė, kaip manoma, maistui paduoti, žmogui gyvam esant.
Žodis „dolmenas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos (“dol” - stalas, “men” - akmuo). Įvairiose šalyse jie vadinami skirtingais vardais. Olandijoje jie vadinami „hunebedden“, Danijoje - „dysser“, Portugalijoje - „anta“, Sardinijoj - „stazzone“, Velse „cromlech“, Kornvelyje- “quoit”, Vokietijoje- „groszsteingräber“, Švedijoje- „dös” arba „dysse”, Korėjoje- „go-in-dol“, Japonijoje- „Jiseokmyo“, Kinijoje- „Seokbung“.
Dolmenai yra paplitę visame pasaulyje. Europoje jie rasti Anglijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Bulgarijoje it kitur. Jie taip pat aptinkami Azijoje: Korėjoje, Indijoje, Rusijoje, Kinijoje, Japonijoje. Ypač daug jų yra Korėjoje: apie 40 % pasaulio dolmenų randama Pietų ir Šiaurės Korėjoje. Jie taip pat randami Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Madagaskare, Amerikoje. Dažniausiai dolmenai, kaip ir kiti Megalitinės kultūros statiniai, yra aptinkami jūrų ar vandenynų pakrantėse.
Tačiau galima spėti, kad ten anksčiau buvęs dolmenas, žmonės ateidavę gauti patarimų. Šis veiksmas įsirašė į tautos sąmonę ir vėliau toje vietoje pastatytas kito laikmečio pastatas, tačiau paskirtis išliko tokia pati. Tokią hipotezę aš keliu iš to, kad Delfų šventyklos centre yra išlikęs didžiulis netašytas akmuo. Visa šventykla pastatyta iš tašytų akmeninių plytų, o centre yra netašytas akmuo, kurio graikai neišmetė, o panaudojo naujo namo konstrukcijai. Kodėl šį akmenį graikai paliko? Jie mokėjo nesunkiai pašalinti tokio dydžio akmenį, tačiau to nepadarė. Pašalinus tą akmenį šventyklą būtų statyti netgi lengviau, nes pamatas išsilygintų. Be to, statant naują šventyklą būtų norima "apvalyti" vietovę tiek fiziškai, tiek dvasiškai nuo visokio "seno paveldo". Jei šventykla būtų statoma nauja, tas akmuo būtų pašalintas, o šiuo atveju jis paliktas, kaip palikta ir šventyklos funkcija - duoti atsakymus į užduotus klausimus.
Informacija imta iš čia ir čia.
Plačiau apie Tverų Dolmeną straipsnyje iš Šiaurės Atėnų:
Paaitralės krūsnis. 2003
Lai nukrinta nors juodas akmuo
ir sukruvina kojas
kad tik negalvočiau
jog tenai beviltiškai tuščia
Robertas Keturakis, "Opusai"
Lietuvos kraštovaizdyje lyg neužrašytoje mūsų istorijoje randasi vis naujų įžvalgų. Prakalbinti piliakalniai, upės, šventvietės padeda geriau suvokti praeitį, įkvepia jai gyvybę. Tokiu užmoju nuo pat Atgimimo metų buvo pradėtos organizuoti išvykos karaliaus Mindaugo pėdsakais, o 2001 m. atsigręžta į Tverus (Rietavo savivaldybė). Ten, pačiame Žemaitijos viduryje, XIII a. sugriaudėjo istorija, o 2002 m. gegužę Aitros pakrantėje buvo uždegta atminimo liepsnelė. Išryškėjo, kad Tverų gamtinė aplinka byloja apie dar senesnes praeities žymes. Prie Aitros ištakų, Ruškio kraštovaizdžio draustinio pakraštyje – kalvos, skardžiai, Lopaičių piliakalnis, prie jo šaltiniai, pilkapynas. Senovinėje šventvietėje nustebina keistos formos daubos, akmenys, kurių ten daugybė. Ir visa Aitros upė nužymėta gamtos ir kultūros paveldo ženklais. Aitros upėvardis byloja kažką ypatinga, nepaprasta. Paryškėja garsūs istoriniai įvykiai, ypatingas praeities aitris. Tai lyg mitologinė Aitros ir istorinė Tverų dermė.
Aitra vilioja gamtos ir mitologijos žymėmis. Tokių sąsajų ieškojimas itin paplitęs Šiaurės šalyse; prie Aitros deivių, dievų – pilna pakrantė. Prie jos triūsia kultūros paveldo puoselėtojai. Tveruose ši veikla suaktyvėjo įsteigus Aitros klubą. Vidurinės mokyklos lituanistė Irena Vaizgirdienė sako, kad du rasti akmeniniai kirvukai buvo darbo pradžia, dabar imta plačiau domėtis istoriniu mitologiniu paveldu. Tam 2003 m. buvo surengtos kelios kraštotyros išvykos.
Vietovės ten iš tiesų slaptingos. Ties Aitros santaka su Laukės upeliu – Laumiškė. Prie vešlios pievos kuplių medžių ir krūmynų siluetai – tarsi iš mitologijos ar fantastikos paveikslo. Regis, žengsi už žaliuojančio atvašyno ir pateksi į sakmėje sukurtą pasaulį, kuriame iš rūko pasirodo laumės. Visa, kas gamtoje nepaprasta ir ypatinga, kelia susižavėjimą ir pagarbą, nes tai gražu, didinga ir šventa. Mums, baltams, gamta tebėra gyvybės ir įkvėpimo šaltinis. Ji, kaip dailininkės Dalios Dokšaitės japoniška tapyba tušu, tarsi byloja: tik neskubėk, sustok, įsižiūrėk, pamatyk, įsiklausyk, pajausk ir gėrėkis tuo, kas yra...
Mįslingą Aitros kraštovaizdį jautė ir Maironis, atvykdavęs į Tverus atostogauti. Nuo ten ėjo jo apžvalgos keliai link Šatrijos, Dyvičio, Medvėgalio. Iš Aitros alkų, ežerų, piliakalnių ir legendų jis sėmėsi įkvėpimo. Įsižiūrėk į Aitros duburio gelmę ir pajusi aitrį. Tamsiai ruda vandens umbra susipina su sodriu žalių spalvų koloritu. Nenuspėjama buvusio malūno griuvėsių forma primena gynybinę sieną, o apirusių mūro pamatų anga regisi paslaptingu įėjimu į nežinomybę. Vingis už vingio dovanoja gražiausios pasaulyje upės vaizdų, lyg kviečia į Čiurlionio simfonijos bekraščio ilgesio viziją. Seklumoje pro geltonos ochros atspalvius mirga dugno akmenėliai, žuvų siluetai. Virš jų šakotas gluosnis, pro kurio ažūrinę lapiją, įstrižą šakų tinklą prasiskverbia dangaus mėlynė – regis, naktį žvaigždės pro ten žiūri į žemę.
Prisirpinti kraštovaizdžio grožio pradedame žvalgytis į jo atspindį žmogaus sąmonėje. Algirdas Julius Greimas dabartinę socialinių ir humanitarinių mokslų situaciją apibūdino taip: "Per paskutinius tris amžius žmonija rūpinosi beveik išimtinai gamtos mokslų pažanga ir jų pritaikymo technologija. Tuo tarpu žmogaus ir visuomenės problemos buvo paliktos nuošaliai, kaip priklausančios moralinei ar ideologinei sričiai. Tiek moralė, tiek ideologija yra gerų norų formulavimas, o ne realybių konstatavimas. Užtat ir XX a. viduryje mes atsidūrėme tokioje padėtyje, kad žmogus, komanduojąs elektroninei mašinai, yra kartu galingas ir bejėgis".
Atsigręžiame į Aitros žemupyje, buvusio Lėgų kaimo vietoje, augantį galingą 6 m apimties ąžuolą. Padavimas byloja, kad po juo senovėje buvo kūrenama šventoji ugnis, garbinamas Perkūnas. Nuo drūto liemens kylančios dvi viršūnės rodo, kad tikroji ąžuolo viršūnė buvo nukirsta, bet ataugo dvi. Kita praeities žymė – pieva prie Varanių brastos per Aitros upę, turinti Alkos vardą. Padavimas liudija, kad tai senovės žmonių šventovė, kur buvo ir aukuras, bet akmuo gąsdinęs maldininkus, todėl įvedant krikščionybę buvęs įverstas į upę. Ledai jį iki dabartinės vietos pernešė. Akmens viršuje yra įduba, dėl kurios panašumo į išsėdėtą vietą jis vadinamas Vaidilos sostu. Atgarsis ir iš ideologinių permainų meto – tada mitologinis akmuo buvęs pavadintas Velnio krase. Ten stabtelėk ir pamąstyk apie senųjų indoeuropiečių tauriausių paieškų gralį – stebuklingą akmenį. Žemaitijos poetės Birutės Lengvenienės pajauta: "Čia kažkur šitoj šventvietėj / Mano protėviai baltai / Akmeniniais kirvukais, / Viltimis ir aukojimais / Į ąžuolo širdį beldėsi..." Ten, Lembo kaime, gimusio kalbininko Kazimiero Jauniaus dvasioje iš mitologijos pasaulio išniręs Vaidilos sostas susigrąžina protėvių vardą, nes, anot poetės, "po juo mano šaknys ir istorijos gelmės bei lietuviškas žodis pirmasis".
Taip prabyla kadaise nukirsta šventu laikyto ąžuolo viršūnė, į upę nuverstas aukuro akmuo, išlikusiais padavimais jie kviečia susitapatinti su baltų genčių paveldu ir regėti, jausti. Įdomi sąsaja – Aitros ištakose ir deltoje prie santakos su Jūra yra panašios mitologinės žymės: šventvietės, akmenys ir daubos. Deltos daubos dugne yra akmuo, pasakojama, kad po juo paslėpti pinigai. Kada kam pritrūksta pinigų, kaimo vyrai sako: "Eik į Velnadaubą pasiskolint pinigų". Ši dauba kaip įėjimo į mitologiją anga sugrąžina į Aitros ištakas, į istorijos aitrį prie Tverų, kur archeologinius senovinės šventvietės duomenis papildo pasakojimai ir mitologija apie Lopaičių piliakalnio šlaite esančią požemio menę, apie šešis malūnus, paslėptą vikingų lobį...
Tverai istorijoje fiksuoti kaip kunigaikščio Vykinto miestas. Dabar – nedidelis miestelis, seniūnijos centras. Daugeliu požymių Tverai (labiau nei Kernavė ar Trakai Lietuvai) yra buvę senąja Žemaitijos (anksčiau – pietinių kuršių) sostine. Iš viso to, kas garsina Tverus, išsiskiria 1244 ir 1251 m. įvykiai. Tuomet sukilę pietiniai kuršiai (Karšuva) pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. "Deutsch-Ordens-Chronik" pažymi: "Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui Mindaugui". Taip pietinė kuršių dalis Karšuva (Duvzarė, Mėgovė, Pilsotas ir Keklis) prisišliejo prie žemaičių (žemaičiais tuo metu buvo vadinami Vidurio žemumos gyventojai). Įžvelgiama, kad aplink Tverus esantys gyvenviečių pavadinimai tebežymi karaliaus Mindaugo siųstų kunigaikščių karių stovyklų vietas: Tautvilai mena Tautvilą, Eivydai – Eivydą, Vismaldai – Vismantą, Vembūtai – Vembūtą, Vėžaičiai – Vyžeikį, Plikiai – Plikienę, Ruškiai ir Ruškio ežeras – kunigaikštį Ruškį ir t. t. Tai, kad Tverai netapo Vykintais, rodo Tverų kunigaikščio Vykinto buvimą viso krašto tvirtovėje Tveruose ir vadovaujamą jo vaidmenį šiame regione. Tais metais lietuvių ir kuršių kariai žygiavo į šiaurinį Kuršą, tačiau Embūtės pilis nebuvo paimta. Dėl krašto gynybos būtinumo nusistačius valstybės sieną susidarė dabartinės Lietuvos siena, o kuršių kraštas liko padalytas į dvi dalis.
Ypatingas Tverų istorinis akcentas – karaliaus Mindaugo apsilankymas 1251 m. Nors istorinei įžvalgai dar nelengva persiorientuoti į Vakarų Europos pozicijas, bet akivaizdu, kad po triuškinančių pralaimėjimų 1236 m. prie Saulės ir 1244 m. prie Rengės (Vyslos žemupyje) Vakarų pozicija Lietuvos atžvilgiu staiga pasikeitė. Besiveržianti totorių-mongolų orda paklupdė Rusiją bei Vidurio Europą ir sudrebino Vakarus. Dėl to politiniai popiežiaus ir Lietuvos interesai sutapo, karalius Mindaugas tapo "mylimu Švento Sosto sūnumi". Livonijai pavedama tarpininkauti organizuojant gynybą. Tačiau sumaištį kėlė (popiežiui nepaklususi) Rygos arkivyskupijos ir Volynės koalicija prieš Lietuvą. Toje geopolitinėje aplinkoje išryškėja Lietuvos diplomatijos vingrybės, karaliaus susipriešinimas su kunigaikščiais kaip politinis įrankis, kuriuo buvo sugriauta toji koalicija. Išmintingiausiai apie šią karaliaus Mindaugo diplomatiją tarė Simonas Daukantas: "Vienok savo buklumu ir gudrybe tą padarė, jog [...] didžioji dalis Lietuvos netektų gudams". Santarvė prie Vorutos atskleidžia tų įvykių esmę, o įvykiai prie Tverų – tos diplomatijos pergalę. Tuose įvykiuose minima ir karalienė Morta. Nors polovcų maišto metu karalius buvo sužeistas, žuvo kunigaikštis Vismantas, nutrūko lietuvių žygis Klaipėdai vaduoti, bet aplink Tverus atsiradę slaviški pavadinimai Pribitka, Zorubai, Lenkaliai, Nagurka, Pyvoriai, Ivančiaus ežeras ir kiti rodo, kad atvestieji kitataučiai buvo įkurdinti šiose apylinkėse. Visa tai rodo slavofiliškų traktuočių, kad Lietuva buvo "krauju sulipdyta", nepagrįstumą. Nors dar kartojami šališki slavų metraščių užrašai apie "vidaus nesantaiką", "lietuvių konfrontaciją su žemaičiais", tačiau geopolitinė aplinka ir kraštovaizdis atskleidžia tikrąsias Lietuvos valstybės kūrimo aplinkybes. Tad šiemet Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22-ąją) vertėtų paminėti ir mūsų valstybės de facto 760 metų sukaktį.
Tverų šventvietę supa Ruškio kraštovaizdžio draustinis, į kurį įeina Lopaičių piliakalnis, Ruškio ežeras ir Aitros ištakos. Draustinio pakraštyje esančios Tverų šventvietės pavadinimą nusako vieno iš garsiųjų karaliaus Mindaugo karvedžių kunigaikščio Ruškio vardas. Senovinė Paruškės šventvietė ilgai buvo nežinoma, tiesa, iš dalies, nes dar prieš ketvertą dešimtmečių Aitros ištakų kalvomis susidomėjo tveriškis Adolfas Vibrys. Užaugęs prie Senosios Įpilties piliakalnio, dalyvavęs archeologiniuose kasinėjimuose, jis įtarė, kad prie Lopaičių piliakalnio yra senovinės pilies akmeninių vartų liekanų. Po daugelio metų jo pastebėjimai sukėlė susidomėjimą, nes šioje vietoje – gausybė gamtinių ir archajinių šventvietės akcentų. Iš tiesų Paruškės vietovė pasirodė esanti nepaprasta. Nuostabą kelia akmenų krūsnis – dolmenas. Dolmenas lietuviškiau – krūsnis [lat. akmenu kaudze]. Tai senovinė apeiginė vieta. Krūsnis sudėta iš keliasdešimties stambių akmenų, kuriuos slegia kelias tonas sveriantis maždaug dviejų metrų ilgio, pusantro metro pločio ir pusmetrio storio luitas. Tokiais didelių akmenų dariniais žalvario amžiuje žymėtos kulto vietos. Marija Gimbutienė tokį megalitinį paveldą įvertino kaip simbolinį gyvenimo ir mirties vaizdavimą kosminėje skalėje, kur Deivės kūnas siejamas su Saulės ir Mėnulio pakilimais, o papuoštas Atgimimo įvaizdžiais yra graži metafora. Tai buvo šventos vietos, kuriose vyko bendruomenės religinės apeigos, bet jos neatitinka mums įprastos kapų funkcijos. Netoliese esantys pilkapiai patvirtina ritualinį šventvietės pobūdį, o juose rasti žalvariniai papuošalai, įmovinis ietigalis ir kita – šventvietės amžių. Archeologai šią vietovę susiejo su pirmykšte žemdirbyste. Lietuvoje tai pirmas rastas gamtos ir žmogaus kūrinys, kuris įrodo, jog ir mūsų protėviai iš šio pasaulio išeidavo kaip ir kitų kraštų indoeuropiečiai.
Mįslinga Paruškės krūsnis suvoktina kaip senovinė kulto vieta, pagrindinė buvusio Karšuvos krašto šventvietė. Daug akmenų esama kalvos viršūnėje, vienas jų – piramidės formos. Gausu akmenų piliakalnio šlaituose ir papėdėje. Poros metrų gylio ir 25 metrų skersmens apskritą daubą juosia apsamanoję akmenys. Seniausios baltų kulto vietos buvo apskritos. Apskritimas ir vainikas buvo tolygus šviesai, dievybei. Taškas jo viduryje simbolizavo pasaulio centrą (Aitros žemupio daubos dugne minima esant nepaprasto akmens). Archeologas Vytautas Daugudis panašią šventvietę yra radęs Bačkininkėliuose, o architektas Sigitas Lasavickas – Vilniaus aukštutinėje pilyje (prie šiaurinio bokšto). Tokios daubos siejasi su ritualine "anga" kaip perėjimu į kitą pasaulį. Žodžio šaknis ang- atsispindi žodžiuose angelas, prieangis (prie būsto esantis priestatas). (XIII a. lietuviai garbino Angdievį, kaip dievo pasiuntinį ar tarpininką tarp dievo ir žmogaus?) Apskrita dauba su angos įvaizdžiu atspindi baltų ir sanskrito bendrumą. Hinduistų šventyklose tokia figūra vadinama mandala, o prieangis, skirtas pasauliečiams, – mandapa. Tokia sąsaja teikia versiją, kad ir mūsų protėviai žinojo ritualą prie daubos (prie-angos) kaip šventyklos. Galbūt ir kronikoje minimas vaidila prie angos – daubos per laidotuvių apeigas pakėlęs į dangų galvą tvirtino matąs velionį, skriejantį ant žirgo viduriu dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, rankoje laikantį sakalą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį.
Kita dauba yra valtelės formos, ji smaigaliu orientuota į rytus. Vaizdinys labai išraiškingas, atspindintis gamtos gyvybingumą, persikėlimą, nuolatinį judėjimą, tautosakoje nusakomą žmogaus atėjimu į šį pasaulį ir išėjimu. Megalitiniuose dariniuose laivelis išreiškė tiltus į kitą pasaulį ir atgimimo skatinimą. Baltijos regione tas ryšys nėra atsitiktinis. XII a. Henriko Latvio Livonijos kronikoje yra žinia apie šio krašto gyventojus, kurie vadinami atsikėlusiais nuo Egipto ir Babilono. Senajame Egipte valtelės formos hieroglifas reiškė raidę R. Marija Gimbutienė nurodo šį simbolį turint Senosios Europos rašto "ra" prasmę. Tai ryšys su senojo Egipto Saulės dievu Ra. Šventuosiuose ženkluose laivelio forma reiškė burną. Hieroglifų įraše prie šio ženklo pridėta kauptuko ir žmogaus rankos prie burnos simboliai, perskaitytas užrašas – meilė. Legenda sako, kad Izidė surinkusi nužudyto vyro Ozyrio, žymiausio Egipto dievo, išmėtytas kūno dalis ir meilės jėga grąžinusi jam gyvybę. Jo prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas. Tokių prasmių rasis daug, jos daugiau ar mažiau turi atgarsį. Grafikas Viktoras Petravičius, regėjęs Luvre senovės Egipto skulptūras ir piešinius, dėl jų panašumo į savo darbus pasijuto sukrėstas. Tverų archeomitologijai panašūs vaizdiniai įgyja savitą prasmę. Laivelis, reiškiantis persikėlimą, atskleidžia ir jungtį su Rytų dvasingumo simboliais. Buda apie gyvenimo tikslą yra sakęs – tai persikėlimas iš vieno upės kranto į kitą, iš netobulojo "šiapus" į tobuląjį "anapus".
Senovinės šventvietės šaltiniai turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. Aitros ištakų šaltinių analogas yra šiauriniame Kurše, netoli Lietuvos sienos, esantis Vecpilio piliakalnis, kurio šlaite almantis šaltinis siejamas su pinigų statine. Yra minimas ir prie Tverų šventvietės paslėptas lobis, kuris čia, matyt, nuo vikingų laikų, kaip ir kiti šio krašto lobiai, vadinamas švedų palikimu. Archeomitologijai, lingvistiniam tyrimui reikšminga archajiška vandenų būtybė – undinė. Šis vardas kilęs iš žodžio vanduo, senojoje lietuvių kalboje vanduo vadintas udeniu. Lyginamoji lingvistika jau nuo XVI a. ieško pagrįstų semantinių sąsajų. Bene seniausias iš tokių yra bandymas Ragainos vardą sieti su regėti, "tai, kas prisikėlė, ir todėl yra regima" ir turėtų būti kilę iš šaknies rag-. Alternatyvi etimologija teigė, kad ragana, ragas ir regėti turi tą pačią kilmę kaip lotynų rex – karalius ir kt. Tarp Ruškio ežero ir šventvietės yra pelkių. Žemaitijoje drumlinai – pelkėtas, balotas ir kalvotas kraštovaizdis, besikaitaliojantis su klonių ir gūbrių reljefu, – buvo puikus prieglobstis krašto gynėjams. Vėliau pelkės dėl nuošalumo buvo tapusios senojo baltų tikėjimo prieglobsčiu. Žemaičiai siūlo pelkes vadinti tyruliais, terminą taikyti buveinių aprašymui, todėl šventvietės pelkė – Paruškės tyrulis.
Miškais apaugusioje vietovėje, prie kalvų, skardžių – daugybė akmenų. Apžvelgusi juos, Irena Vaizgirdienė nustebo, kad akmenys pažirę it žvaigždės danguje. Senųjų civilizacijų atgarsis šventvietėje – išbarstyti akmenys – leido įtarti ten buvus senųjų baltų žvaigždėlapį. Kol kas tai tik įtarimas, nors vokiečių archeologai 2002 m. paskelbė sensacingą nuomonę apie bronzos amžiaus stovyklavietėje rastą žvaigždėlapį – seniausią pasaulyje dangaus kūnų išsidėstymo schemą, esančią Cygelrodos miške (180 kilometrų į pietvakarius nuo Berlyno). Ir Latvijoje, greta Lietuvos sienos, Pokainių miške, 500 hektarų teritorijoje, rasta įdomi pavienių, sukrautų krūvelėmis, išsidėsčiusių terasomis akmenų sankaupa, kuri laikoma senovės baltų šventove. Įdomi šiuo požiūriu dauba aptikta ir Estijoje.
Tverų šventvietė – viena gražiausių krašto vietovių – atrodo įspūdingai. Dėl kalvų grožio ji nepakartojama. Tverų gydytojo Antano Vaizgirdo nuomone, apskritoji dauba yra Saulės simbolis. Apžvelgęs naujus ir senesnius senovės baltų radinius, jis pastebėjo, kad šie sudaro kompleksą. Iš tiesų šventvietės kompleksas kaip praeities ženklų sankaupa kraštovaizdyje gyvuoja kaip patikimų reikšmių pasaulis. Jam pažinti galime pasiremti semiotika, mokslu, tiriančiu ženklus ir jų sistemas. Europos civilizacijos šaknų tyrinėjimu išgarsėjusi Marija Gimbutienė jungė istoriją, archeologiją, lingvistiką, mitologiją. Jos archeomitologija teigia, kad pati Senosios Europos Didžioji deivė buvo gamta. Joje protėviai matė gyvybės laikinumą, todėl Mirties deivė kartu buvo ir Atgimimo deivė. Į šventvietes senovėje žmonės, be kita ko, ateidavo palydėti sielos pas protėvius.
Archeologas Vladas Žulkus yra apibrėžęs krašto archajinių objektų būdingą išsidėstymą: gyvenvietė, piliakalnis ir šventvietė. Tverai – geografinis ir archeomitologinis krašto centras, lyg kelias į slėpiningąjį dvasios pasaulį. Senųjų aisčių paveldą aukštinęs Julijonas Lindė-Dobilas pagrindiniu kultūros svertu laikė kūrėją, asmenybę, jėgų imančią iš savo gelmių ir tautos dvasios. Žvelgdami į tas gelmes, atkreipiame dėmesį į Tauravo gyvenvietės pavadinimą. Tauravo ir Tverų gyvenvietės yra Aitros pakrantėje, archeologiniu ir istoriniu turiniu jos neatsiejamos nuo minimo komplekso. Galbūt tai dar viena gija, Tverus siejanti su europine Viduržemio jūros civilizacija, kurioje nuo V a. buvo paplitęs šventų ragų simbolis. Dažnu Mino kultūros vaizdiniu buvo iš tauro galvos kylanti bitė ir drugelis. Antikos poetų Ovidijaus, Virgilijaus ir kai kurių filosofų manymu, drugeliai ir bitės yra žmonių sielos.
Praeities vertybės ypač brangintinos XXI amžiuje. Anot filosofų, karališkas kelias į žmogaus sielą – pirma vaizduotė, paskui patyrimas. Gamta visiems sako tą patį – pažiūras ir įsitikinimus lemia tik kultūros savitumai. Šiuo atžvilgiu mūsų patyrimui reikšminga 1216–1217 m. popiežiaus bulė, kurioje nurodoma, kad krikščionims "priekaištaujama, jog mūsų dievas yra vargšas, o jų dievai turtingi". Baltų pasaulėjauta, savųjų dievų vertinimas siejamas su prigimties pasaulėjauta ir emocija. Marija Gimbutienė pažymi "pagalbą miškams, medžiams, šaltiniams", svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus. Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar žvejoti šventose upėse ir ežeruose. Kaip žinoma, šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos. Semantiškai ir Medvėgalis atsiveria kaip deivės Medeinės galių piliakalnis ar šventovė.
Tverų archeomitologinė vietovė labai intensyvi, palanki meditacijai, krūsnies energetika tokia didelė, jog ji net švyti tamsoje, gali sukelti regėjimus, o daubos turi savybę sugerti žmogaus negalias, įžvelgti ir atbaidyti piktas jėgas bei demonus. Šventkalnio viršūnė teikia neribotą galimybę stiprinti proto galias, kaupti ir perduoti informaciją, palaikyti ryšį su amžinybe. Tai maldų, priesaikų, žodinės magijos vieta. Ten negalima meluoti, keiktis ir būti per daug ilgai, nes tai pavojinga.
Aitra, tarsi pažadinta iš miego, staigiai išgarsėjo. Dar rudenį pasirodė lankytojų iš Rietavo, Klaipėdos, Telšių, Plungės, Vilniaus, Kauno. Tverų kompleksas regisi prasmingas moksliniam kultūros paveldo tyrimui. Archeologas Algirdas Girininkas, dar rudenį apžvelgęs šventvietę, mano, kad ji verta itin didelio susidomėjimo. Tai ne vieno laikotarpio baltų sakralinė kūryba. Akmenys kalvos viršūnėje – ryškiausia šventvietės žymė, o kalvos kadaise buvo natūraliai panaudotos piliakalniui įtvirtinti ir apeigoms.
Diskutuojama dėl Aitros kraštovaizdžio, nes draustinis apima tik centrinę šio gamtinio ir kultūrinio komplekso dalį. Jo šiaurrytinėje dalyje (Kyvaičių, Rešketėnų miške) liko unikali pelkė, už jos Vismaldai, kur kalvos viršūnėje neseniai aptiktas aukuro akmuo, pietinėje dalyje – visas Tverų archeomitologinis kompleksas. Toks yra senovinis dvasinis visos Žemaitijos centras, kuriame įprasminamas Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus ir kitų baltų (aisčių) pasaulėvaizdžio tyrėjų mokslo darbų palikimas. Ar sugebėsime atskleisti jo įvaizdį, sukurti Tverų memorialą?
Pabaigai- mano rastas Lopaičių Etnomitologinio komplekso žemėlapis, kurį sėkmingai panaudojau ten važiuodama.
http://www.tverai.lt/Nuotraukos/LopEK300.jpg
Dolmenai daugeliu atvejų yra kapai, juose yra rasta laidojimo urnų su pelenais bei žmonių kaulų. Manoma, kad dolmenai galėjo būti ir aukojimo, apeigų vietos. Kaukaze yra randami taip vadinami dolmenai gyviesiems, į kuriuos žmonės ateidavo numirti. Šių dolmenų viduje randami žmonių palaikai įvairiose pozose, taigi, jie greičiausiai patys mirė, būdami dolmene, o ne buvo palaidoti. Jų fasadinėje pusėje yra skylė, kaip manoma, maistui paduoti, žmogui gyvam esant.
Žodis „dolmenas“ yra kilęs iš senovės graikų kalbos (“dol” - stalas, “men” - akmuo). Įvairiose šalyse jie vadinami skirtingais vardais. Olandijoje jie vadinami „hunebedden“, Danijoje - „dysser“, Portugalijoje - „anta“, Sardinijoj - „stazzone“, Velse „cromlech“, Kornvelyje- “quoit”, Vokietijoje- „groszsteingräber“, Švedijoje- „dös” arba „dysse”, Korėjoje- „go-in-dol“, Japonijoje- „Jiseokmyo“, Kinijoje- „Seokbung“.
Dolmenai yra paplitę visame pasaulyje. Europoje jie rasti Anglijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Bulgarijoje it kitur. Jie taip pat aptinkami Azijoje: Korėjoje, Indijoje, Rusijoje, Kinijoje, Japonijoje. Ypač daug jų yra Korėjoje: apie 40 % pasaulio dolmenų randama Pietų ir Šiaurės Korėjoje. Jie taip pat randami Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Madagaskare, Amerikoje. Dažniausiai dolmenai, kaip ir kiti Megalitinės kultūros statiniai, yra aptinkami jūrų ar vandenynų pakrantėse.
Megalitinė kultūra
Dolmenai kartais dar vadinami megalitais (lot. mega - didelis, lithos - akmuo). Megalitinė kultūra, t. y. kultūra, kurios atstovai statė milžiniškus akmeninius statinius, buvo paplitusi po visą pasaulį. Buvo statomi įvairūs akmeniniai statiniai: menhirai (stačias ilgas akmuo panašus į obeliską), akmenų ratai (žinomiausias - Stonehendžas), dolmenai, akmenų sienos, laidojimo rūsiai, laidojimo koridoriai, astronominės observatorijos ir kiti pastatai. Kokia buvo jų paskirtis mokslininkai spėlioja. Pavyzdžiui, manoma, kad menhirai buvo statomi arba teritorijai arba susirinkimų vietai žymėti, arba kaip paminklai didvyriams, arba kaip kulto akmenys. Dolmenai yra tik viena megalitinių statinių rūšis. Dėl jų paskirties mokslininkai taip pat nesutaria. Vieni dolmenai skirti laidojimui, kiti laidojimui visiškai netinkami, nes nėra kur padėti palaikų, jie panašūs į triumfo arkas, o ne į kapavietes arba į didžiulius akmeninius aukojimo stalus, altorius.Dolmenų tipai
Visus pasaulyje rastus dolmenus galėtume suskirstyti į tris rūšis: akmeniniai stalai, laidojimo patalpos ir gyvųjų dolmenai.a) Akmeninis stalas
Žodis "dolmenas" reiškia akmeninį stalą. Tokio tipo statiniai tikrai panašūs į milžiniškus akmeninius stalus. Paprastai jie būna sudaryti iš trijų akmenų (kojų), kurios laiko už save didesnę akmeninę plokštę (stalviršį). Šie pastatai nebūdavo apkasami žemėmis. Jie kaip triumfo arkos stovėdavo ant kalniuko ar kitoje vietoje. Mokslininkai spėlioja, kad tai galėjo būti paminklai žuvusiems kare arba "triumfo arkos" pergalei kare paminėti. Kadangi palaikų po jais ar šalia nerasta, tai būtų logiška manyti, kad šie pastatai nebuvo skirti laidojimui. Tą patvirtintų ir žodžio "dolmenas" kilmė. Greičiau tai būtų aukojimams skirtas stalas, o ne kapavietė ar memorialinis akmuo. Tokio tipo dolmenų daugiausia randama ten, kur įsivyravęs "dolmeno" terminas, t. y. šiaurės Europoje, senovės keltų kraštuose. Tačiau jų yra ir kitur: Amerikoje, Korėjoje, Portugalijoje...b) Laidojimo patalpos
Laidojimo patalpų tipo dolmenai paplitę daugiausia tuose kraštuose, kur žodis dolmenui įvardinti reiškia ką nors susijusį su kapais, laidojimu. Geriausias pavyzdys čia būtų Korėja. Daugelis Korėjos dolmenų nepanašūs į akmeninius stalus. Dažniausiai matosi tik pavienis didžiulis akmuo gulintis ant žemės. Geriau įsižiūrėjus arba atkasus paaiškėja, kad po žeme yra akmeninis kapas, kuriame randami žmonių palaikai. Manoma, kad tokio tipo dolmenai statyti vėliau, nei akmeniniai stalai.c) Gyvųjų dolmenai
Gyvųjų dolmenais pavadinau trečiąjį tipą, nes ten eidavo žmonės į amžinybės meditaciją. Kad tai ne laidojimo kameros, galima spręsti iš dviejų dalykų: palaikų padėties ir skylės dolmeno fasadinėj pusėj. Palaikai dažniausiai išbarstyti, iš to galima spėti, kad vienas žmogus mirė sėdėdamas, kitas pusiau gulomis, trečias atsiklaupęs. Jei tai būtų kapavietės, tai greičiausiai būtų įsivyravusi vienoda palaikų padėtis (palyginti su kitomis kultūromis - laidodavo arba ištiestą, arba sulenktais keliais, galvos orientuotos į vakarus ir t. t.) Kitas dalykas - skylė dolmeno fasadinėje pusėje, kuri buvo naudojama maistui paduoti ir vėliau užkišama akmeniniu kaiščiu. Kadangi skylė fasadinėje pusėje, o ne kur nors nematomam pastato krašte, galime spręsti, kad šis elementas yra vienas iš esminių tokio tipo dolmenams. Skylės nesistengiama paslėpti. Vadinasi, ji siejo vidinį ir išorinį dolmeno pasaulius ir siejo tiesioginiu, nepaslėptu, akivaizdžiu ryšiu. Iš pradžių pro ją buvo paduodamas maistas, o vėliau, žmogui išėjus į amžinybės meditaciją buvo ateinama prie skylės pabendrauti. Daugiausia tokio tipo dolmenų randama Kaukaze. Tačiau jų rasta ir Europoje.Kas bendro tarp dolmenų ir orakulų?
Su trečiojo tipo dolmenais galėtume sieti ir senovės graikų pasaulio orakulus. Žinomiausias orakulas buvo Delfuose, Graikijoje. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad čia, kaip ir prie Kaukazo dolmenų, žmonės ateidavo gauti patarimų, užduodavo klausimus, į kuriuos atsakydavo dvasia esanti šventyklos viduje. Delfų šventykloje gyveno Pitijos dvasia. Ji atsakinėjo į visokius klausimus. Dabartiniai orakulų "namai" vaizduojami su skyle ir atsakymus galima gauti pro ją. Delfų šventykla yra didelis stačiakampis akmeninis graikų tipo pastatas panašus į šiuolaikinį.Tačiau galima spėti, kad ten anksčiau buvęs dolmenas, žmonės ateidavę gauti patarimų. Šis veiksmas įsirašė į tautos sąmonę ir vėliau toje vietoje pastatytas kito laikmečio pastatas, tačiau paskirtis išliko tokia pati. Tokią hipotezę aš keliu iš to, kad Delfų šventyklos centre yra išlikęs didžiulis netašytas akmuo. Visa šventykla pastatyta iš tašytų akmeninių plytų, o centre yra netašytas akmuo, kurio graikai neišmetė, o panaudojo naujo namo konstrukcijai. Kodėl šį akmenį graikai paliko? Jie mokėjo nesunkiai pašalinti tokio dydžio akmenį, tačiau to nepadarė. Pašalinus tą akmenį šventyklą būtų statyti netgi lengviau, nes pamatas išsilygintų. Be to, statant naują šventyklą būtų norima "apvalyti" vietovę tiek fiziškai, tiek dvasiškai nuo visokio "seno paveldo". Jei šventykla būtų statoma nauja, tas akmuo būtų pašalintas, o šiuo atveju jis paliktas, kaip palikta ir šventyklos funkcija - duoti atsakymus į užduotus klausimus.
Dolmenų datavimas
Mokslininkai mano, jog dolmenai buvo pradėti statyti anksčiau už Egipto piramides. Danijos dolmenai datuojami V IV tūkstantmečiu prieš Kristų, Šiaurės Afrikos, Palestinos, Juodosios jūros pakrantės - III II tūkst. pr. Kr. Korėjoje ir kitose šalyse esantys dolmenai priklauso dar vėlesniam statybos laikotarpiui. Anastasija teigia, kad pirmieji dolmenai pasaulyje pradėti statyti prieš 10 tūkstančių metų.
Menamas Tverų dolmenas Lietuvoje
Lietuvoje neseniai buvo atrastas menamas Tverų dolmenas. Spėjama, kad senovėje čia buvo dolmenas, kurio liekanos yra išlikę iki šiol.
Tverų dolmeno gyventojas
Su Tverų dolmene gyvenančia „dvasia“ žmonės bendrauja įvairiai: vieni - vaizdais, kiti - jausmais. Yra žmonių, kurie prieš akis tarsi pamato trumpą „filmuką“, mato dolmeno gyventoją - linksmą senučiuką. Kiti teigia, kad dolmene gyvena moters dvasia. Yra žmonių, kurie mano, jog prie dolmeno reikia mąstyti pačiam, kelti klausimus. Galvoje atsiras mintys, atsakymai ir nebus galima atskirti ar tai jūsų pačių sugalvota mintis ar dolmeno patarimas. Fotografuojant dolmenus dažnai pavyksta įamžinti tai į ką žmogaus akis paprastai neatkreipia dėmesio. Nuotraukose kartais matosi blyškūs debesėliai, šešėliniai veidai, šviesos ruožai ar blyksniai. Laikraštyje pateikiame vieno vilniečio darytą nuotrauką. Joje matosi Tverų dolmeno gyventojo veidas. Tikras, nesumontuotas vaizdas. Kiti Lietuvos dolmenai
Yra žmonių teigiančių, jog dzūkijoje, netoli Merkinės, taip pat yra dolmenų. Jie yra sugriauti. Vieno dolmeno likęs tik vienas viršutinis akmuo. Tai gali nustatyti tik bioenergetikai ar jautresni žmonės.Informacija imta iš čia ir čia.
Plačiau apie Tverų Dolmeną straipsnyje iš Šiaurės Atėnų:
Tverų archeomitologinis kraštovaizdis
Paaitralės krūsnis. 2003
Lai nukrinta nors juodas akmuo
ir sukruvina kojas
kad tik negalvočiau
jog tenai beviltiškai tuščia
Robertas Keturakis, "Opusai"
Lietuvos kraštovaizdyje lyg neužrašytoje mūsų istorijoje randasi vis naujų įžvalgų. Prakalbinti piliakalniai, upės, šventvietės padeda geriau suvokti praeitį, įkvepia jai gyvybę. Tokiu užmoju nuo pat Atgimimo metų buvo pradėtos organizuoti išvykos karaliaus Mindaugo pėdsakais, o 2001 m. atsigręžta į Tverus (Rietavo savivaldybė). Ten, pačiame Žemaitijos viduryje, XIII a. sugriaudėjo istorija, o 2002 m. gegužę Aitros pakrantėje buvo uždegta atminimo liepsnelė. Išryškėjo, kad Tverų gamtinė aplinka byloja apie dar senesnes praeities žymes. Prie Aitros ištakų, Ruškio kraštovaizdžio draustinio pakraštyje – kalvos, skardžiai, Lopaičių piliakalnis, prie jo šaltiniai, pilkapynas. Senovinėje šventvietėje nustebina keistos formos daubos, akmenys, kurių ten daugybė. Ir visa Aitros upė nužymėta gamtos ir kultūros paveldo ženklais. Aitros upėvardis byloja kažką ypatinga, nepaprasta. Paryškėja garsūs istoriniai įvykiai, ypatingas praeities aitris. Tai lyg mitologinė Aitros ir istorinė Tverų dermė.
Mitologiniai Aitros ženklai
Aitra vilioja gamtos ir mitologijos žymėmis. Tokių sąsajų ieškojimas itin paplitęs Šiaurės šalyse; prie Aitros deivių, dievų – pilna pakrantė. Prie jos triūsia kultūros paveldo puoselėtojai. Tveruose ši veikla suaktyvėjo įsteigus Aitros klubą. Vidurinės mokyklos lituanistė Irena Vaizgirdienė sako, kad du rasti akmeniniai kirvukai buvo darbo pradžia, dabar imta plačiau domėtis istoriniu mitologiniu paveldu. Tam 2003 m. buvo surengtos kelios kraštotyros išvykos.
Vietovės ten iš tiesų slaptingos. Ties Aitros santaka su Laukės upeliu – Laumiškė. Prie vešlios pievos kuplių medžių ir krūmynų siluetai – tarsi iš mitologijos ar fantastikos paveikslo. Regis, žengsi už žaliuojančio atvašyno ir pateksi į sakmėje sukurtą pasaulį, kuriame iš rūko pasirodo laumės. Visa, kas gamtoje nepaprasta ir ypatinga, kelia susižavėjimą ir pagarbą, nes tai gražu, didinga ir šventa. Mums, baltams, gamta tebėra gyvybės ir įkvėpimo šaltinis. Ji, kaip dailininkės Dalios Dokšaitės japoniška tapyba tušu, tarsi byloja: tik neskubėk, sustok, įsižiūrėk, pamatyk, įsiklausyk, pajausk ir gėrėkis tuo, kas yra...
Mįslingą Aitros kraštovaizdį jautė ir Maironis, atvykdavęs į Tverus atostogauti. Nuo ten ėjo jo apžvalgos keliai link Šatrijos, Dyvičio, Medvėgalio. Iš Aitros alkų, ežerų, piliakalnių ir legendų jis sėmėsi įkvėpimo. Įsižiūrėk į Aitros duburio gelmę ir pajusi aitrį. Tamsiai ruda vandens umbra susipina su sodriu žalių spalvų koloritu. Nenuspėjama buvusio malūno griuvėsių forma primena gynybinę sieną, o apirusių mūro pamatų anga regisi paslaptingu įėjimu į nežinomybę. Vingis už vingio dovanoja gražiausios pasaulyje upės vaizdų, lyg kviečia į Čiurlionio simfonijos bekraščio ilgesio viziją. Seklumoje pro geltonos ochros atspalvius mirga dugno akmenėliai, žuvų siluetai. Virš jų šakotas gluosnis, pro kurio ažūrinę lapiją, įstrižą šakų tinklą prasiskverbia dangaus mėlynė – regis, naktį žvaigždės pro ten žiūri į žemę.
Prisirpinti kraštovaizdžio grožio pradedame žvalgytis į jo atspindį žmogaus sąmonėje. Algirdas Julius Greimas dabartinę socialinių ir humanitarinių mokslų situaciją apibūdino taip: "Per paskutinius tris amžius žmonija rūpinosi beveik išimtinai gamtos mokslų pažanga ir jų pritaikymo technologija. Tuo tarpu žmogaus ir visuomenės problemos buvo paliktos nuošaliai, kaip priklausančios moralinei ar ideologinei sričiai. Tiek moralė, tiek ideologija yra gerų norų formulavimas, o ne realybių konstatavimas. Užtat ir XX a. viduryje mes atsidūrėme tokioje padėtyje, kad žmogus, komanduojąs elektroninei mašinai, yra kartu galingas ir bejėgis".
Atsigręžiame į Aitros žemupyje, buvusio Lėgų kaimo vietoje, augantį galingą 6 m apimties ąžuolą. Padavimas byloja, kad po juo senovėje buvo kūrenama šventoji ugnis, garbinamas Perkūnas. Nuo drūto liemens kylančios dvi viršūnės rodo, kad tikroji ąžuolo viršūnė buvo nukirsta, bet ataugo dvi. Kita praeities žymė – pieva prie Varanių brastos per Aitros upę, turinti Alkos vardą. Padavimas liudija, kad tai senovės žmonių šventovė, kur buvo ir aukuras, bet akmuo gąsdinęs maldininkus, todėl įvedant krikščionybę buvęs įverstas į upę. Ledai jį iki dabartinės vietos pernešė. Akmens viršuje yra įduba, dėl kurios panašumo į išsėdėtą vietą jis vadinamas Vaidilos sostu. Atgarsis ir iš ideologinių permainų meto – tada mitologinis akmuo buvęs pavadintas Velnio krase. Ten stabtelėk ir pamąstyk apie senųjų indoeuropiečių tauriausių paieškų gralį – stebuklingą akmenį. Žemaitijos poetės Birutės Lengvenienės pajauta: "Čia kažkur šitoj šventvietėj / Mano protėviai baltai / Akmeniniais kirvukais, / Viltimis ir aukojimais / Į ąžuolo širdį beldėsi..." Ten, Lembo kaime, gimusio kalbininko Kazimiero Jauniaus dvasioje iš mitologijos pasaulio išniręs Vaidilos sostas susigrąžina protėvių vardą, nes, anot poetės, "po juo mano šaknys ir istorijos gelmės bei lietuviškas žodis pirmasis".
Taip prabyla kadaise nukirsta šventu laikyto ąžuolo viršūnė, į upę nuverstas aukuro akmuo, išlikusiais padavimais jie kviečia susitapatinti su baltų genčių paveldu ir regėti, jausti. Įdomi sąsaja – Aitros ištakose ir deltoje prie santakos su Jūra yra panašios mitologinės žymės: šventvietės, akmenys ir daubos. Deltos daubos dugne yra akmuo, pasakojama, kad po juo paslėpti pinigai. Kada kam pritrūksta pinigų, kaimo vyrai sako: "Eik į Velnadaubą pasiskolint pinigų". Ši dauba kaip įėjimo į mitologiją anga sugrąžina į Aitros ištakas, į istorijos aitrį prie Tverų, kur archeologinius senovinės šventvietės duomenis papildo pasakojimai ir mitologija apie Lopaičių piliakalnio šlaite esančią požemio menę, apie šešis malūnus, paslėptą vikingų lobį...
Tverai istorijos vingiuose
Tverai istorijoje fiksuoti kaip kunigaikščio Vykinto miestas. Dabar – nedidelis miestelis, seniūnijos centras. Daugeliu požymių Tverai (labiau nei Kernavė ar Trakai Lietuvai) yra buvę senąja Žemaitijos (anksčiau – pietinių kuršių) sostine. Iš viso to, kas garsina Tverus, išsiskiria 1244 ir 1251 m. įvykiai. Tuomet sukilę pietiniai kuršiai (Karšuva) pasiprašė karaliaus Mindaugo globos. "Deutsch-Ordens-Chronik" pažymi: "Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui Mindaugui". Taip pietinė kuršių dalis Karšuva (Duvzarė, Mėgovė, Pilsotas ir Keklis) prisišliejo prie žemaičių (žemaičiais tuo metu buvo vadinami Vidurio žemumos gyventojai). Įžvelgiama, kad aplink Tverus esantys gyvenviečių pavadinimai tebežymi karaliaus Mindaugo siųstų kunigaikščių karių stovyklų vietas: Tautvilai mena Tautvilą, Eivydai – Eivydą, Vismaldai – Vismantą, Vembūtai – Vembūtą, Vėžaičiai – Vyžeikį, Plikiai – Plikienę, Ruškiai ir Ruškio ežeras – kunigaikštį Ruškį ir t. t. Tai, kad Tverai netapo Vykintais, rodo Tverų kunigaikščio Vykinto buvimą viso krašto tvirtovėje Tveruose ir vadovaujamą jo vaidmenį šiame regione. Tais metais lietuvių ir kuršių kariai žygiavo į šiaurinį Kuršą, tačiau Embūtės pilis nebuvo paimta. Dėl krašto gynybos būtinumo nusistačius valstybės sieną susidarė dabartinės Lietuvos siena, o kuršių kraštas liko padalytas į dvi dalis.
Ypatingas Tverų istorinis akcentas – karaliaus Mindaugo apsilankymas 1251 m. Nors istorinei įžvalgai dar nelengva persiorientuoti į Vakarų Europos pozicijas, bet akivaizdu, kad po triuškinančių pralaimėjimų 1236 m. prie Saulės ir 1244 m. prie Rengės (Vyslos žemupyje) Vakarų pozicija Lietuvos atžvilgiu staiga pasikeitė. Besiveržianti totorių-mongolų orda paklupdė Rusiją bei Vidurio Europą ir sudrebino Vakarus. Dėl to politiniai popiežiaus ir Lietuvos interesai sutapo, karalius Mindaugas tapo "mylimu Švento Sosto sūnumi". Livonijai pavedama tarpininkauti organizuojant gynybą. Tačiau sumaištį kėlė (popiežiui nepaklususi) Rygos arkivyskupijos ir Volynės koalicija prieš Lietuvą. Toje geopolitinėje aplinkoje išryškėja Lietuvos diplomatijos vingrybės, karaliaus susipriešinimas su kunigaikščiais kaip politinis įrankis, kuriuo buvo sugriauta toji koalicija. Išmintingiausiai apie šią karaliaus Mindaugo diplomatiją tarė Simonas Daukantas: "Vienok savo buklumu ir gudrybe tą padarė, jog [...] didžioji dalis Lietuvos netektų gudams". Santarvė prie Vorutos atskleidžia tų įvykių esmę, o įvykiai prie Tverų – tos diplomatijos pergalę. Tuose įvykiuose minima ir karalienė Morta. Nors polovcų maišto metu karalius buvo sužeistas, žuvo kunigaikštis Vismantas, nutrūko lietuvių žygis Klaipėdai vaduoti, bet aplink Tverus atsiradę slaviški pavadinimai Pribitka, Zorubai, Lenkaliai, Nagurka, Pyvoriai, Ivančiaus ežeras ir kiti rodo, kad atvestieji kitataučiai buvo įkurdinti šiose apylinkėse. Visa tai rodo slavofiliškų traktuočių, kad Lietuva buvo "krauju sulipdyta", nepagrįstumą. Nors dar kartojami šališki slavų metraščių užrašai apie "vidaus nesantaiką", "lietuvių konfrontaciją su žemaičiais", tačiau geopolitinė aplinka ir kraštovaizdis atskleidžia tikrąsias Lietuvos valstybės kūrimo aplinkybes. Tad šiemet Baltų vienybės dieną (rugsėjo 22-ąją) vertėtų paminėti ir mūsų valstybės de facto 760 metų sukaktį.
Senovinė Tverų šventvietė Paruškėje
Tverų šventvietę supa Ruškio kraštovaizdžio draustinis, į kurį įeina Lopaičių piliakalnis, Ruškio ežeras ir Aitros ištakos. Draustinio pakraštyje esančios Tverų šventvietės pavadinimą nusako vieno iš garsiųjų karaliaus Mindaugo karvedžių kunigaikščio Ruškio vardas. Senovinė Paruškės šventvietė ilgai buvo nežinoma, tiesa, iš dalies, nes dar prieš ketvertą dešimtmečių Aitros ištakų kalvomis susidomėjo tveriškis Adolfas Vibrys. Užaugęs prie Senosios Įpilties piliakalnio, dalyvavęs archeologiniuose kasinėjimuose, jis įtarė, kad prie Lopaičių piliakalnio yra senovinės pilies akmeninių vartų liekanų. Po daugelio metų jo pastebėjimai sukėlė susidomėjimą, nes šioje vietoje – gausybė gamtinių ir archajinių šventvietės akcentų. Iš tiesų Paruškės vietovė pasirodė esanti nepaprasta. Nuostabą kelia akmenų krūsnis – dolmenas. Dolmenas lietuviškiau – krūsnis [lat. akmenu kaudze]. Tai senovinė apeiginė vieta. Krūsnis sudėta iš keliasdešimties stambių akmenų, kuriuos slegia kelias tonas sveriantis maždaug dviejų metrų ilgio, pusantro metro pločio ir pusmetrio storio luitas. Tokiais didelių akmenų dariniais žalvario amžiuje žymėtos kulto vietos. Marija Gimbutienė tokį megalitinį paveldą įvertino kaip simbolinį gyvenimo ir mirties vaizdavimą kosminėje skalėje, kur Deivės kūnas siejamas su Saulės ir Mėnulio pakilimais, o papuoštas Atgimimo įvaizdžiais yra graži metafora. Tai buvo šventos vietos, kuriose vyko bendruomenės religinės apeigos, bet jos neatitinka mums įprastos kapų funkcijos. Netoliese esantys pilkapiai patvirtina ritualinį šventvietės pobūdį, o juose rasti žalvariniai papuošalai, įmovinis ietigalis ir kita – šventvietės amžių. Archeologai šią vietovę susiejo su pirmykšte žemdirbyste. Lietuvoje tai pirmas rastas gamtos ir žmogaus kūrinys, kuris įrodo, jog ir mūsų protėviai iš šio pasaulio išeidavo kaip ir kitų kraštų indoeuropiečiai.
 Tauro galva, iš kurios kyla drugelis su žiedu vietoj galvos. Pagal M. Gimbutienės "Senąją Europą" |
Kita dauba yra valtelės formos, ji smaigaliu orientuota į rytus. Vaizdinys labai išraiškingas, atspindintis gamtos gyvybingumą, persikėlimą, nuolatinį judėjimą, tautosakoje nusakomą žmogaus atėjimu į šį pasaulį ir išėjimu. Megalitiniuose dariniuose laivelis išreiškė tiltus į kitą pasaulį ir atgimimo skatinimą. Baltijos regione tas ryšys nėra atsitiktinis. XII a. Henriko Latvio Livonijos kronikoje yra žinia apie šio krašto gyventojus, kurie vadinami atsikėlusiais nuo Egipto ir Babilono. Senajame Egipte valtelės formos hieroglifas reiškė raidę R. Marija Gimbutienė nurodo šį simbolį turint Senosios Europos rašto "ra" prasmę. Tai ryšys su senojo Egipto Saulės dievu Ra. Šventuosiuose ženkluose laivelio forma reiškė burną. Hieroglifų įraše prie šio ženklo pridėta kauptuko ir žmogaus rankos prie burnos simboliai, perskaitytas užrašas – meilė. Legenda sako, kad Izidė surinkusi nužudyto vyro Ozyrio, žymiausio Egipto dievo, išmėtytas kūno dalis ir meilės jėga grąžinusi jam gyvybę. Jo prisikėlimas – nemirtingumo įrodymas. Tokių prasmių rasis daug, jos daugiau ar mažiau turi atgarsį. Grafikas Viktoras Petravičius, regėjęs Luvre senovės Egipto skulptūras ir piešinius, dėl jų panašumo į savo darbus pasijuto sukrėstas. Tverų archeomitologijai panašūs vaizdiniai įgyja savitą prasmę. Laivelis, reiškiantis persikėlimą, atskleidžia ir jungtį su Rytų dvasingumo simboliais. Buda apie gyvenimo tikslą yra sakęs – tai persikėlimas iš vieno upės kranto į kitą, iš netobulojo "šiapus" į tobuląjį "anapus".
Senovinės šventvietės šaltiniai turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. Aitros ištakų šaltinių analogas yra šiauriniame Kurše, netoli Lietuvos sienos, esantis Vecpilio piliakalnis, kurio šlaite almantis šaltinis siejamas su pinigų statine. Yra minimas ir prie Tverų šventvietės paslėptas lobis, kuris čia, matyt, nuo vikingų laikų, kaip ir kiti šio krašto lobiai, vadinamas švedų palikimu. Archeomitologijai, lingvistiniam tyrimui reikšminga archajiška vandenų būtybė – undinė. Šis vardas kilęs iš žodžio vanduo, senojoje lietuvių kalboje vanduo vadintas udeniu. Lyginamoji lingvistika jau nuo XVI a. ieško pagrįstų semantinių sąsajų. Bene seniausias iš tokių yra bandymas Ragainos vardą sieti su regėti, "tai, kas prisikėlė, ir todėl yra regima" ir turėtų būti kilę iš šaknies rag-. Alternatyvi etimologija teigė, kad ragana, ragas ir regėti turi tą pačią kilmę kaip lotynų rex – karalius ir kt. Tarp Ruškio ežero ir šventvietės yra pelkių. Žemaitijoje drumlinai – pelkėtas, balotas ir kalvotas kraštovaizdis, besikaitaliojantis su klonių ir gūbrių reljefu, – buvo puikus prieglobstis krašto gynėjams. Vėliau pelkės dėl nuošalumo buvo tapusios senojo baltų tikėjimo prieglobsčiu. Žemaičiai siūlo pelkes vadinti tyruliais, terminą taikyti buveinių aprašymui, todėl šventvietės pelkė – Paruškės tyrulis.
Miškais apaugusioje vietovėje, prie kalvų, skardžių – daugybė akmenų. Apžvelgusi juos, Irena Vaizgirdienė nustebo, kad akmenys pažirę it žvaigždės danguje. Senųjų civilizacijų atgarsis šventvietėje – išbarstyti akmenys – leido įtarti ten buvus senųjų baltų žvaigždėlapį. Kol kas tai tik įtarimas, nors vokiečių archeologai 2002 m. paskelbė sensacingą nuomonę apie bronzos amžiaus stovyklavietėje rastą žvaigždėlapį – seniausią pasaulyje dangaus kūnų išsidėstymo schemą, esančią Cygelrodos miške (180 kilometrų į pietvakarius nuo Berlyno). Ir Latvijoje, greta Lietuvos sienos, Pokainių miške, 500 hektarų teritorijoje, rasta įdomi pavienių, sukrautų krūvelėmis, išsidėsčiusių terasomis akmenų sankaupa, kuri laikoma senovės baltų šventove. Įdomi šiuo požiūriu dauba aptikta ir Estijoje.
Tverų šventvietė – viena gražiausių krašto vietovių – atrodo įspūdingai. Dėl kalvų grožio ji nepakartojama. Tverų gydytojo Antano Vaizgirdo nuomone, apskritoji dauba yra Saulės simbolis. Apžvelgęs naujus ir senesnius senovės baltų radinius, jis pastebėjo, kad šie sudaro kompleksą. Iš tiesų šventvietės kompleksas kaip praeities ženklų sankaupa kraštovaizdyje gyvuoja kaip patikimų reikšmių pasaulis. Jam pažinti galime pasiremti semiotika, mokslu, tiriančiu ženklus ir jų sistemas. Europos civilizacijos šaknų tyrinėjimu išgarsėjusi Marija Gimbutienė jungė istoriją, archeologiją, lingvistiką, mitologiją. Jos archeomitologija teigia, kad pati Senosios Europos Didžioji deivė buvo gamta. Joje protėviai matė gyvybės laikinumą, todėl Mirties deivė kartu buvo ir Atgimimo deivė. Į šventvietes senovėje žmonės, be kita ko, ateidavo palydėti sielos pas protėvius.
Tverų archeomitologinis centras
Archeologas Vladas Žulkus yra apibrėžęs krašto archajinių objektų būdingą išsidėstymą: gyvenvietė, piliakalnis ir šventvietė. Tverai – geografinis ir archeomitologinis krašto centras, lyg kelias į slėpiningąjį dvasios pasaulį. Senųjų aisčių paveldą aukštinęs Julijonas Lindė-Dobilas pagrindiniu kultūros svertu laikė kūrėją, asmenybę, jėgų imančią iš savo gelmių ir tautos dvasios. Žvelgdami į tas gelmes, atkreipiame dėmesį į Tauravo gyvenvietės pavadinimą. Tauravo ir Tverų gyvenvietės yra Aitros pakrantėje, archeologiniu ir istoriniu turiniu jos neatsiejamos nuo minimo komplekso. Galbūt tai dar viena gija, Tverus siejanti su europine Viduržemio jūros civilizacija, kurioje nuo V a. buvo paplitęs šventų ragų simbolis. Dažnu Mino kultūros vaizdiniu buvo iš tauro galvos kylanti bitė ir drugelis. Antikos poetų Ovidijaus, Virgilijaus ir kai kurių filosofų manymu, drugeliai ir bitės yra žmonių sielos.
Praeities vertybės ypač brangintinos XXI amžiuje. Anot filosofų, karališkas kelias į žmogaus sielą – pirma vaizduotė, paskui patyrimas. Gamta visiems sako tą patį – pažiūras ir įsitikinimus lemia tik kultūros savitumai. Šiuo atžvilgiu mūsų patyrimui reikšminga 1216–1217 m. popiežiaus bulė, kurioje nurodoma, kad krikščionims "priekaištaujama, jog mūsų dievas yra vargšas, o jų dievai turtingi". Baltų pasaulėjauta, savųjų dievų vertinimas siejamas su prigimties pasaulėjauta ir emocija. Marija Gimbutienė pažymi "pagalbą miškams, medžiams, šaltiniams", svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus. Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar žvejoti šventose upėse ir ežeruose. Kaip žinoma, šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos. Semantiškai ir Medvėgalis atsiveria kaip deivės Medeinės galių piliakalnis ar šventovė.
Tverų archeomitologinė vietovė labai intensyvi, palanki meditacijai, krūsnies energetika tokia didelė, jog ji net švyti tamsoje, gali sukelti regėjimus, o daubos turi savybę sugerti žmogaus negalias, įžvelgti ir atbaidyti piktas jėgas bei demonus. Šventkalnio viršūnė teikia neribotą galimybę stiprinti proto galias, kaupti ir perduoti informaciją, palaikyti ryšį su amžinybe. Tai maldų, priesaikų, žodinės magijos vieta. Ten negalima meluoti, keiktis ir būti per daug ilgai, nes tai pavojinga.
Aitra, tarsi pažadinta iš miego, staigiai išgarsėjo. Dar rudenį pasirodė lankytojų iš Rietavo, Klaipėdos, Telšių, Plungės, Vilniaus, Kauno. Tverų kompleksas regisi prasmingas moksliniam kultūros paveldo tyrimui. Archeologas Algirdas Girininkas, dar rudenį apžvelgęs šventvietę, mano, kad ji verta itin didelio susidomėjimo. Tai ne vieno laikotarpio baltų sakralinė kūryba. Akmenys kalvos viršūnėje – ryškiausia šventvietės žymė, o kalvos kadaise buvo natūraliai panaudotos piliakalniui įtvirtinti ir apeigoms.
Diskutuojama dėl Aitros kraštovaizdžio, nes draustinis apima tik centrinę šio gamtinio ir kultūrinio komplekso dalį. Jo šiaurrytinėje dalyje (Kyvaičių, Rešketėnų miške) liko unikali pelkė, už jos Vismaldai, kur kalvos viršūnėje neseniai aptiktas aukuro akmuo, pietinėje dalyje – visas Tverų archeomitologinis kompleksas. Toks yra senovinis dvasinis visos Žemaitijos centras, kuriame įprasminamas Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus ir kitų baltų (aisčių) pasaulėvaizdžio tyrėjų mokslo darbų palikimas. Ar sugebėsime atskleisti jo įvaizdį, sukurti Tverų memorialą?
Pabaigai- mano rastas Lopaičių Etnomitologinio komplekso žemėlapis, kurį sėkmingai panaudojau ten važiuodama.
http://www.tverai.lt/Nuotraukos/LopEK300.jpg
Komentarai
Rašyti komentarą