MEDUS
iš Bitininkas.lt
Kadaise gydytojas N.Joirigas (1966) pateikė didelės ukrainiečių bitininkų grupės apklausos duomenis. Atsakymuose išaiškėjo, kad 71,3% ilgą laką dirbusių prie bičių nesikreipė į gydytojus. Iš apklaustųjų 6% bitininkų, pradėjusių dirbti bitynuose, visiškai pasveiko nuo reumatinių negalavimų. Jų tarpe buvo ir ilgaamžių bitininkų.
Bitės laikomos gamtos žalumos prieglobstyje. Oras švarus, praturtintas džiovinamų žiedadulkių kvapų. Nes vasarą avilys tarsi žiedadulkių džiovykla. Jeigu bitininkas dar augina vieną kitą dekoratyvį, nektaringą ar vaistingą augalą, oras dar labiau praturtėja, tiesiog persisunkia fitoncidais, kuriuos galima pavadinti atmosferos vitaminais. Gražiausią pusmetį bitininkas turi galimybe, kvėpuoti aromatizuotu liedų, medaus bei žiedadulkių oru.
Darbas prie bičių, jų skraidymas, garsal, aplinka na, ir reti įgėlimai ramina nervus. Todėl jautresniems žmonėms geriausias kurortas - bitynas.
Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas liaudies medicinoje ir maistui. Medumi buvo gydomos gerklės ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos žaizdos. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Dar prieš 2400 metus senovės gydytojas Hipokratas rašė apie šlapimą varančias ir atsikosėjimą skatinančias medaus savybes, o Galenas teigė, kad medus gerina virškinimą. Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti. Graikai tikėjo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą, teikti žvalumo ir sveikatos. Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas - midus, kurį ir karaliai mėgdavo gerti.
Pirmykštis žmogus bičių medų iškopdavo iš medžių drevių ir uolų plyšių. Vėliau, vystantis civilizacijai, atsirado bitininkystė kaip atskira žemės ūkio šaka, ištobulėjo medaus gamyba. Medų imta vartoti ne tik maistui, vaistams, bet ir kosmetikai.
Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa. Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.
Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas. Juk cukraus gamyba atsirado neseniai. Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje. Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams. Kitą medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai. Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.
Kai kas namuose augina arbatinį grybą, mėgsta rūgtelėjusi gėrimą. Tyrimai parodė, kad saldinant grybui arbatą (5% cukraus + 5% medaus), kai pusė dedama medaus, joje vitamino C padaugėja iki 7 kartų.
Gydytojas D.Džarvis (1988) nurodė, kad medus padeda užmigti. Tiems, kurie naktį sunkiai užmiega arba užmigę greitai prabunda, pataria po vakarienės užsigardžiuoti šaukštu medaus.
Seniai žinoma medaus, ypač liepinio, reilkšmė peršalusiems. Siūlomas receptas kostintiems. Viena citrina pavirinama 10 min., kol suminkštės odelė. Sultys išspaudžiamos į stiklinę. Vietoj citrinos tinka toks pat kiekis obuolinio acto. lpylus du valgomuosius šaukstus glicerino, išmaišoma iki stiklinės viršaus pripilama skysto medaus, išmaišoma. Kostint silpnai, prieš naktį rekomenduojama arbatinis šaukštelis mišinio. Jei kosulys stipresnis, dozės gali būti didinamos. Siūloma gydomoji priemonė naudinga tiems, kuriems kitos nepadeda. Nurodytas mišinys nesukelia alergijos, jį gali vartoti ir maži.
Prieš lydant meduotus vaško dangtelius nuo medaus narvelių, pirmiausia reikia juos kramtyti kaip kramtomąją gumą, žinoma, vaško neišspjauti, o surinkti. Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, gerėja dantys, o svarbiausia - kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kyėpavimo takus. Gydytojai teigia, kad jaunuoliai, iki 16 metų kramtę medų su koriais, praktiškai neserga sloga ar kitais višutinių kvėpavimo takų susirgimais. Todėl pradedančiam patartina įsigyti keletą sekcijinių rėmelių koriniam medui pasigaminti. Į magazino rėmą telpa keturios sekcijos. Iš pradžių jos pripildomos dirbtinių korių, sumontuojamos ir dedamos i magaziną.
Neturint sekcijinių rėmelių, galima naudoti ir tamsius korius. Mūsų protėviai valgė meddų su koriais ir duonele. Galbūt ir su perais, dėl to ilgai išgyvendavo su sveikais dantimis.
Vasarą ant medžių ir žolinių augalų lapų atsiranda lipaus ckysčio, vadinamo lipčiumi, amaru, sausiais ir kitais vardais. Šitą skystį bites laižo ir neša namo, kaip medų. Lipčius yra dvejopos kilmės: 1) grynai augalų kilmės ir 2) lapų utėlių arba vabzdžių kilmės.
Augalų kilmės lipčius.
Karštą vasarą beveik visados ant medžių lapų yra saldaus skystimo. Daugiausia skystimo ant lapų yra rytais. Šio skystimo pasirodymas aiškinamas taip. Karštą saulėtą dieną augalas pro lapus išgarina daug vandens. Garuojančiam vandeniui papildyti jis šaknimis daug vandens traukia iš žemės ir paduoda į lapus. Nusileidus saulei, oras atvėsta ir vandens garavimas iš lapų beveik sustoja. Bet šaknys vis dar paduoda daug vandens. Šitas vanduo susitvenkia lapuose ir net išsisunkia lašeliais j lapų paviršių. Cukrus tame vandenyje atsiranda šitokiu būdu. Šiltą saulėtą dieną lapų žalieji kūneliai (chlorofilas) pagamina daug krakmolo. Naktį krakmolas paverčiamas cukrumi, su vandeniu išsiuntinėjamas i visas augalo dalis ir vartojamas ląstelių kvėpavimui bei naujų ląstelių statybai. Į lapų paviršių išsisunkęs vanduo turi ir cukraus. Saulei patekėjus, vanduo garuoja, išsisunkęs skystis tirštėja, o dieną beveik visai išdžiūsta, tik ant lapų lieka plonas sluoksnis lipaus skystimo. Bitės šj skystimą skuba imti rytais, kol jis per daug nesutirštėjęs.
Skystimas iš lapų gali sunktis ir dieną, kai prieš audrą oras pritvinksta garų ir iš lapų vanduo negali garuoti. Esant tvankiam orui, dažnai tenka matyti, kad bites ir smilgų stiebus laižo. Pabraukus tada smilgos stiebą tarp pirštų, ant jų lieka saldaus skystimo lašelis. Jei tokių dienų vasarą daugiau pasitaiko, tai bites labai daug lipčiaus prineša.
Skirtumas tarp tikro medaus ir lipčiaus.
Daugumos žiedų medus yra gana šviesus, tiktai grikių ir ypač viržių tamsus. Lipčius visados yra tamsus. Utėlių kilmės lipčius dažnai turi net žalsvą atspalvi, kaip ratų tepalas. Jei medus yra tamsios spalvos ir surinktas ne iš grikių ir ne iš viržių, tai tikrai yra lipčius. Vabzdžių pagamintas lipčius būna šviesus, kaip bičių medus, bet kai jisai išmetamas ant lapų, tai greitai jame prisidaugina įvairių grybelių ir bakterijų, kurios lipčių nudažo įvairiomis tamsiomis spalvomis.
Žiedų medus ir lapų kilmės lipčius turi tam tikrą skonj ir kvapą. Pvz. eglių, pušų kilmės lipčius turi terpentino, sakų kvapą. Utėlių kilmės lipčius dažniausiai neturi augalų kvapo, o turi tam tikrą, dažnai nemalonų skonį. Šiltuose kraštuose žiedai maža nektaro gamina, bet tenai labai išsiplatinę įvairių rūšių utėlės ir kai kurie kiti vabzdžiai, gaminantieji lipčių. Tenai bitės daugiausia ir prineša lipčiaus. Toks medus sunaudojamas meduoliams bei kitiems gaminiams.
Medus nuo lipčiaus skiriasi ir savo sudėtimi. Žiedų meduje dekstrino yra nuo 0,5 iki 1%, o lipčiuje jo yra net nuo 10 iki 13%, o kai kada ir daugiau, ypač utėlių lipčiuje.
Kai kada lipčius koriuose greitai sukietėja. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoj 1958 metais nuo eglių suneštas lipčius po 24 valandų koriuose visiškai sukietėjo. Teko jį tirpinti vandenyje ir medsukiu išsukus suvartoti midaus gamybai.
Lipčius bitėms nesveikas maistas.
Lipčiuje yra medžiagų, kurios bitės viduriuose nesuvirškinamos. Vasarą, kai bitė dažnai gali išsivalyti, lipčius bitėms mažai kenksmingas. Žiemą bitės išmatų žarna greitai prisipildo dekstrino ir jau sausio mėnesį bitės pradeda viduriuoti. Be to, dekstrinas bites labai troškina. Negaudamos pakankamai vandens, pradeda labai nerimauti, gamina daugiau šilumos, o šilumai gaminti sunaudojama dar daugiau maisto, ir išmatų žarna dar greičiau prisipildo. Kuriais metais bitės lipčiaus daugiau prisirenka, tą žiemą daugiau bičių išmiršta. Lipčiuje mineralinių medžiagų yra daug daugiau, negu meduje. Paskutinieji tyrimai parodė, kad maistas, turintis mineralinių medžiagų, bičių žiemojimui netinka. Be to, lipčiuje randama ir nuodingų bitėms medžiagų.
Kai kurie bitininkai mano, kad lipčius ir vasarą bitėms gali pakenkti. Pvz., jei bitės ilgesnį laiką negauna žiedų medaus ir turi maitintis lipčiumi, motina pradeda mažiau dėti kiaušinėlių, o kai kada ir be laiko numiršta.
Lipčiumi penimi perai blogai auga, ir daug jaunų bičių miršta. Ant avilio dugno ir ant prielakčio matyti vos gyvų bičių. Tokioje šeimoje greičiau plinta ivairios ligos.
Lipčius žmonėms dažnai yra naudingesnis už tikrąjj medų.
Augalai žieduose gamina nektarą (saldų skystimą) vabzdžiams, ypač bitėms, privilioti. Todėl augalo nektarinės gamina nektarą tokios sudėties, kokia reikalinga bičių sveikatai. Vienok, iš nektaro pagamintas medus tinka ir žmonių sveikatai, nors gamta medų ne žmonėms taikė.
L,apo utėlių lipčius gamintas ne bitėms; tai šalutinis gaminys, utėlų maitinimosi atliekos. Utėlė iš lapų čiulpia sultis. Augalo sultyse yra jvairių medžiagų: cukraus, baltymų, mineralinių druskų ir kitų. Iš sultinių medžiagų utėlėms labiausiai reikalingos baltyminės medžiagos, o cukrus, mineralinės druskos ir kitos medžiagos atlieka. Taigi, lapų utėlės augalo sultis savo kūne praleidžia kaip pro tam tikrą koštuvą, kuris baltymus ir kitų medžiagų dalį sulaiko, o atliekamą cukrų, mineralines druskas ir kitas utėlių kūnui nereikalingas medžiagas išmeta laukan, Prie paimtų ir išmestų medžiagų utėlės dar prideda iš savo organizmo organinių rūgščių, enzimų (fermentų), vitaminų ir kt. Tos išmatos - tai ne suvirškinto maisto liekanos, o atskiras utėlės kūno gaminys iš augalo sulčių.
Koks skirtumas tarp nektaro ir utėlių atliekų sudėties, matyt iš žemiau dedamos lentelės.
Kadaise gydytojas N.Joirigas (1966) pateikė didelės ukrainiečių bitininkų grupės apklausos duomenis. Atsakymuose išaiškėjo, kad 71,3% ilgą laką dirbusių prie bičių nesikreipė į gydytojus. Iš apklaustųjų 6% bitininkų, pradėjusių dirbti bitynuose, visiškai pasveiko nuo reumatinių negalavimų. Jų tarpe buvo ir ilgaamžių bitininkų.
Bitės laikomos gamtos žalumos prieglobstyje. Oras švarus, praturtintas džiovinamų žiedadulkių kvapų. Nes vasarą avilys tarsi žiedadulkių džiovykla. Jeigu bitininkas dar augina vieną kitą dekoratyvį, nektaringą ar vaistingą augalą, oras dar labiau praturtėja, tiesiog persisunkia fitoncidais, kuriuos galima pavadinti atmosferos vitaminais. Gražiausią pusmetį bitininkas turi galimybe, kvėpuoti aromatizuotu liedų, medaus bei žiedadulkių oru.
Darbas prie bičių, jų skraidymas, garsal, aplinka na, ir reti įgėlimai ramina nervus. Todėl jautresniems žmonėms geriausias kurortas - bitynas.
Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas liaudies medicinoje ir maistui. Medumi buvo gydomos gerklės ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos žaizdos. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Dar prieš 2400 metus senovės gydytojas Hipokratas rašė apie šlapimą varančias ir atsikosėjimą skatinančias medaus savybes, o Galenas teigė, kad medus gerina virškinimą. Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti. Graikai tikėjo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą, teikti žvalumo ir sveikatos. Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas - midus, kurį ir karaliai mėgdavo gerti.
Pirmykštis žmogus bičių medų iškopdavo iš medžių drevių ir uolų plyšių. Vėliau, vystantis civilizacijai, atsirado bitininkystė kaip atskira žemės ūkio šaka, ištobulėjo medaus gamyba. Medų imta vartoti ne tik maistui, vaistams, bet ir kosmetikai.
Medus - maistas ar vaistas
Paties žodžio medus kilmė siejama su bitės pavadinimu: bitė lotyniškai mel; graikiškai - melissa. Medus sanskritiškai-madhu, lotyniškai mel, prancūziškai - miel, graikiškai - meli, slaviškai - med, miod ir t.t. Tik nedaugelyje kalbų pavadinimas kitoks: vokiškai - Honig., angliškai - honey; švediškai - honning., nyderlandiškai - boning., armėniškai - megra; o totoriškai - bal. Keistoka, kad lietuviškai ir latviškai medaus pavadinimas labai panašus i tolimos šalies Irano pavadinimą modu. Kaip paties medaus žodžio kilmė, taip ir medaus vartojimo nurodymai mus pasiekė iš senų tautų.Dar didysis graikų gydytojas Hipokratas (377 m.pr.Kr.) nurodė, kad vynas ir medus žmonėms teikia didelę reikšmę.Iki mūsų laikų natūralus bičių medus buvo vartojamas kaip saldus maistas. Juk cukraus gamyba atsirado neseniai. Kartu kaupėsi padavimai ir aprašymai, kaip medų vartoti liaudies medicinoje. Detaliau, kaip medų vartoti, nurodo gydytojai. Tačiau nors kelis liaudiškus patarimus, kurių autentiškumas neabejotinas, galima paminėti.
Negausiai 3-4 asmenų šeimai vienos bičių šeimos medaus produkcijos pakanka metams. Kitą medų galima realizuoti. Mat žmogui per metus pakanka iki 2 kg medaus.
Medus dažniausiai vartojamas kaip desertas arba gydomasis produktas. Retieji medaus junginiai, fermentai, vitaminai ir organinės rūgštys teigiamai veikia žmogaus nervus. Pavyzdžiui, nervingiems, turintiems padidintą skrandžio rūgštingumą, siūloma profilaktiškai tris kartus kasdien 2 val. pries valgį išgerti po du valgomuosius šaukštus medaus. Jis ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje. Dalis bitininkų vietoj cukraus vartoja medų jau seniai. Turintiems mažą rūgštingumą medus ištirpinarnas šaltame vandenyje ar kituose skysčiuose ir išgeriamas prieš valgi bent du mėnesius.
Kai kam gali būti prieinamas ženšenio šaknies ir medaus antpilas, kinų vartojamas nuo neatmenamų laikų kaip amžių ilginanti priemonė.
Kai kas namuose augina arbatinį grybą, mėgsta rūgtelėjusi gėrimą. Tyrimai parodė, kad saldinant grybui arbatą (5% cukraus + 5% medaus), kai pusė dedama medaus, joje vitamino C padaugėja iki 7 kartų.
Gydytojas D.Džarvis (1988) nurodė, kad medus padeda užmigti. Tiems, kurie naktį sunkiai užmiega arba užmigę greitai prabunda, pataria po vakarienės užsigardžiuoti šaukštu medaus.
Seniai žinoma medaus, ypač liepinio, reilkšmė peršalusiems. Siūlomas receptas kostintiems. Viena citrina pavirinama 10 min., kol suminkštės odelė. Sultys išspaudžiamos į stiklinę. Vietoj citrinos tinka toks pat kiekis obuolinio acto. lpylus du valgomuosius šaukstus glicerino, išmaišoma iki stiklinės viršaus pripilama skysto medaus, išmaišoma. Kostint silpnai, prieš naktį rekomenduojama arbatinis šaukštelis mišinio. Jei kosulys stipresnis, dozės gali būti didinamos. Siūloma gydomoji priemonė naudinga tiems, kuriems kitos nepadeda. Nurodytas mišinys nesukelia alergijos, jį gali vartoti ir maži.
Prieš lydant meduotus vaško dangtelius nuo medaus narvelių, pirmiausia reikia juos kramtyti kaip kramtomąją gumą, žinoma, vaško neišspjauti, o surinkti. Seilės tirpina aktyviąsias vaško medžiagas, gerėja dantys, o svarbiausia - kramtomas vaškas su medumi profilaktiškai veikia kyėpavimo takus. Gydytojai teigia, kad jaunuoliai, iki 16 metų kramtę medų su koriais, praktiškai neserga sloga ar kitais višutinių kvėpavimo takų susirgimais. Todėl pradedančiam patartina įsigyti keletą sekcijinių rėmelių koriniam medui pasigaminti. Į magazino rėmą telpa keturios sekcijos. Iš pradžių jos pripildomos dirbtinių korių, sumontuojamos ir dedamos i magaziną.
Neturint sekcijinių rėmelių, galima naudoti ir tamsius korius. Mūsų protėviai valgė meddų su koriais ir duonele. Galbūt ir su perais, dėl to ilgai išgyvendavo su sveikais dantimis.
MEDUS
Prof. Jonas Kriščiūnas
Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Iš kitių šaltinių bičių paimta saldi medžiaga nėra tikras bičių medus. Pvz., bitės iš cukraus sirupo pagamina medų, ir šis medus, kaip maistas, joms yra labai geras. Bet tai nėra tikras medus. Jis laikomas netikru, arba falsifikuotu medumi.
NEKTARAS
Bitės medų gamina iš n e k t a r o. Nektaras - tai cukringas skystis, kuri išskiria augalai žydėjimo metu žieduose . Nektaras randamas augalų žiedų nektarjnėse. Kai kurie augalai nektarines turi ir ne žieduose, pvz., vikių nektarinės yra lapų pažastyse ant prielapių , trešnės - ant lapų kotelių. Išsisunkusį į paviršių nektarą bites nulaižo, nuryja į medaus pūslę ir parneša namo.
Vieni augalai nektaro daugiau pagamina, kiti mažiau. Vienų nektaras esti skystesnis, kitų, - tirštesnis, Nektare randama vandens vidutiniškai apie 50 %. Lietingu metu kai kurių augalų nektaras labai praskysta. Pvz., rūtų žieduose lietingu metu nektaras turi apie 99% vandens. Aplamai, nektaro, kuriame vandens daugiau kaip 95%, bites neima. Sausrų metu karštame klimate nektaras tiek sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cuk ruotis (kristalizuotis). Labai tirštą nektarq (mažiau kaip 20% vandens) bites taip pat nenoromis ima, nes sunku jį nulaižyti. Geriausiai bitėms patinka vidutinio skystumo nektaras (44 vandens).
Svarbiausioji nektaro dalis yra c u k r u s. Nektare randama 3 rūšių cukraus: 1) sacharozės, 2) dekstrozės, 3) levulozės. Daugiausia randama sacharozės, arba švendrinio cukraus. Ne visų augalų nektaras vienodos sudėties. Kai kurių augalų žieduose, pvz., kaštano, randama vien tik sacharozė, rapso žieduose randama vien tiktai dekstrozė (vynuogių cukrus), bet daugumos augalų nektare esti visų trijų rūšių cukraus.
Veikiant sacharozę fermentui invertazei, ji suskyla į d e k s t r o z ę (vynuogių cukrų, arba gliukozę) ir l e v u l o z ę (vaisių cukrų, arba fruktozę). Tai atsitinka, kai bite nektarą įtraukia i medaus skilvelį. Po kurio laiko beveik visa sacharozė suskyla ir meduje jos lieka visai maža, vien tik vyguogių ir vaisių cukrus.
Nektare dar randama nedideli kiekiai ir kitų medžiagų. Pavyzdžiui, d e k s t r i n o medžiaga, panaši į krakmolą, vandenyje netirpstanti; m e l i t o z ė s - bičių nesuvirškinamas cukrus; m a n i t o - saldi spirito rūšis.
Koks skirtumas tarp nektaro ir medaus, matyti iš baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėties.
Tikras bičių medus yra saldi medžiaga, kurią bitės pagamina iš žieduose esančio nektaro. Šitą medžiagą bitės surenka, pakeičia savo viduriuose ir supila į korius. Čia ji subręsta ir virsta tikru bičių medumi. Iš kitių šaltinių bičių paimta saldi medžiaga nėra tikras bičių medus. Pvz., bitės iš cukraus sirupo pagamina medų, ir šis medus, kaip maistas, joms yra labai geras. Bet tai nėra tikras medus. Jis laikomas netikru, arba falsifikuotu medumi.
NEKTARAS
Bitės medų gamina iš n e k t a r o. Nektaras - tai cukringas skystis, kuri išskiria augalai žydėjimo metu žieduose . Nektaras randamas augalų žiedų nektarjnėse. Kai kurie augalai nektarines turi ir ne žieduose, pvz., vikių nektarinės yra lapų pažastyse ant prielapių , trešnės - ant lapų kotelių. Išsisunkusį į paviršių nektarą bites nulaižo, nuryja į medaus pūslę ir parneša namo.
Vieni augalai nektaro daugiau pagamina, kiti mažiau. Vienų nektaras esti skystesnis, kitų, - tirštesnis, Nektare randama vandens vidutiniškai apie 50 %. Lietingu metu kai kurių augalų nektaras labai praskysta. Pvz., rūtų žieduose lietingu metu nektaras turi apie 99% vandens. Aplamai, nektaro, kuriame vandens daugiau kaip 95%, bites neima. Sausrų metu karštame klimate nektaras tiek sutirštėja, kad jis jau žieduose pradeda cuk ruotis (kristalizuotis). Labai tirštą nektarq (mažiau kaip 20% vandens) bites taip pat nenoromis ima, nes sunku jį nulaižyti. Geriausiai bitėms patinka vidutinio skystumo nektaras (44 vandens).
Svarbiausioji nektaro dalis yra c u k r u s. Nektare randama 3 rūšių cukraus: 1) sacharozės, 2) dekstrozės, 3) levulozės. Daugiausia randama sacharozės, arba švendrinio cukraus. Ne visų augalų nektaras vienodos sudėties. Kai kurių augalų žieduose, pvz., kaštano, randama vien tik sacharozė, rapso žieduose randama vien tiktai dekstrozė (vynuogių cukrus), bet daugumos augalų nektare esti visų trijų rūšių cukraus.
Veikiant sacharozę fermentui invertazei, ji suskyla į d e k s t r o z ę (vynuogių cukrų, arba gliukozę) ir l e v u l o z ę (vaisių cukrų, arba fruktozę). Tai atsitinka, kai bite nektarą įtraukia i medaus skilvelį. Po kurio laiko beveik visa sacharozė suskyla ir meduje jos lieka visai maža, vien tik vyguogių ir vaisių cukrus.
Nektare dar randama nedideli kiekiai ir kitų medžiagų. Pavyzdžiui, d e k s t r i n o medžiaga, panaši į krakmolą, vandenyje netirpstanti; m e l i t o z ė s - bičių nesuvirškinamas cukrus; m a n i t o - saldi spirito rūšis.
Koks skirtumas tarp nektaro ir medaus, matyti iš baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėties.
Baltųjų dobilų nektaro ir medaus sudėtis (procentais)
| Sudėtinės dalys | Nektaras | Medus |
| vanduo | 75 | 22 |
| sacharozė | 12,3 | 5,9 |
| vynuogių ir vaisių cukrus | 9,2 | 67,3 |
| Kitos medžiagos | 3,5 | 4,8 |
Šis pavyzdys rodo, kad medus turi mažiau vandens ir daugiau cukraus, didesnė dalis sacharozės meduje yra virtusi vynuogių ir vaisių cukrumi.
Kaip iš nektaro bites pagamina medų? Apie tai jau buvo trumpaisakyta, kalbant apie bites virškinamąjį traktą ir maisto virškinimą.
Nektaras, patekęs į burną, sumaišomas su seilėmis. Seilėse esąs fermentas invertazė nektaro švendrių cukrų (sacharozę) suskaldo į vynuogių (gliukozę) ir vaisių (fruktozę) cukrų. Vynuogių ir vaisių cukraus esti jau ir nektare. Be cukraus pasikeitimų maistą veikiant seilių fermentais, vyksta ir kai kurių kitų pakitimų.
Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra avilyje.
Medaus spalva (šviesesnė ar tamsesnė) priklauso nuo geležies ir kai kurių cheminių junginių nektare. Nektaras dažniausiai bespalvis, kaip vanduo, bet juo daugiau nektare yra geležies, juo medus būva tamsesnis; tamsesnis esti nektaras ir nuo įvairių medaus priemaišų. Nektaras dažniausiai esti skystas (apie 50 % vandens). Bites jį sutirština. Spėjama, kad šis procesas atliekamas bites viduriuose. Bitė įtraukia nektarą į medaus pūslę. Iš nektaro vanduo pro medaus pūslės sieneles sunkiasi į bites kūną, ir kvėpavimo organai jį išskiria laukan. Jau nešdama nektarą iš lauko namo, bite daug vandens išgarina.
Šviežią skystą medų bites tik po truputį supilsto į akeles, kad geriau iš jo galėtų garuoti vanduo. Naktimis bites avilį vėdina, tai yra jvaro sauso oro, o išvaro laukan drėgną orą, kad vanduo iš medaus smarkiau garuotų. Be to, bites medų kiloja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti, medų jos įtrakia į medaus pūslę ir tuo būdu iš medaus vėl dalis vandens ištraukiama ir išgarinama pro kvėpavimo organus. Norėdamos greičiau išgarinti vandenį, gražiomis dienomis bites su medumi net oran išlekia palakstyti.
Kiti mokslininkai sako, kad vandeniui išgarinti bitė prisitraukia pilną pūslę medaus, ramiai avilyje ant korio atsitupia, atryja mažą lašelį medaus ir burnoje ant liežuvio šaknies jį varto. Kai iš to lašelio vanduo išgaruoja, medus sutirštėja, bite j} nuryja, o atryja naują lašelį. Tokiu būdu sutirština visą papat- medų, supila ) akelę ir paima naują nektarą. Bitė, pildama medų į akeles nepila tiesiai, bet tepa ant sienelių. Medus, sienelėmis plonu sluoksniu tekėdamas j akelės dugną, taip pat netenka daug vandens.
Nektaro sutirštinimas yra didelis darbas. Manoma, kad 10 kg nektaro sutirštinti bites maistui sunaudoja apie 2-4 kg to paties nektaro.
Medui pakankamai sutirštėjus, jo pripilamos pilnos akelės ir uždengiamos vaško dangteliu. Kai kurie bitininkai teigia, kad prieš uždengdamos akeles, bites j medrų įleidžia geluonies nuodų (skruzdžių rūgšties). Bet dabar mokslininkai jau ištyrė, kad nuodų į medų bites neįleidžia.
Pakankamai sutirštėjęs, uždengtas medus vadinamas subrendusiu medumi. Toks medus sausoje vietoje gali ilgai stovėti atviras ir nerūgsta. Nesubrendęs, skystas medus gana greitai rūgsta.
Bites koriuose medų uždengia vaškiniu dangteliu, kad medun neprisigertų oro drėgmės, nepraskystų ir žiemą nerūgtų. Vasarą avilyje medus nerūgsta, nes bitės jį greitai sutirština. Žiemą bites medaus negali tirštinti, jis prisitraukia drėgmės, praskysta ir rūgsta. Todėl rudenį bitėms cukraus sirupą reikia supenėti gana anksti (ligi rugsėjo 15 d.), kad bitės, kol dar šilta, spėtų jį sutirštinti ir uždengti. Pastebėta, kad ir medaus vaškiniai dangteliai šiek tiek praleidžia orą, nes drėgnoje vietoje medus koriuose prisitraukia drėgmės ir pradeda sunktis pro korio dangtelius.
Kaip iš nektaro bites pagamina medų? Apie tai jau buvo trumpaisakyta, kalbant apie bites virškinamąjį traktą ir maisto virškinimą.
Nektaras, patekęs į burną, sumaišomas su seilėmis. Seilėse esąs fermentas invertazė nektaro švendrių cukrų (sacharozę) suskaldo į vynuogių (gliukozę) ir vaisių (fruktozę) cukrų. Vynuogių ir vaisių cukraus esti jau ir nektare. Be cukraus pasikeitimų maistą veikiant seilių fermentais, vyksta ir kai kurių kitų pakitimų.
Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra avilyje.
Medaus spalva (šviesesnė ar tamsesnė) priklauso nuo geležies ir kai kurių cheminių junginių nektare. Nektaras dažniausiai bespalvis, kaip vanduo, bet juo daugiau nektare yra geležies, juo medus būva tamsesnis; tamsesnis esti nektaras ir nuo įvairių medaus priemaišų. Nektaras dažniausiai esti skystas (apie 50 % vandens). Bites jį sutirština. Spėjama, kad šis procesas atliekamas bites viduriuose. Bitė įtraukia nektarą į medaus pūslę. Iš nektaro vanduo pro medaus pūslės sieneles sunkiasi į bites kūną, ir kvėpavimo organai jį išskiria laukan. Jau nešdama nektarą iš lauko namo, bite daug vandens išgarina.
Šviežią skystą medų bites tik po truputį supilsto į akeles, kad geriau iš jo galėtų garuoti vanduo. Naktimis bites avilį vėdina, tai yra jvaro sauso oro, o išvaro laukan drėgną orą, kad vanduo iš medaus smarkiau garuotų. Be to, bites medų kiloja iš vienos korio akelės į kitą. Norėdamos perkelti, medų jos įtrakia į medaus pūslę ir tuo būdu iš medaus vėl dalis vandens ištraukiama ir išgarinama pro kvėpavimo organus. Norėdamos greičiau išgarinti vandenį, gražiomis dienomis bites su medumi net oran išlekia palakstyti.
Kiti mokslininkai sako, kad vandeniui išgarinti bitė prisitraukia pilną pūslę medaus, ramiai avilyje ant korio atsitupia, atryja mažą lašelį medaus ir burnoje ant liežuvio šaknies jį varto. Kai iš to lašelio vanduo išgaruoja, medus sutirštėja, bite j} nuryja, o atryja naują lašelį. Tokiu būdu sutirština visą papat- medų, supila ) akelę ir paima naują nektarą. Bitė, pildama medų į akeles nepila tiesiai, bet tepa ant sienelių. Medus, sienelėmis plonu sluoksniu tekėdamas j akelės dugną, taip pat netenka daug vandens.
Nektaro sutirštinimas yra didelis darbas. Manoma, kad 10 kg nektaro sutirštinti bites maistui sunaudoja apie 2-4 kg to paties nektaro.
Medui pakankamai sutirštėjus, jo pripilamos pilnos akelės ir uždengiamos vaško dangteliu. Kai kurie bitininkai teigia, kad prieš uždengdamos akeles, bites j medrų įleidžia geluonies nuodų (skruzdžių rūgšties). Bet dabar mokslininkai jau ištyrė, kad nuodų į medų bites neįleidžia.
Pakankamai sutirštėjęs, uždengtas medus vadinamas subrendusiu medumi. Toks medus sausoje vietoje gali ilgai stovėti atviras ir nerūgsta. Nesubrendęs, skystas medus gana greitai rūgsta.
Bites koriuose medų uždengia vaškiniu dangteliu, kad medun neprisigertų oro drėgmės, nepraskystų ir žiemą nerūgtų. Vasarą avilyje medus nerūgsta, nes bitės jį greitai sutirština. Žiemą bites medaus negali tirštinti, jis prisitraukia drėgmės, praskysta ir rūgsta. Todėl rudenį bitėms cukraus sirupą reikia supenėti gana anksti (ligi rugsėjo 15 d.), kad bitės, kol dar šilta, spėtų jį sutirštinti ir uždengti. Pastebėta, kad ir medaus vaškiniai dangteliai šiek tiek praleidžia orą, nes drėgnoje vietoje medus koriuose prisitraukia drėgmės ir pradeda sunktis pro korio dangtelius.
Medaus sudėtis
dr. Algirdas Baltuškevičius
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc., viržių - 73,8 proc., liepų - 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius - gliukozę ir fruktozę -žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų BI; B2, Bfi, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Pavyzdžiui, grikių meduje invertuoto cukraus yra apie 71,4 proc., viržių - 73,8 proc., liepų - 74,7 proc. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius - gliukozę ir fruktozę -žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų BI; B2, Bfi, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš
aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.
Sveikatai stiprinti reikia naudoti tik natūralų kokybišką medų.Jis turi būti reikiamos konsistencijos,gero skonio,be pašalinių kvapų. Patartina suvartoti 50 -100 g medaus per parą ,šį kiekį suvalgant per 3 -4 kartus.Geriausia medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje, tuomet organizmas lengviau jį įsisavina.Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimo atvejais kaip priešbakterinė ir kosulį mažinanti priemonė,geriant su šilta arbata kartu su kitais vaistais.Medus legvina kitų vaistų įsisavinimą,švelnina jų šalutinį poveikį. Medus sumažina skrandžio sulčių rūgštingumą. Vartojama 1,5-2 val. po valgio.Medus ištirpinamas šiltame vandenyje.Iš pradžių geriama 40-50 gr. per dieną,po to iki 100 gr. Kai skrandžio sultyse rūgšties trūksta, tuomet medus valgomas užgeriant šaltu vandeniu 10 min. prieš valgį.Medaus duodama sergant skrandžio opalige valandą prieš valgį.Gydymas trunka iki kelių mėnesių.Medaus tirpalas ypač tinka senyvo amžiaus žmonėms žarnyno peristaltikai suaktyvinti turint polinkį viduriams užkietėti.Be to medus gerina kepenų funkciją,skatina tulžies nutekėjimą.Tai padeda įveikti lėtines kepenų ligas.Vakare išgertas medaus tirpalas nerviškai jautriems žmonėms pagerina miegą. Duodant medaus tirpalo mažiems vaikams, jie sparčiau auga,geriau virškinamas maistas, jie tampa atsparesni infekcinėms ligoms.
Medaus gydomosios savybės. Receptai
dr. Algirdas Baltuškevičius
Meduje esančios lakiosios medžiagos - fitoncidai pasižymi baktericidinėmis savybėmis, t.y. naikina kai kurias bakterijas ir grybelius. Nuo esančių meduje fitoncidų ir kai kurių fermentų priklauso medaus konservuojančios savybės. Tai jau buvo žinoma gilioje senovėje. Gydymo ir profilaktikos tikslams reikia vartoti kokybišką, šviežią arba gerai išlaikytą medų. Jis turi gražiai atrodyti, būti gerai įpakuotas, reikiamos konsistencijos, gero skonio, kvapo, neturėti pašalinių kvapų. Natūralus medus - tai bičių perdirbtas žiedų surinktas nektaras, kuris yra suneštas į avilį, supiltas į korius ir užakiuotas. Medus laikomas subrendusiu tik tada, kai jis yra už-akiuotas. Kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti galima vartoti ir korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką išspjauti. Tokiu būdu žmogaus organizmas be medaus gaus daugiau lakiųjų aromatinių medžiagų, šiek tiek šviežių žiedadulkių, pikio bei vaško priemaišų. Šios medžiagos vaidina svarbų vaidmenį minėtų susirgimų profilaktikai ir ankstyvoms ligos stadijoms gydyti. Profilaktiškai reikėtų suvalgyti per dieną apie 100 g gryno medaus ar su koriais. Šią dozę patartina suvartoti per 3 ar 4 kartus. Geriausia gryną medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje arba arbatoje. Ištirpintas medus geriau įsisavinamas. Pavartojus medų 1-2 mėnesius, reikia padaryti pertrauką.
Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimams (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus veikia kaip priešbakterinė kosulį mažinanti priemonė. Jis geriamas su šiltu pienu, arbata, esant reikalui, galima vartoti kartu ir medikamentus. Sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, iš jų ir bronchine astma, 10-20 proc. medaus tirpalą kartu su nedideliu kiekiu spiritinio pikio tirpalu galima vartoti inhaliacijoms. Bet tai atliekama tik poliklinikoje, fizioterapijos kabinete, naudojant specialius inhaliatorius.
Medus teigiamai veikia širdies raumenį ir daugeliu atveju jis gali pakeisti gliukozės tirpalą, leidžiamą į veną. Jis sugeba praplėsti širdies kraujagysles, sergant stenokardija. Praplečia ir kitas kraujagysles, mažindamas kraujo spaudimą, sergant arterine hipertenzija. Medus mažina kraujospūdį inkstų ligų ir nėštumo metu atsiradusiai hipertonijai. Šiam tikslui rekomenduojama vartoti 3 arbatinius šaukštelius medaus, ištirpintus šiltame virintame vandenyje, ir išgerti po valgio 3 kartus per dieną. Gydymo kursas - 3-4 savaitės. Suvartotas medus ne tik mažina kraujospūdį, bet gerina bendrą savijautą ir miegą.
Aterosklerozės sukeltai hipertonijai gydyti rekomenduojama vartoti šį medaus ir kitų priedų mišinį: vieną citriną užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 2-3 min., po to citriną su žieve sutarkuoti, į gautą tyrelę įdėti 6 smulkiai supjaustyto vidutinio dydžio česnako skilteles, 3 šaukštus medaus, įpilti 0,5 litro šalto virinto vandens. Viską gerai išmaišyti ir palaikyti 3 paras vėsioje vietoje, kol susidarys nuosėdos, nuosėdas nukošti. Gautą skystį vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Gydymo kursas - 1-2 mėnesiai.
Hipertonijai gydyti efektyvus ir toks mišinys: paimti po vieną stiklinę morkų ir krienų sulčių bei vieną stiklinę medaus. Viską gerai sumaišyti, įpilant vienos citrinos sultis. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį l val. prieš valgį. Gydymą tęsti 1-2 mėnesius.tas stenokardijai gydyti: paimti 100 g šviežių alijošiaus sulčių, 300 g medaus, 500 g smulkiai supjaustytų graikiškų riešutų ir 1-2 citrinų sultis. Viską gerai sumaišyti ir vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.
Medumi gydomos virškinamojo trakto ligos - gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, vidurių užkietėjimas.
Medaus tirpalu galima reguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą ir atstatyti pažeistą skrandžio gleivinę. Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, ištirpinti l valgomą šaukštą medaus stiklinėje šilto (40-50°C) virinto vandens. Tirpalą išgerti greitai 1,5-2 val. prieš valgį. Esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, tokį pat medaus kiekį reikia ištirpinti kambario temperatūros (apie 20°C) stiklinėje virinto vandens. Tirpalą gerti lėtai 5 min. prieš valgį. Gydymo kursą tęsti nuo 3-4 savaičių iki dviejų mėnesių. Šiuo atveju medus veiks ne tik kaip gydomoji, bet ir kaip dietinė priemonė. Norint pagerinti peristaltiką, esant užkietėjusiems viduriams, kai skrandžio sulčių rūgštingumas yra normalus, medaus tirpalas geriamas po valgio.
Medus yra efektyvus, gydant ūminį ir lėtinį kepenų uždegimus. Šiuo atveju medus didina glikogeno rezervus kepenyse, gerina kepenų fukciją, skatina tulžies nutekėjimą. Vakare išgertas medaus tirpalas gerina miegą ir tinka vartoti nerviškai jautriems asmenims, ypač nemigos metu. Sergant širdies ar klimakterine neuroze, geras efektas būna vartojant medaus vonias. Į šilto vandens vonią reikia įdėti 200 g medaus, gerai išmaišyti ir vonioje išbūti 20-30 min. Medaus vonios veikia raminančiai nervų sistemą, stiprina organizmą, gerina miegą.
Medų kaip antibakterinę priemonę galima užtepti, gydant pūliuojančias žaizdas ir odos nudegimus. Medaus tamponai vartojami ginekologijoje, gydant trichomoninį kolpitą, lėtinius gimdos ir jos priedų uždegimus. Procedūras gali skirti ir jas kontroliuoti tik gydytojas ginekologas.Medaus tirpalu skalaujant burną, gydomi burnos ertmės gleivinės uždegimai. Medumi gydomos ankstyvos kataraktos formos, ragenos žaizdos bei konjunktyvitas. Šias procedūras gali skirti tik gydytojas okulistas. Jau sukurtas iš medaus vaistinis preparatas, pavadintas Oftalmeliu.
Svarbų vaidmenį medus vaidina, gydant vaikų ligas. Tiek kūdikiai, tiek ir vyresnio amžiaus vaikai, skiriant jiems medų, sparčiau auga, geriau vystosi ne tik fiziškai, bet ir protiškai, sustiprėja jų kraujas (išnyksta mažakraujystės simptomai), geriau virškinamas maistas, pašalinami virškinamojo trakto sutrikimai (dispepsijos grėsmė).
Nusilpusiems vaikams, ypač po persirgtų infekcinių ligų, rekomenduojamas šis receptas: paimti po 100 g medaus, grietinėlės, žąsies taukų ir 100 g kakao miltelių, įpilti 15 g šviežio alijošiaus sulčių, viską gerai sumaišyti ir duoti gerti po vieną valgomą šaukštą 2 kartus per dieną, užgeriant stikline virinto šilto pieno. Taip gydomi vyresnio amžiaus vaikai.
Meduje esančios lakiosios medžiagos - fitoncidai pasižymi baktericidinėmis savybėmis, t.y. naikina kai kurias bakterijas ir grybelius. Nuo esančių meduje fitoncidų ir kai kurių fermentų priklauso medaus konservuojančios savybės. Tai jau buvo žinoma gilioje senovėje. Gydymo ir profilaktikos tikslams reikia vartoti kokybišką, šviežią arba gerai išlaikytą medų. Jis turi gražiai atrodyti, būti gerai įpakuotas, reikiamos konsistencijos, gero skonio, kvapo, neturėti pašalinių kvapų. Natūralus medus - tai bičių perdirbtas žiedų surinktas nektaras, kuris yra suneštas į avilį, supiltas į korius ir užakiuotas. Medus laikomas subrendusiu tik tada, kai jis yra už-akiuotas. Kvėpavimo ir virškinamojo trakto ligoms gydyti galima vartoti ir korių medų, duodant jį gabaliukais kramtyti, čiulpti, o likusį vašką išspjauti. Tokiu būdu žmogaus organizmas be medaus gaus daugiau lakiųjų aromatinių medžiagų, šiek tiek šviežių žiedadulkių, pikio bei vaško priemaišų. Šios medžiagos vaidina svarbų vaidmenį minėtų susirgimų profilaktikai ir ankstyvoms ligos stadijoms gydyti. Profilaktiškai reikėtų suvalgyti per dieną apie 100 g gryno medaus ar su koriais. Šią dozę patartina suvartoti per 3 ar 4 kartus. Geriausia gryną medų ištirpinti šiltame virintame vandenyje arba arbatoje. Ištirpintas medus geriau įsisavinamas. Pavartojus medų 1-2 mėnesius, reikia padaryti pertrauką.
Medus vartojamas viršutinių kvėpavimo takų uždegimams (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus veikia kaip priešbakterinė kosulį mažinanti priemonė. Jis geriamas su šiltu pienu, arbata, esant reikalui, galima vartoti kartu ir medikamentus. Sergant lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, iš jų ir bronchine astma, 10-20 proc. medaus tirpalą kartu su nedideliu kiekiu spiritinio pikio tirpalu galima vartoti inhaliacijoms. Bet tai atliekama tik poliklinikoje, fizioterapijos kabinete, naudojant specialius inhaliatorius.
Medus teigiamai veikia širdies raumenį ir daugeliu atveju jis gali pakeisti gliukozės tirpalą, leidžiamą į veną. Jis sugeba praplėsti širdies kraujagysles, sergant stenokardija. Praplečia ir kitas kraujagysles, mažindamas kraujo spaudimą, sergant arterine hipertenzija. Medus mažina kraujospūdį inkstų ligų ir nėštumo metu atsiradusiai hipertonijai. Šiam tikslui rekomenduojama vartoti 3 arbatinius šaukštelius medaus, ištirpintus šiltame virintame vandenyje, ir išgerti po valgio 3 kartus per dieną. Gydymo kursas - 3-4 savaitės. Suvartotas medus ne tik mažina kraujospūdį, bet gerina bendrą savijautą ir miegą.
Aterosklerozės sukeltai hipertonijai gydyti rekomenduojama vartoti šį medaus ir kitų priedų mišinį: vieną citriną užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 2-3 min., po to citriną su žieve sutarkuoti, į gautą tyrelę įdėti 6 smulkiai supjaustyto vidutinio dydžio česnako skilteles, 3 šaukštus medaus, įpilti 0,5 litro šalto virinto vandens. Viską gerai išmaišyti ir palaikyti 3 paras vėsioje vietoje, kol susidarys nuosėdos, nuosėdas nukošti. Gautą skystį vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Gydymo kursas - 1-2 mėnesiai.
Hipertonijai gydyti efektyvus ir toks mišinys: paimti po vieną stiklinę morkų ir krienų sulčių bei vieną stiklinę medaus. Viską gerai sumaišyti, įpilant vienos citrinos sultis. Vartoti po vieną arbatinį šaukštelį l val. prieš valgį. Gydymą tęsti 1-2 mėnesius.tas stenokardijai gydyti: paimti 100 g šviežių alijošiaus sulčių, 300 g medaus, 500 g smulkiai supjaustytų graikiškų riešutų ir 1-2 citrinų sultis. Viską gerai sumaišyti ir vartoti po l valgomą šaukštą 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį.
Medumi gydomos virškinamojo trakto ligos - gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, vidurių užkietėjimas.
Medaus tirpalu galima reguliuoti skrandžio sulčių rūgštingumą ir atstatyti pažeistą skrandžio gleivinę. Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, ištirpinti l valgomą šaukštą medaus stiklinėje šilto (40-50°C) virinto vandens. Tirpalą išgerti greitai 1,5-2 val. prieš valgį. Esant sumažėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, tokį pat medaus kiekį reikia ištirpinti kambario temperatūros (apie 20°C) stiklinėje virinto vandens. Tirpalą gerti lėtai 5 min. prieš valgį. Gydymo kursą tęsti nuo 3-4 savaičių iki dviejų mėnesių. Šiuo atveju medus veiks ne tik kaip gydomoji, bet ir kaip dietinė priemonė. Norint pagerinti peristaltiką, esant užkietėjusiems viduriams, kai skrandžio sulčių rūgštingumas yra normalus, medaus tirpalas geriamas po valgio.
Medus yra efektyvus, gydant ūminį ir lėtinį kepenų uždegimus. Šiuo atveju medus didina glikogeno rezervus kepenyse, gerina kepenų fukciją, skatina tulžies nutekėjimą. Vakare išgertas medaus tirpalas gerina miegą ir tinka vartoti nerviškai jautriems asmenims, ypač nemigos metu. Sergant širdies ar klimakterine neuroze, geras efektas būna vartojant medaus vonias. Į šilto vandens vonią reikia įdėti 200 g medaus, gerai išmaišyti ir vonioje išbūti 20-30 min. Medaus vonios veikia raminančiai nervų sistemą, stiprina organizmą, gerina miegą.
Medų kaip antibakterinę priemonę galima užtepti, gydant pūliuojančias žaizdas ir odos nudegimus. Medaus tamponai vartojami ginekologijoje, gydant trichomoninį kolpitą, lėtinius gimdos ir jos priedų uždegimus. Procedūras gali skirti ir jas kontroliuoti tik gydytojas ginekologas.Medaus tirpalu skalaujant burną, gydomi burnos ertmės gleivinės uždegimai. Medumi gydomos ankstyvos kataraktos formos, ragenos žaizdos bei konjunktyvitas. Šias procedūras gali skirti tik gydytojas okulistas. Jau sukurtas iš medaus vaistinis preparatas, pavadintas Oftalmeliu.
Svarbų vaidmenį medus vaidina, gydant vaikų ligas. Tiek kūdikiai, tiek ir vyresnio amžiaus vaikai, skiriant jiems medų, sparčiau auga, geriau vystosi ne tik fiziškai, bet ir protiškai, sustiprėja jų kraujas (išnyksta mažakraujystės simptomai), geriau virškinamas maistas, pašalinami virškinamojo trakto sutrikimai (dispepsijos grėsmė).
Nusilpusiems vaikams, ypač po persirgtų infekcinių ligų, rekomenduojamas šis receptas: paimti po 100 g medaus, grietinėlės, žąsies taukų ir 100 g kakao miltelių, įpilti 15 g šviežio alijošiaus sulčių, viską gerai sumaišyti ir duoti gerti po vieną valgomą šaukštą 2 kartus per dieną, užgeriant stikline virinto šilto pieno. Taip gydomi vyresnio amžiaus vaikai.
Medaus rūšys
dr. Algirdas Baltuškevičius
Medų gamina bitės iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro arba žiedų medus, surinktas iš vienos augalų rūšies, vadinamas monofloriniu, o surinktas iš įvairių augalų - polifloriniu. Monoflorinio medaus biologinis poveikis organizmui nevienodas.
Liepų medus - šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Aviečių medus - šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms.
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Dobilų medus - šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus - tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medus, surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų - kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičiųžiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis labai
naudingas.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks medus gali būti surenkamas iš virži nių šeimos augalų - rododendrono, azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.
Medų gamina bitės iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro arba žiedų medus, surinktas iš vienos augalų rūšies, vadinamas monofloriniu, o surinktas iš įvairių augalų - polifloriniu. Monoflorinio medaus biologinis poveikis organizmui nevienodas.
Liepų medus - šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Aviečių medus - šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms.
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Dobilų medus - šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus - tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medus, surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų - kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičiųžiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis labai
naudingas.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks medus gali būti surenkamas iš virži nių šeimos augalų - rododendrono, azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.
LIPČIUS
Prof. Jonas KriščiūnasVasarą ant medžių ir žolinių augalų lapų atsiranda lipaus ckysčio, vadinamo lipčiumi, amaru, sausiais ir kitais vardais. Šitą skystį bites laižo ir neša namo, kaip medų. Lipčius yra dvejopos kilmės: 1) grynai augalų kilmės ir 2) lapų utėlių arba vabzdžių kilmės.
Augalų kilmės lipčius.
Karštą vasarą beveik visados ant medžių lapų yra saldaus skystimo. Daugiausia skystimo ant lapų yra rytais. Šio skystimo pasirodymas aiškinamas taip. Karštą saulėtą dieną augalas pro lapus išgarina daug vandens. Garuojančiam vandeniui papildyti jis šaknimis daug vandens traukia iš žemės ir paduoda į lapus. Nusileidus saulei, oras atvėsta ir vandens garavimas iš lapų beveik sustoja. Bet šaknys vis dar paduoda daug vandens. Šitas vanduo susitvenkia lapuose ir net išsisunkia lašeliais j lapų paviršių. Cukrus tame vandenyje atsiranda šitokiu būdu. Šiltą saulėtą dieną lapų žalieji kūneliai (chlorofilas) pagamina daug krakmolo. Naktį krakmolas paverčiamas cukrumi, su vandeniu išsiuntinėjamas i visas augalo dalis ir vartojamas ląstelių kvėpavimui bei naujų ląstelių statybai. Į lapų paviršių išsisunkęs vanduo turi ir cukraus. Saulei patekėjus, vanduo garuoja, išsisunkęs skystis tirštėja, o dieną beveik visai išdžiūsta, tik ant lapų lieka plonas sluoksnis lipaus skystimo. Bitės šj skystimą skuba imti rytais, kol jis per daug nesutirštėjęs.
Skystimas iš lapų gali sunktis ir dieną, kai prieš audrą oras pritvinksta garų ir iš lapų vanduo negali garuoti. Esant tvankiam orui, dažnai tenka matyti, kad bites ir smilgų stiebus laižo. Pabraukus tada smilgos stiebą tarp pirštų, ant jų lieka saldaus skystimo lašelis. Jei tokių dienų vasarą daugiau pasitaiko, tai bites labai daug lipčiaus prineša.
Skirtumas tarp tikro medaus ir lipčiaus.
Daugumos žiedų medus yra gana šviesus, tiktai grikių ir ypač viržių tamsus. Lipčius visados yra tamsus. Utėlių kilmės lipčius dažnai turi net žalsvą atspalvi, kaip ratų tepalas. Jei medus yra tamsios spalvos ir surinktas ne iš grikių ir ne iš viržių, tai tikrai yra lipčius. Vabzdžių pagamintas lipčius būna šviesus, kaip bičių medus, bet kai jisai išmetamas ant lapų, tai greitai jame prisidaugina įvairių grybelių ir bakterijų, kurios lipčių nudažo įvairiomis tamsiomis spalvomis.
Žiedų medus ir lapų kilmės lipčius turi tam tikrą skonj ir kvapą. Pvz. eglių, pušų kilmės lipčius turi terpentino, sakų kvapą. Utėlių kilmės lipčius dažniausiai neturi augalų kvapo, o turi tam tikrą, dažnai nemalonų skonį. Šiltuose kraštuose žiedai maža nektaro gamina, bet tenai labai išsiplatinę įvairių rūšių utėlės ir kai kurie kiti vabzdžiai, gaminantieji lipčių. Tenai bitės daugiausia ir prineša lipčiaus. Toks medus sunaudojamas meduoliams bei kitiems gaminiams.
Medus nuo lipčiaus skiriasi ir savo sudėtimi. Žiedų meduje dekstrino yra nuo 0,5 iki 1%, o lipčiuje jo yra net nuo 10 iki 13%, o kai kada ir daugiau, ypač utėlių lipčiuje.
Kai kada lipčius koriuose greitai sukietėja. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoj 1958 metais nuo eglių suneštas lipčius po 24 valandų koriuose visiškai sukietėjo. Teko jį tirpinti vandenyje ir medsukiu išsukus suvartoti midaus gamybai.
Lipčius bitėms nesveikas maistas.
Lipčiuje yra medžiagų, kurios bitės viduriuose nesuvirškinamos. Vasarą, kai bitė dažnai gali išsivalyti, lipčius bitėms mažai kenksmingas. Žiemą bitės išmatų žarna greitai prisipildo dekstrino ir jau sausio mėnesį bitės pradeda viduriuoti. Be to, dekstrinas bites labai troškina. Negaudamos pakankamai vandens, pradeda labai nerimauti, gamina daugiau šilumos, o šilumai gaminti sunaudojama dar daugiau maisto, ir išmatų žarna dar greičiau prisipildo. Kuriais metais bitės lipčiaus daugiau prisirenka, tą žiemą daugiau bičių išmiršta. Lipčiuje mineralinių medžiagų yra daug daugiau, negu meduje. Paskutinieji tyrimai parodė, kad maistas, turintis mineralinių medžiagų, bičių žiemojimui netinka. Be to, lipčiuje randama ir nuodingų bitėms medžiagų.
Kai kurie bitininkai mano, kad lipčius ir vasarą bitėms gali pakenkti. Pvz., jei bitės ilgesnį laiką negauna žiedų medaus ir turi maitintis lipčiumi, motina pradeda mažiau dėti kiaušinėlių, o kai kada ir be laiko numiršta.
Lipčiumi penimi perai blogai auga, ir daug jaunų bičių miršta. Ant avilio dugno ir ant prielakčio matyti vos gyvų bičių. Tokioje šeimoje greičiau plinta ivairios ligos.
Lipčius žmonėms dažnai yra naudingesnis už tikrąjj medų.
Augalai žieduose gamina nektarą (saldų skystimą) vabzdžiams, ypač bitėms, privilioti. Todėl augalo nektarinės gamina nektarą tokios sudėties, kokia reikalinga bičių sveikatai. Vienok, iš nektaro pagamintas medus tinka ir žmonių sveikatai, nors gamta medų ne žmonėms taikė.
L,apo utėlių lipčius gamintas ne bitėms; tai šalutinis gaminys, utėlų maitinimosi atliekos. Utėlė iš lapų čiulpia sultis. Augalo sultyse yra jvairių medžiagų: cukraus, baltymų, mineralinių druskų ir kitų. Iš sultinių medžiagų utėlėms labiausiai reikalingos baltyminės medžiagos, o cukrus, mineralinės druskos ir kitos medžiagos atlieka. Taigi, lapų utėlės augalo sultis savo kūne praleidžia kaip pro tam tikrą koštuvą, kuris baltymus ir kitų medžiagų dalį sulaiko, o atliekamą cukrų, mineralines druskas ir kitas utėlių kūnui nereikalingas medžiagas išmeta laukan, Prie paimtų ir išmestų medžiagų utėlės dar prideda iš savo organizmo organinių rūgščių, enzimų (fermentų), vitaminų ir kt. Tos išmatos - tai ne suvirškinto maisto liekanos, o atskiras utėlės kūno gaminys iš augalo sulčių.
Koks skirtumas tarp nektaro ir utėlių atliekų sudėties, matyt iš žemiau dedamos lentelės.
Komentarai
Rašyti komentarą