J. BLAVATSKAJA: MOTERIS, ĮKVĖPUSI EPOCHĄ
Tekstas iš Literatūra ir Menas:
Moterys mūsų pasaulyje darosi vis įtakingesnės. Nuo moderniųjų laikų jos tapo kur kas laisvesnės: kai kuriose šalyse, pvz., JAV balsavimo teisę įgavo dar XIX a., Australijoje – 1902 m. (tiesa, aborigenų moterys – tik 1967 m.), Suomijoje – 1906 m., Prancūzijoje – 1944 m., o kai kuriose itin konservatyvaus islamo arabų šalyse moterys neturi teisės balsuoti. Vakarų pasaulyje laikai pasikeitė – visas pasaulis gedėjo nužudytų Indijos premjerės Indiros Gandhi (1917–1984), princesės Dianos (1961–1997), Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos (1958–2006) ir Pakistano politikės Benazir Bhutto (1953–2007). Tačiau šis tyrimas – ne apie nužudytas moteris ir ne apie feminizmą, o apie moterį, kurios charizma padarė įtaką visai epochai – nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Tai – moteris, populiariai vadinta madam Blavatskaja. Pasiaiškinkime, kuo ji tokia įtakinga, kad net UNESCO 1991-uosius buvo paskelbusi Blavatskajos metais.
Jelena ištekėjo vos šešiolikos už 40-mečio Erivano (dabar – Jerevanas) vicegubernatoriaus Nikiforo Blavatskio, kurio pavardę pasiliko visam gyvenimui. Tiesa, būdama karšto būdo, jauna moteris po trijų nelaimingų santuokos mėnesių pavogė arklį ir pabėgo pas senelį į Tiflisą. Senelis ją norėjo išsiųsti pas tėvą į Sankt Peterburgą, bet maištingoji J. Blavatskaja įsėdo į anglų laivą ir nuplaukė į Konstantinopolį (dabar – Stambulas). 1848–1858 m. Jelena apkeliavo pusę pasaulio – buvo Kanadoje, Meksikoje, Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Indijoje, o atvykusi į Šri Lanką tapo budiste. Tada ji pateko į išsvajotąjį Tibetą, kuris dar buvo laisvas nuo kinų priespaudos, ir sutiko Mokytojus (Mahatmas) – ypač tobulos dvasios žmones, iniciavusius ją į slaptas dvasines praktikas.
Po šios – svarbiausios – gyvenime kelionės 1873 m. J. Blavatskaja patraukė į Niujorką, kuriame sužavėjo žmones antgamtinėmis galiomis – aiškiaregyste, aiškiagirdyste, levitacija, išėjimu iš kūno, telepatija, daiktų materializavimu.
1874 m. J. Blavatskaja sutiko gana skeptiškai į antgamtines galias žiūrintį žinomą teisininką ir žurnalistą, pulkininką Henry Steel Olcottą (1832–1907). Įsitikinęs, kad Jelena nemeluoja, jis tapo pirmuoju europiečių kilmės žmogumi, atsivertusiu į budizmą (dėl pastangų jį populiarinti H. S. Olcottas iki šiol gerbiamas net Šri Lankoje). Jis tapo ir Teosofijos draugijos įkūrėju ir pirmuoju prezidentu. Dar vienas teosofijos pionierius – Williamas Quanas Judge’as (1851–1896), airių kilmės mistikas, komercinės teisės specialistas.
1875 m. rugsėjį įkurta Teosofijos draugija iškėlė tris pagrindinius tikslus: suformuoti Universaliosios žmonijos brolijos branduolį nepriklausomai nuo rasės, spalvos ar tikėjimo; skatinti žmones domėtis įvairiomis pasaulio religijomis, filosofijos kryptimis ir mokslais; tyrinėti iki šiol nepažintas gamtos paslaptis ir žmoguje slypinčias dvasines galias1.
Šie teiginiai – reiškinio, kuris vis labiau plinta (nors kai kuriais atvejais, deja, tampa vien populiariosios kultūros dalimi), vadinamo New age („Naujuoju amžiumi“), pradžia. Tiesa, teosofijos ištakų galima rasti kai kurių ankstesniais amžiais gyvenusių mąstytojų kūryboje; tarp jų – žymus vokiečių krikščionis mistikas Jakobas Böhme (1575–1624), ypač pagarsėjęs veikalu „Christosophia“2. Tačiau teosofijos šaknys, pasak J. Blavatskajos – Aleksandrijoje, kurioje gyvenę filosofai save vadino filaletėjais („tiesos mylėtojais“). Pats žodis „teosofija“ (gr. Θεοσοφία, theosophia – „Dievo išmintis“) atsiranda III a. – pirmasis eklektišką teosofinę sistemą sukūrė filosofas Amonijus Sakas (dirbęs nešiku Aleksandrijos uoste), vienas pirmųjų neoplatonikų. Teosofijos terminą vartojo ir neoplatonikai Porfirijus ir Jamblichas. Renesanso laikais, be J. Böhme’s, teosofija darė įtaką astrologui, alchemikui ir magui Kornelijui Agripai (1486–1535), medikui ir alchemikui Paracelsui (1493–1541), medikui, alchemikui ir mistikui, Rožės ir kryžiaus ordino nariui Robertui Fluddui (1574–1637), vėliau – krikščionių teologui, mokslininkui ir mistikui Emanueliui Swedenborgui (tikr. Emanuel Swedberg, 1688–1772).
Grįžkime prie J. Blavatskajos. 1879 m. ji persikėlė gyventi į Indiją, kur susipažino su žurnalistu Alfredu Percy’u Sinnettu (1840–1921), kuris netrukus tapo vienu aktyviausių teosofų. 1882 m. Teosofijos draugija tapo tarptautine organizacija, jos būstinė įsikūrė Indijos Adjaro mieste, netoli Madraso (tamilų kalba – Čennai).
J. Blavatskajos kelionės tęsėsi. Ji persikėlė į Vokietiją, kur Ostendėje parašė savo magnum opus (trečioji jo dalis išleista po autorės mirties) „Slaptoji doktrina“, tada apsigyveno Londone, kuriame 1891 m. mirė nuo gripo komplikacijų. Paskutiniai J. Blavatskajos žodžiai buvo tokie: „Nenutraukite gijos! Neleiskite, kad mano paskutinė inkarnacija būtų nesėkminga.“ Madam Blavatskaja buvo kremuota – trečdalis pelenų nusiųsta į Europą, trečdalis – į JAV, paskutinė dalis išbarstyta Gango upėje Indijoje. J. Blavatskajos mirties dieną – gegužės 8-ąją jos sekėjai vadina Baltojo lotoso diena.
Beje, prieš mirtį, 1890 m. rugpjūtį, J. Blavatskaja subūrė „vidinį dvylikos mokinių ratą“, kuriame buvo baronienė Constance Wachtmeister, Isabel Cooper-Oakley, Emily Kislingbury, Laura Cooper, Annie Besant, Alice Cleather, Archibaldas Keightley’s, Herbertas Corynas, Claude’as Wrightas, George’as Robertas Stowe’as Meadas, E. T. Sturdy’s ir Walteris Oldas.3
Mirus J. Blavatskajai, Teosofijos draugijai ėmė vadovauti vėliau itin išgarsėjusi mistikė, kovotoja už moterų teises A. Besant.
Tiesa, Mahatmomis Indijoje vadino ir politinius veikėjus: Jyotirao Govindrao Phule (1827–1890), norėjusį panaikinti kastas ir kalbėjusį apie moterų švietimą, ar Lietuvoje geriau žinomą Mohandą Karamchandą Gandhi4 (1869-1948), skelbusį ahimsa (neprievartos) doktriną, tačiau, kad ir kaip ironiška, nušautą pakistaniečių ekstremisto Hindu Mahasabhos samdyto žudiko.
J.Blavatskajos teigimu, Mahatmos – realūs (nors galintys gyventi ir be kūno) žmonės, tik kur kas tobulesni. Daugelis jų gyvena Tibete ir jo apylinkėse esančioje mitinėje Šambalos valstybėje. Daugiausia J.Blavatskaja bendravo su Mokytojais, kuriuos vadino Koot Hoomi ir Morya. 1880 m. madam Blavatskaja su jais supažindino A. P. Sinnettą, jis ėmė susirašinėti su Mahatmomis. Taip gimė knygos „Okultinis pasaulis“ (1881), „Ezoterinis budizmas“ (1883) ir legenda tapę „Mahatmų laiškai (1880–1886)“, išleisti Londone 1923 metais. Lietuviškojo vertimo kol kas neturime, tačiau besidomintys gali rasti šiuos laiškus rusiškame leidime5.
Po J. Blavatskajos mirties Mahatma Morya padiktavo Gyvosios etikos arba Agni jogos mokymą Jelenai (1879–1955) ir Nikolajui (1874–1947) Rerichams, bet tai – atskira, gana plati tema.
Vėliau, po Rerichų mirties, atsirado nemažai žmonių, teigiančių, kad su jais telepatiškai bendrauja Mahatmos. J. Blavatskajos ir Rerichų talentu nesinori abejoti, bet daugeliui New age atstovų, „bendraujačių su Mahatmomis“, turbūt tiktų ši garsaus britų sociologo Anthony’o Giddenso (g. 1938) mintis: „Galima būtų sakyti, kad modernybė ardo mažos bendruomenės ir tradicijos kuriamą apsauginį karkasą, nes ji tokią bendruomenę ir tradiciją pakeičia daug didesnėmis, beasmenėmis organizacijomis. Individas jaučiasi apleistas ir vienišas pasaulyje, kuriame jam trūksta psichologinės paramos ir saugumo jausmo, kuriuos garantavo tradiciškesnė aplinka“6.
Vienas pirmųjų Lietuvoje apie teosofiją kalbėjo mūsų tautos šviesuolis, mąstytojas, rašytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953), vadovavęs Tilžės teosofų draugijai 1902–1935 metais. „Visa Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Jos filosofijos pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senosios indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas prie pagrindinių senovės indų filosofijos postulatų, Vydūnas kūrė savo sistemą. Pirmieji Vydūno traktatai „Visatos sąranga“ (1907), „Mirtis ir kas toliau“ (1907), Apsišvietimas (1909), „Gimdymo slėpiniai“ (1909) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti“7.
Pats Vydūnas rašė: „Šiose dienose labai daug kalbama ir rašoma apie teosofiją ir teosofiškus mokslus. Bet labai retai kas gali apie tuos dalykus kalbėti kaip žinantis, kadangi jie labai aukšti yra. Tačiau žmonės, manydami, kad jie viską žino taip, kaip yra, nesistengia daug apie tai ir svarstyti. Į kokį nors raštą pažvelgę, tuojau rašo ir kalba apie teosofiją, lyg ji būtų koks menkas, ant delno padėtas ir kiekvienam sučiuopiamas dalykėlis. Apie teosofiją visko neįmanoma žinoti, kaip ir apie sąmonę, šviesybę, tamsybę, gyvastį, amžių ir Dievą. Kiekvienas tai suvokti gali tik savo patyrimu. Žodis teosofija yra labai senas ir vartojamas buvo dar senųjų graikų filosofų. Dar apaštalas Povilas kalba (1 Kor. II, 7) apie „paslėptą dievišką išmintį“, kas graikų kalboje žodžiu „,teosofija“ pavadinta. [...] Labai dažnai žodis teosofija statomas šalia žodžio filosofija. Tačiau tuodu žodžiai pagal turinį visai nesulyginami. Žodis teosofija paženklina dievišką išmintį, o žodis filosofija – meilę ir išmintį. Meilę ir išmintį gali turėti kiekvienas ir savo mokslais išreikšti, nors tie mokslai ir nebūtų labai išmintingi. Ne taip yra su teosofija, arba dieviškąja išmintimi. Jos negalima nei pasisavinti, ji nėra nei išgalvojamas dalykas, kaip ir žmogaus sąmonė, taip ir išmintis neišgalvojama. Kas išminties neturi, negali jos pasidaryti. Bet žmogus gyvendamas ir augdamas gali tokį stovį pasiekti, kai jo išmintis į dalykus tenka. Išmintis reikalinga, kad ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausieji mokslai nesuvokiami ir išlieka niekais ir paikyste. Todėl ir dažnai atsitinka, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vien tik savo išminties stoką paslėpti nori. Geriau būtų, kad jis pradėtų tyrinėti tai, ko jis išpažinti dar negali. Taip kartais ateina suvokimas ir gali prašvisti išmintis. O kad žmogus aukščiausiai išminčiai, būtent dieviškai, arba teosofijai, iš visos širdies atsiduoda, tokiu būdu geisdamas prie jos prisiartinti, tada ji, teosofija, prie jo prisiartina ir patį žmogų pasisavina. Nėra dieviška išmintis visuomet žmogaus artybėje ir laukia, kad ji galėtų jame apsireikšti. Kadangi žmogus, kaip ir šiaip viskas, iš Dievo parėjęs, todėl ir jo esybė yra dieviška. Bet žmoguje nėra nieko dieviško, kol jis apie tai nieko nežino. Ir kaip žmogus be išminties ir be sumanymo tiktai gyvulys, taip jis be dieviškos išminties tiktai žmogus. Bet jis turi kilti link Dievo. Ir kai tik jame dieviška išmintis užteka, iškart Dievas žmoguje apsireiškia, žmoguje išsipažįsta. Dieviška išmintis yra šviesa, su kuria žmogus apšviestas, arba krikščionis pastoja, ir be kurios nėra jokios tikybos (vieros), jokios tikros filosofijos, jokio tikro išpažinimo ir jokio aukštesnio mokslo“8.
Šiuo metu Lietuvoje veikia organizacijos, pripažįstančios teosofiją – 1988 m. įsteigta Vydūno draugija (pirmininkas – prof. hab. dr. Vacys Bagdonavičius) ir 1989 m. atkurta Lietuvos Rericho draugija (pirmininkė – Irena Zaleckienė). Beje, rerichiečiai buvo susibūrę dar 1935–1940 m. Po garsiuoju N. Rericho Paktu (dėl kultūros vertybių išsaugojimo pasaulyje) pasirašė 66 žymūs Lietuvos meno ir kultūros veikėjai, tarp kurių buvo dailininkai Antanas Galdikas, Leonas Truikys, Antanas Žmuidzinavičius, rašytojai ir poetai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Veikiausiai teisus A.Giddensas, teigęs: „Religija ne tik neišnyko. Visi matome, kaip aplinkui kuriasi naujos religinio jautrumo ir dvasinių siekių formos. [...] Naujos religijos ir dvasingumo formos pačia tikriausia prasme parodo sugrįžtant tai, kas buvo nuslopinta, nes jos tiesiogiai kelia moralinės gyvenimo prasmės klausimus, kurių taip nuodugniai linkusios kratytis modernios institucijos“9.
… Egzistuoja mokslas, vadinamas Gupta Vidya, ir kad vieną kartą, panašiai kaip paslaptingi Nilo šaltiniai, visų religijų ir filosofijų, dabar apreiškiamų pasauliui, šaltinis, buvo užmirštas ir prarastas amžių tėkmėje, tačiau, pagaliau, jis atrastas.
Būtų beprasmiška šiuose puslapiuose atskleisti netgi tik dalį tų ezoterinių mokymų, kurie išvengė nuslėpimo, kol nebus nustatytas jų tikrumas ir autentiškumas, arba, galų gale, bent galimybė, kad tokie mokymai galėjo egzistuoti. Paviešinimai, kurie atliekami dabar, turi būti pateikti su įvairių autoritetų patvirtinimu - senovės filosofų, klasikinių rašytojų ir net keleto mokytų Bažnyčios Tėvų; nes kai kurie iš jų žinojo šias doktrinas, tyrė jas, matė ir skaitė darbus, parašytus apie tai, ir netgi buvo įšventinti į senovės Misterijas, kurių metu slaptosios doktrinos būdavo alegoriškai pateikiamos. …
Kaip gi tai atlikti? Kur geriausias būdas, kad atlikti šį uždavinį? Toks buvo klausimas, kuris nuolat kilo autoriui. Mūsų planą galima paaiškinti pavyzdžiu. Kuomet turistas savo kelyje iš gerai ištyrinėtos šalies netikėtai pasiekia terra incognita sienas, apjuostas ir paslėptas milžiniška neįveikiamų uolų grandine, jis vis tik gali atsisakyti pripažinti save nugalėtu, nepavykus ištyrimo planams. Įėjimas už ribos uždraustas. Tačiau jeigu jis ir negali aplankyti paslaptingųjų vietovių asmeniškai, jis vis tik gali atrasti būdų jas ištirti iš trumpiausio atstumo, kuris jam yra prieinamas.
Padedant žinioms apie apylinkes, kurios buvo aplankytos ir liko už nugaros, jis gali susidaryti bendrą ir gana teisingą supratimą apie vaizdus už sienos, jeigu tik jis užsiropštų į pačią aukščiausią viršukalnę iš visų aukštumų, kurios jam yra prieinamos. Ten būdamas, jis galėtų apžiūrinėti vietoves savo malonumui, lygindamas tai, ką jis mato per miglas su tuo, ką jis paliko apačioje, todėl dabar jis, savo paties pastangų dėka, yra atsidūręs už miglų juostos ir už pridengtų debesimis uolų.
Toks parengiamojo stebėjimo punktas šiuose tomuose negali būti pasiūlytas tiems, kas norėtų įgyti daug tikslesnį supratimą apie ikiarchainių laikų paslaptis, kurios pateikiamos tekstuose. Tačiau jeigu skaitytojas turės kantrybės ir pažvelgs į išorinę Europos religijų ir tikėjimų padėtį, palygins ir sutikrins su tuo, kas yra žinoma istorijai apie amžius, betarpiškai buvusius iki ir buvusius po krikščioniškosios eros, tuomet jis suras visus būtinus duomenis sekančiame veikalo tome.
Kitame tome bus pateiktas visų pagrindinių Adeptų, žinomų istorijai, trumpas sąrašas, ir bus aprašytas Misterijų žlugimas, po kurio prasidėjo nykimas ir sisteminis ir galutinis ištrynimas iš žmonių atminties tikrojo Pašventimo reikšmės bei viso Sakraliojo Mokslo žinojimo. Nuo tų laikų, šio Mokslo žinios tapo okultinėmis. … Kaip tikrasis Okultizmas buvo vyraujančiu mokymu tarp mistikų amžių eigoje prieš mūsų Erą, taip Magija, o tiksliau raganavimai su jos okultiniais menais, sekė paskui Krikščionybės pradžią.
Nežiūrint į energingas ir įnirtingas fanatikų pastangas, kurios išryškėjo šių ankstyvųjų amžių eigoje, kad sunaikinti kiekvieną intelektinio ir protinio ikikrikščioniškųjų tikėjimų darbų pėdsaką, - visi jie baigėsi nesėkme. Tačiau nuo tų pat laikų ta pati tamsiojo demono nepakantumo ir šventeiviškumo dvasia nuolat ir sistemiškai ėmė iškreipti kiekvieną šviesų puslapį, parašytą ikikrikščioniškais laikais. Tačiau netgi istorija savo nepatikimuose užrašuose išsaugojo pakankamai duomenų, pergyvenusių visas negandas, kad apšviestų savo nešališka šviesa bendrąją visumą.
Tegu skaitytojas šiek tiek dar pabūna su mumis šiame pasirinktame stebėjimo punkte. Jo paprašysime atkreipti dėmesį į tūkstantmetį, kai įvyko Gimimas, atskyręs ikikrikščioniškąjį laikotarpį nuo po-krikščioniškojo. Šis įvykis - ar jis būtų istoriškai tikslus ar ne - pasitarnavo, kaip bebūtų, pirmuoju riboženkliu sukuriant daugybinius barjerus, kad tik nebeliktų nei mažiausios galimybės sugrįžti, arba bent jau tik užsiminti apie nekenčiamas praeities religijas; nekenčiamas ir bauginančias, nes jos skaisčiai apšviestų naują ir sąmoningai supainiotą išaiškinimą to, kas mūsų dienomis yra žinoma kaip „Naujasis Testamentas”.
Nežiūrint į antžmogiškas ankstyvųjų Krikščionybės Tėvų pastangas, kad išbraukti Slaptąją Doktriną iš žmonijos atminties, jie patyrė nesėkmę. Tiesa negali būti nužudyta; iš čia ir nesėkmė, siekiant visiškai ištrinti nuo Žemės paviršiaus visus Senovės Išminties pėdsakus, įskaitant ir siekius įkalinti bei užčiaupti burnas kiekvienam jai prisiekusiam liudytojui. Te skaitytojas pagalvoja apie tūkstančius, o gal būt ir milijonus manuskriptų, kurie buvo atiduoti ugniai, apie monumentus su jų pernelyg neatsargiais užrašais ir išraižytais simboliais, kurie buvo paversti dulkėmis; apie ankstyvųjų atsiskyrėlių ir asketų gaujas, klajojusias tarp sugriautų Aukštutinio ir Žemutinio Egipto miestų, dykumose ir kalnuose, slėniuose ir prieškalnėse, ieškojusių ir troškusių sunaikinti kiekvieną obeliską, koloną, rankraštį ar papirusą, kuriuos jie siekė sunaikinti asmeniškai, jeigu tik ant paminėtų dalykų išvysdavo T A U simbolį ar kokį kitą ženklą, pasiskolintą ir pasisavintą naujosios religijos - ir tuomet jūs aiškiai pamatysite, kodėl tiek mažai liko iš praeities priminimų. Iš tiesų, priešiška ankstyvojo ir viduramžių Krikščionybės bei Islamo fanatizmo dvasia geriau sutiko likti tamsoje ir nežinojime, o abi religijos:
Ir saulę krauju apšlakstę; į kapą Žemę,
Ir pragaru pavertę kapą; ir pragaras patsai
Nepersmelkiama migla pavirto.
Abi religijos įgijo savo sekėjų per kalavijo ašmenis; abi nustatė savo bažnyčias siekti tikslų per dangų siekiančias hetakombas žmonių aukų. … Virš mūsų Vartų ateities aiškiaregis pamatytų kitus žodžius, nurodančius į žiaurių fanatikų Karmą už istorijos iškraipymą, už įvykius, kurie buvo sąmoningai iškraipyti ir už didžiuosius šventųjų vaizdinius, kurie buvo apšmeižti vėlesniųjų kartų, iki neatpažįstamos būsenos sudarkyti tarp dviejų Džaganato vežėčių - šventeiviškumo ir materializmo: pirmoji talpina savyje pernelyg daug, o antroji viską neigia. Išmintingas tas, kas prisilaiko auksinio vidurio, kas tiki į amžiną esmės teisingumą.
Taip sako Faizi-Divanas … „Didžiojo Prisikėlimo dieną, kada visi praėję poelgiai bus atleisti, Kaabach‘o (islamo-vert. Past.) nuodėmės bus atleistos dėl jų sugriautų krikščioniškųjų šventovių dulkių”.
Į ką profesorius Maksas Miuleris paprieštarauja:
„Islamo nuodėmės turi tiek pat mažai reikšmės, kaip ir Krikščionybės dulkės. Prisikėlimo dieną, Mahometonai ir Krikščionys pamatys visą savo religinių doktrinų bergždumą. Žmonės kovoja už religijas visoje Žemėje; danguje jie pamatys, kad egzistuoja tik viena tikroji religija - Dieviškosios DVASIOS garbinimas”.
Kitais žodžiais tariant, - “Nėra religijos (arba priedermės) aukštesnės už tiesą (suvokimą)” - SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - tai Benareso Maharadžos devizas, tapęs Teosofijos Draugijos devizu.
…
Dar vienas svarbus duomenų dalis, esanti pirmosiose įrodymų gretose, apie vieningos pradinės pasaulinės Išminties egzistavimą - dalis, bet kuriuo atveju, labai svarbi studijuojantiems krikščioniškąką kabalą. Mokymai iš dalies buvo žinomi, bent jau keletui Bažnyčios Tėvų. Grynai istoriškai yra tvirtinama, kad Origenas, Sinezijus ir net Klementas Aleksandrietis buvo pašvęsti Misterijose iki jiems su Krikščionybės kauke prisijungiant prie Aleksandrijos Gnostikų Mokyklos Neoplatonizmo. Dar daugiau, kai kurios slaptųjų mokyklų doktrinos, nors jokiu būdu ne visos, buvo išsaugotos Vatikane ir nuo to laiko tapo neatskiriama Lotynų Bažnyčios Misterijų, pradinės Krikščionybės programos, iškreiptų papildymų forma, dalimi. Tokia yra dabar materializuota Nekalto Prasidėjimo dogma. Tuo paaiškinami žiaurūs Romos katalikų Bažnyčios persekiojimai pradėti prieš Okultizmą, Masonystę ir bendrai prieš visokį kitatikišką Misticizmą.
Konstantino dienos buvo paskutinis istorijos posūkio taškas, nuožmios kovos periodas, Vakarų Pasaulyje pasibaigęs senųjų religijų uždusinimu vardan naujosios religijos šlovės, sukurtos ant senųjų religijų lavonų. Nuo tada prasidėjo priverstinis ir besąlygiškas, visais teisingais ir neteisingais būdais vykdomas praeities užslaptinimas, kad palikuonių smalsumas negalėtų pasiekti tolimos praeities pažinimo laikų, buvusių prieš Tvaną ir Edeno Sodą (Rojų). Kiekviena anga buvo užkamšyta, kiekvienas dokumentas ar metraštis, kurį buvo galima pasiekti, buvo sunaikintas. Ir vis tik, net tarp taip sudarkytų dokumentų, jų išliko pakankamai, jog mums būtų suteikta galimybė pasakyti, kad juose yra užfiksuotas visas būtinas ir akivaizdus tikros Pagrindinės Doktrinos egzistavimo įrodymas. Fragmentai pergyveno geologinius ir politinius kataklizmus tam, kad galėtų papasakoti savo istoriją; ir kiekvienas išgyvenęs liudija, kad Išmintis, dabar tapusi Paslaptimi, kartą buvo pagrindiniu šaltiniu, amžinai tekančia versme, maitinančia visus upelius - vėlesnes visų tautų religijas - nuo pirmos iki paskutinės. Laikotarpis, prasidėjęs nuo Budos ir Pitagoro viename gale ir pasibaigęs Neoplatoniečiais ir Gnostikais kitame, yra vienintelis likęs istorijoje centras, neužtemdytas fanatizmo ir šventeiviškumo rankos, kai paskutinį sykį buvo susijungę ryškūs šviesos spinduliai, trykštantys iš praėjusių laikų esmių.
Tuo paaiškinama, kodėl rašytoja buvo priversta, nuolat komentuoti faktus, pateikiamus žilos senovės liudijimus ir parodymus, surinktus iš istorinio laikotarpio, rizikuodama būti dar kartą apkaltinta metodo ir sistemos trūkumu. Kitų priemonių po ranka nebuvo. Pasaulis turi būti supažindintas su kiekvieną šimtmetį daugelio adeptų daromomis pastangomis žmonijos labui; tai daro pašvęstieji poetai, rašytojai-klasikai, stengdamiesi žmonijos metraščiuose išsaugoti jeigu ne jos dogmas tai nors žinojimą apie panašios filosofijos egzistavimą. 1888 metų pašvęstieji tikrai būtų likę nesuprastais ir net būtų tapę neįmanomu mitu, jeigu nebūtų įrodyta, kad panašūs pašvęstieji gyveno visais istorijos amžiais. Ir padaryti tai buvo galima, tik įvardijus skyrių ir pastraipą, kur gali būti rasti paminėjimai apie tas didžias Asmenybes, prieš kurias ir po kurių sekė ilga ir begalinė eilė kitų, kaip iki tvano, taip ir po jo, didžių Mokslų Mokytojų. Tik tokiu būdu, pusiau legendiniu ir pusiau istoriniu autoritetu, galėjo būti paskelbta, kad okultinės žinios ir tos jėgos, kurios žmogui suteikiamos pašventimo metu, nėra išsigalvojimai, bet tikros ir senos, kaip ir pats pasaulis. …
Plačiajai publikai ir „Slaptosios Doktrinos” skaitytojams, aš galiu pakartoti, ką aš seniai buvau sakiusi ir ką dabar aš apibrėžiu Montenio žodžiais.
„Brangūs ponai, čia aš pateikiau tik rinktinių gėlių puokštę ir nieko nepridėjau iš savęs, išskyrus puokštę rišantį siūlą.
Sutraukykite „siūlą” į gabalėlius arba išsklaidykite puokštę, jeigu norite. Bet faktų jūs vis tiek niekada negalėsite sunaikinti. Jūs galite nepripažinti jų, bet ne daugiau”.
J.P.Blavatskaja „Slaptoji doktrina”
***
Čia galima rasti visą “Slaptosios Doktrinos” tekstą rusų kalba:
Pirmasis tomas.
Antrasis tomas.
Trečiasis tomas.
“Slaptoji Doktrina” (”The Secret Doctrine”) anglų kalba”:
The Secret Doctrine.
VIDEO:
(RU) Tainy Vremeni-Blavatskaya.
Moterys mūsų pasaulyje darosi vis įtakingesnės. Nuo moderniųjų laikų jos tapo kur kas laisvesnės: kai kuriose šalyse, pvz., JAV balsavimo teisę įgavo dar XIX a., Australijoje – 1902 m. (tiesa, aborigenų moterys – tik 1967 m.), Suomijoje – 1906 m., Prancūzijoje – 1944 m., o kai kuriose itin konservatyvaus islamo arabų šalyse moterys neturi teisės balsuoti. Vakarų pasaulyje laikai pasikeitė – visas pasaulis gedėjo nužudytų Indijos premjerės Indiros Gandhi (1917–1984), princesės Dianos (1961–1997), Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos (1958–2006) ir Pakistano politikės Benazir Bhutto (1953–2007). Tačiau šis tyrimas – ne apie nužudytas moteris ir ne apie feminizmą, o apie moterį, kurios charizma padarė įtaką visai epochai – nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Tai – moteris, populiariai vadinta madam Blavatskaja. Pasiaiškinkime, kuo ji tokia įtakinga, kad net UNESCO 1991-uosius buvo paskelbusi Blavatskajos metais.
Teosofijos draugijos įkūrimas
Teosofijos draugijos įkūrėja Jelena Petrovna Gan gimė 1831 m. tuometiniame Rusijos imperijos mieste Jekaterinoslave (dabar – Ukrainoje esantis Dnepropetrovskas). Jos tėvas Peter von Hahn (1798–1873) buvo didikas iš Vokietijos, vos 28 metus gyvenusi motina Jelena Fadejeva (1814–1843) – rašytoja, slapyvardžiu Zinaida Rževa, išleidusi apie tuziną romanų (ją žymus to meto literatūros kritikas Visarionas Belinskis pavadino rusų George Sand). Kiti Jelenos giminės taip pat nebuvo iš kelmo spirti: pusbrolis Sergejus Vitte’as – premjeras caro Nikolajaus II laikais, senelis Andrejus Fadejevas – Saratovo, vėliau Tifliso (dabar – Tbilisis) gubernatorius, močiutė Jelena (dar žinoma kaip kunigaikštienė Dolgorukaja) taip pat žinoma aukštuomenėje. Todėl nenuostabu, kad jaunoji Jelena augo dvasingumo ir kultūros pasaulyje ir susidomėjo antgamtiniais dalykais.Jelena ištekėjo vos šešiolikos už 40-mečio Erivano (dabar – Jerevanas) vicegubernatoriaus Nikiforo Blavatskio, kurio pavardę pasiliko visam gyvenimui. Tiesa, būdama karšto būdo, jauna moteris po trijų nelaimingų santuokos mėnesių pavogė arklį ir pabėgo pas senelį į Tiflisą. Senelis ją norėjo išsiųsti pas tėvą į Sankt Peterburgą, bet maištingoji J. Blavatskaja įsėdo į anglų laivą ir nuplaukė į Konstantinopolį (dabar – Stambulas). 1848–1858 m. Jelena apkeliavo pusę pasaulio – buvo Kanadoje, Meksikoje, Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Indijoje, o atvykusi į Šri Lanką tapo budiste. Tada ji pateko į išsvajotąjį Tibetą, kuris dar buvo laisvas nuo kinų priespaudos, ir sutiko Mokytojus (Mahatmas) – ypač tobulos dvasios žmones, iniciavusius ją į slaptas dvasines praktikas.
Po šios – svarbiausios – gyvenime kelionės 1873 m. J. Blavatskaja patraukė į Niujorką, kuriame sužavėjo žmones antgamtinėmis galiomis – aiškiaregyste, aiškiagirdyste, levitacija, išėjimu iš kūno, telepatija, daiktų materializavimu.
1874 m. J. Blavatskaja sutiko gana skeptiškai į antgamtines galias žiūrintį žinomą teisininką ir žurnalistą, pulkininką Henry Steel Olcottą (1832–1907). Įsitikinęs, kad Jelena nemeluoja, jis tapo pirmuoju europiečių kilmės žmogumi, atsivertusiu į budizmą (dėl pastangų jį populiarinti H. S. Olcottas iki šiol gerbiamas net Šri Lankoje). Jis tapo ir Teosofijos draugijos įkūrėju ir pirmuoju prezidentu. Dar vienas teosofijos pionierius – Williamas Quanas Judge’as (1851–1896), airių kilmės mistikas, komercinės teisės specialistas.
1875 m. rugsėjį įkurta Teosofijos draugija iškėlė tris pagrindinius tikslus: suformuoti Universaliosios žmonijos brolijos branduolį nepriklausomai nuo rasės, spalvos ar tikėjimo; skatinti žmones domėtis įvairiomis pasaulio religijomis, filosofijos kryptimis ir mokslais; tyrinėti iki šiol nepažintas gamtos paslaptis ir žmoguje slypinčias dvasines galias1.
Teosofijos ištakos ir J. Blavatskajos mokiniai
Madam Blavatskaja knygose (žymiausios – „Atskleistoji Izidė“, „Slaptoji doktrina“, „Tylos balsas“) pabrėžė, kad visos religijos skelbia tiesą, tačiau ją galima suvokti tik įsigilinus į vidinius, ezoterinius klodus. J. Blavatskaja teigė, kad ezoterinės žinios turi būti suderintos su naujausiais mokslo atradimais.Šie teiginiai – reiškinio, kuris vis labiau plinta (nors kai kuriais atvejais, deja, tampa vien populiariosios kultūros dalimi), vadinamo New age („Naujuoju amžiumi“), pradžia. Tiesa, teosofijos ištakų galima rasti kai kurių ankstesniais amžiais gyvenusių mąstytojų kūryboje; tarp jų – žymus vokiečių krikščionis mistikas Jakobas Böhme (1575–1624), ypač pagarsėjęs veikalu „Christosophia“2. Tačiau teosofijos šaknys, pasak J. Blavatskajos – Aleksandrijoje, kurioje gyvenę filosofai save vadino filaletėjais („tiesos mylėtojais“). Pats žodis „teosofija“ (gr. Θεοσοφία, theosophia – „Dievo išmintis“) atsiranda III a. – pirmasis eklektišką teosofinę sistemą sukūrė filosofas Amonijus Sakas (dirbęs nešiku Aleksandrijos uoste), vienas pirmųjų neoplatonikų. Teosofijos terminą vartojo ir neoplatonikai Porfirijus ir Jamblichas. Renesanso laikais, be J. Böhme’s, teosofija darė įtaką astrologui, alchemikui ir magui Kornelijui Agripai (1486–1535), medikui ir alchemikui Paracelsui (1493–1541), medikui, alchemikui ir mistikui, Rožės ir kryžiaus ordino nariui Robertui Fluddui (1574–1637), vėliau – krikščionių teologui, mokslininkui ir mistikui Emanueliui Swedenborgui (tikr. Emanuel Swedberg, 1688–1772).
Grįžkime prie J. Blavatskajos. 1879 m. ji persikėlė gyventi į Indiją, kur susipažino su žurnalistu Alfredu Percy’u Sinnettu (1840–1921), kuris netrukus tapo vienu aktyviausių teosofų. 1882 m. Teosofijos draugija tapo tarptautine organizacija, jos būstinė įsikūrė Indijos Adjaro mieste, netoli Madraso (tamilų kalba – Čennai).
J. Blavatskajos kelionės tęsėsi. Ji persikėlė į Vokietiją, kur Ostendėje parašė savo magnum opus (trečioji jo dalis išleista po autorės mirties) „Slaptoji doktrina“, tada apsigyveno Londone, kuriame 1891 m. mirė nuo gripo komplikacijų. Paskutiniai J. Blavatskajos žodžiai buvo tokie: „Nenutraukite gijos! Neleiskite, kad mano paskutinė inkarnacija būtų nesėkminga.“ Madam Blavatskaja buvo kremuota – trečdalis pelenų nusiųsta į Europą, trečdalis – į JAV, paskutinė dalis išbarstyta Gango upėje Indijoje. J. Blavatskajos mirties dieną – gegužės 8-ąją jos sekėjai vadina Baltojo lotoso diena.
Beje, prieš mirtį, 1890 m. rugpjūtį, J. Blavatskaja subūrė „vidinį dvylikos mokinių ratą“, kuriame buvo baronienė Constance Wachtmeister, Isabel Cooper-Oakley, Emily Kislingbury, Laura Cooper, Annie Besant, Alice Cleather, Archibaldas Keightley’s, Herbertas Corynas, Claude’as Wrightas, George’as Robertas Stowe’as Meadas, E. T. Sturdy’s ir Walteris Oldas.3
Mirus J. Blavatskajai, Teosofijos draugijai ėmė vadovauti vėliau itin išgarsėjusi mistikė, kovotoja už moterų teises A. Besant.
Paslaptingieji Mahatmos
Svarbiausią vaidmenį teosofijoje suvaidino paslaptingi žmonės, vadinami Mahatmomis (sanskr. „Didžiosiomis sielomis“), arba tiesiog Mokytojais.Tiesa, Mahatmomis Indijoje vadino ir politinius veikėjus: Jyotirao Govindrao Phule (1827–1890), norėjusį panaikinti kastas ir kalbėjusį apie moterų švietimą, ar Lietuvoje geriau žinomą Mohandą Karamchandą Gandhi4 (1869-1948), skelbusį ahimsa (neprievartos) doktriną, tačiau, kad ir kaip ironiška, nušautą pakistaniečių ekstremisto Hindu Mahasabhos samdyto žudiko.
J.Blavatskajos teigimu, Mahatmos – realūs (nors galintys gyventi ir be kūno) žmonės, tik kur kas tobulesni. Daugelis jų gyvena Tibete ir jo apylinkėse esančioje mitinėje Šambalos valstybėje. Daugiausia J.Blavatskaja bendravo su Mokytojais, kuriuos vadino Koot Hoomi ir Morya. 1880 m. madam Blavatskaja su jais supažindino A. P. Sinnettą, jis ėmė susirašinėti su Mahatmomis. Taip gimė knygos „Okultinis pasaulis“ (1881), „Ezoterinis budizmas“ (1883) ir legenda tapę „Mahatmų laiškai (1880–1886)“, išleisti Londone 1923 metais. Lietuviškojo vertimo kol kas neturime, tačiau besidomintys gali rasti šiuos laiškus rusiškame leidime5.
Po J. Blavatskajos mirties Mahatma Morya padiktavo Gyvosios etikos arba Agni jogos mokymą Jelenai (1879–1955) ir Nikolajui (1874–1947) Rerichams, bet tai – atskira, gana plati tema.
Vėliau, po Rerichų mirties, atsirado nemažai žmonių, teigiančių, kad su jais telepatiškai bendrauja Mahatmos. J. Blavatskajos ir Rerichų talentu nesinori abejoti, bet daugeliui New age atstovų, „bendraujačių su Mahatmomis“, turbūt tiktų ši garsaus britų sociologo Anthony’o Giddenso (g. 1938) mintis: „Galima būtų sakyti, kad modernybė ardo mažos bendruomenės ir tradicijos kuriamą apsauginį karkasą, nes ji tokią bendruomenę ir tradiciją pakeičia daug didesnėmis, beasmenėmis organizacijomis. Individas jaučiasi apleistas ir vienišas pasaulyje, kuriame jam trūksta psichologinės paramos ir saugumo jausmo, kuriuos garantavo tradiciškesnė aplinka“6.
Teosofija Lietuvoje
Teosofija padarė didžiulę įtaką šios epochos žmonijai, todėl reikia apžvelgti ir jos vertinimus Lietuvoje.Vienas pirmųjų Lietuvoje apie teosofiją kalbėjo mūsų tautos šviesuolis, mąstytojas, rašytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953), vadovavęs Tilžės teosofų draugijai 1902–1935 metais. „Visa Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Jos filosofijos pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senosios indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas prie pagrindinių senovės indų filosofijos postulatų, Vydūnas kūrė savo sistemą. Pirmieji Vydūno traktatai „Visatos sąranga“ (1907), „Mirtis ir kas toliau“ (1907), Apsišvietimas (1909), „Gimdymo slėpiniai“ (1909) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti“7.
Pats Vydūnas rašė: „Šiose dienose labai daug kalbama ir rašoma apie teosofiją ir teosofiškus mokslus. Bet labai retai kas gali apie tuos dalykus kalbėti kaip žinantis, kadangi jie labai aukšti yra. Tačiau žmonės, manydami, kad jie viską žino taip, kaip yra, nesistengia daug apie tai ir svarstyti. Į kokį nors raštą pažvelgę, tuojau rašo ir kalba apie teosofiją, lyg ji būtų koks menkas, ant delno padėtas ir kiekvienam sučiuopiamas dalykėlis. Apie teosofiją visko neįmanoma žinoti, kaip ir apie sąmonę, šviesybę, tamsybę, gyvastį, amžių ir Dievą. Kiekvienas tai suvokti gali tik savo patyrimu. Žodis teosofija yra labai senas ir vartojamas buvo dar senųjų graikų filosofų. Dar apaštalas Povilas kalba (1 Kor. II, 7) apie „paslėptą dievišką išmintį“, kas graikų kalboje žodžiu „,teosofija“ pavadinta. [...] Labai dažnai žodis teosofija statomas šalia žodžio filosofija. Tačiau tuodu žodžiai pagal turinį visai nesulyginami. Žodis teosofija paženklina dievišką išmintį, o žodis filosofija – meilę ir išmintį. Meilę ir išmintį gali turėti kiekvienas ir savo mokslais išreikšti, nors tie mokslai ir nebūtų labai išmintingi. Ne taip yra su teosofija, arba dieviškąja išmintimi. Jos negalima nei pasisavinti, ji nėra nei išgalvojamas dalykas, kaip ir žmogaus sąmonė, taip ir išmintis neišgalvojama. Kas išminties neturi, negali jos pasidaryti. Bet žmogus gyvendamas ir augdamas gali tokį stovį pasiekti, kai jo išmintis į dalykus tenka. Išmintis reikalinga, kad ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausieji mokslai nesuvokiami ir išlieka niekais ir paikyste. Todėl ir dažnai atsitinka, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vien tik savo išminties stoką paslėpti nori. Geriau būtų, kad jis pradėtų tyrinėti tai, ko jis išpažinti dar negali. Taip kartais ateina suvokimas ir gali prašvisti išmintis. O kad žmogus aukščiausiai išminčiai, būtent dieviškai, arba teosofijai, iš visos širdies atsiduoda, tokiu būdu geisdamas prie jos prisiartinti, tada ji, teosofija, prie jo prisiartina ir patį žmogų pasisavina. Nėra dieviška išmintis visuomet žmogaus artybėje ir laukia, kad ji galėtų jame apsireikšti. Kadangi žmogus, kaip ir šiaip viskas, iš Dievo parėjęs, todėl ir jo esybė yra dieviška. Bet žmoguje nėra nieko dieviško, kol jis apie tai nieko nežino. Ir kaip žmogus be išminties ir be sumanymo tiktai gyvulys, taip jis be dieviškos išminties tiktai žmogus. Bet jis turi kilti link Dievo. Ir kai tik jame dieviška išmintis užteka, iškart Dievas žmoguje apsireiškia, žmoguje išsipažįsta. Dieviška išmintis yra šviesa, su kuria žmogus apšviestas, arba krikščionis pastoja, ir be kurios nėra jokios tikybos (vieros), jokios tikros filosofijos, jokio tikro išpažinimo ir jokio aukštesnio mokslo“8.
Šiuo metu Lietuvoje veikia organizacijos, pripažįstančios teosofiją – 1988 m. įsteigta Vydūno draugija (pirmininkas – prof. hab. dr. Vacys Bagdonavičius) ir 1989 m. atkurta Lietuvos Rericho draugija (pirmininkė – Irena Zaleckienė). Beje, rerichiečiai buvo susibūrę dar 1935–1940 m. Po garsiuoju N. Rericho Paktu (dėl kultūros vertybių išsaugojimo pasaulyje) pasirašė 66 žymūs Lietuvos meno ir kultūros veikėjai, tarp kurių buvo dailininkai Antanas Galdikas, Leonas Truikys, Antanas Žmuidzinavičius, rašytojai ir poetai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Veikiausiai teisus A.Giddensas, teigęs: „Religija ne tik neišnyko. Visi matome, kaip aplinkui kuriasi naujos religinio jautrumo ir dvasinių siekių formos. [...] Naujos religijos ir dvasingumo formos pačia tikriausia prasme parodo sugrįžtant tai, kas buvo nuslopinta, nes jos tiesiogiai kelia moralinės gyvenimo prasmės klausimus, kurių taip nuodugniai linkusios kratytis modernios institucijos“9.
J.P.Blavatskaja: įvadas į “Slaptąją doktriną”
Pateikiame nedidelę ištrauką iš šiuolaikinės teosofijos pradininkės J.P.Blavatskajos veikalo “Slaptoji Doktrina” įžangos. Tai vienas svarbiausių teosofijos veikalų. Mokslo, religijos ir filosofijos sintezė. Tiems, kas moka skaityti, atsiveria neišmatuojamos erdvės “už proto”. Pagal jogus tai - Žinianios (Jnana) arba Žinojimo, Žinyčios joga. Teosofai praktikai žino, kad šią knygą svarbu tiesiog skaityti - nesvarbu ką ir kiek supranti tuo momentu - o savu laiku ateina tai, ką TURI suprasti.
… Egzistuoja mokslas, vadinamas Gupta Vidya, ir kad vieną kartą, panašiai kaip paslaptingi Nilo šaltiniai, visų religijų ir filosofijų, dabar apreiškiamų pasauliui, šaltinis, buvo užmirštas ir prarastas amžių tėkmėje, tačiau, pagaliau, jis atrastas.
Būtų beprasmiška šiuose puslapiuose atskleisti netgi tik dalį tų ezoterinių mokymų, kurie išvengė nuslėpimo, kol nebus nustatytas jų tikrumas ir autentiškumas, arba, galų gale, bent galimybė, kad tokie mokymai galėjo egzistuoti. Paviešinimai, kurie atliekami dabar, turi būti pateikti su įvairių autoritetų patvirtinimu - senovės filosofų, klasikinių rašytojų ir net keleto mokytų Bažnyčios Tėvų; nes kai kurie iš jų žinojo šias doktrinas, tyrė jas, matė ir skaitė darbus, parašytus apie tai, ir netgi buvo įšventinti į senovės Misterijas, kurių metu slaptosios doktrinos būdavo alegoriškai pateikiamos. …
Kaip gi tai atlikti? Kur geriausias būdas, kad atlikti šį uždavinį? Toks buvo klausimas, kuris nuolat kilo autoriui. Mūsų planą galima paaiškinti pavyzdžiu. Kuomet turistas savo kelyje iš gerai ištyrinėtos šalies netikėtai pasiekia terra incognita sienas, apjuostas ir paslėptas milžiniška neįveikiamų uolų grandine, jis vis tik gali atsisakyti pripažinti save nugalėtu, nepavykus ištyrimo planams. Įėjimas už ribos uždraustas. Tačiau jeigu jis ir negali aplankyti paslaptingųjų vietovių asmeniškai, jis vis tik gali atrasti būdų jas ištirti iš trumpiausio atstumo, kuris jam yra prieinamas.
Padedant žinioms apie apylinkes, kurios buvo aplankytos ir liko už nugaros, jis gali susidaryti bendrą ir gana teisingą supratimą apie vaizdus už sienos, jeigu tik jis užsiropštų į pačią aukščiausią viršukalnę iš visų aukštumų, kurios jam yra prieinamos. Ten būdamas, jis galėtų apžiūrinėti vietoves savo malonumui, lygindamas tai, ką jis mato per miglas su tuo, ką jis paliko apačioje, todėl dabar jis, savo paties pastangų dėka, yra atsidūręs už miglų juostos ir už pridengtų debesimis uolų.
Toks parengiamojo stebėjimo punktas šiuose tomuose negali būti pasiūlytas tiems, kas norėtų įgyti daug tikslesnį supratimą apie ikiarchainių laikų paslaptis, kurios pateikiamos tekstuose. Tačiau jeigu skaitytojas turės kantrybės ir pažvelgs į išorinę Europos religijų ir tikėjimų padėtį, palygins ir sutikrins su tuo, kas yra žinoma istorijai apie amžius, betarpiškai buvusius iki ir buvusius po krikščioniškosios eros, tuomet jis suras visus būtinus duomenis sekančiame veikalo tome.
Kitame tome bus pateiktas visų pagrindinių Adeptų, žinomų istorijai, trumpas sąrašas, ir bus aprašytas Misterijų žlugimas, po kurio prasidėjo nykimas ir sisteminis ir galutinis ištrynimas iš žmonių atminties tikrojo Pašventimo reikšmės bei viso Sakraliojo Mokslo žinojimo. Nuo tų laikų, šio Mokslo žinios tapo okultinėmis. … Kaip tikrasis Okultizmas buvo vyraujančiu mokymu tarp mistikų amžių eigoje prieš mūsų Erą, taip Magija, o tiksliau raganavimai su jos okultiniais menais, sekė paskui Krikščionybės pradžią.
Nežiūrint į energingas ir įnirtingas fanatikų pastangas, kurios išryškėjo šių ankstyvųjų amžių eigoje, kad sunaikinti kiekvieną intelektinio ir protinio ikikrikščioniškųjų tikėjimų darbų pėdsaką, - visi jie baigėsi nesėkme. Tačiau nuo tų pat laikų ta pati tamsiojo demono nepakantumo ir šventeiviškumo dvasia nuolat ir sistemiškai ėmė iškreipti kiekvieną šviesų puslapį, parašytą ikikrikščioniškais laikais. Tačiau netgi istorija savo nepatikimuose užrašuose išsaugojo pakankamai duomenų, pergyvenusių visas negandas, kad apšviestų savo nešališka šviesa bendrąją visumą.
Tegu skaitytojas šiek tiek dar pabūna su mumis šiame pasirinktame stebėjimo punkte. Jo paprašysime atkreipti dėmesį į tūkstantmetį, kai įvyko Gimimas, atskyręs ikikrikščioniškąjį laikotarpį nuo po-krikščioniškojo. Šis įvykis - ar jis būtų istoriškai tikslus ar ne - pasitarnavo, kaip bebūtų, pirmuoju riboženkliu sukuriant daugybinius barjerus, kad tik nebeliktų nei mažiausios galimybės sugrįžti, arba bent jau tik užsiminti apie nekenčiamas praeities religijas; nekenčiamas ir bauginančias, nes jos skaisčiai apšviestų naują ir sąmoningai supainiotą išaiškinimą to, kas mūsų dienomis yra žinoma kaip „Naujasis Testamentas”.
Nežiūrint į antžmogiškas ankstyvųjų Krikščionybės Tėvų pastangas, kad išbraukti Slaptąją Doktriną iš žmonijos atminties, jie patyrė nesėkmę. Tiesa negali būti nužudyta; iš čia ir nesėkmė, siekiant visiškai ištrinti nuo Žemės paviršiaus visus Senovės Išminties pėdsakus, įskaitant ir siekius įkalinti bei užčiaupti burnas kiekvienam jai prisiekusiam liudytojui. Te skaitytojas pagalvoja apie tūkstančius, o gal būt ir milijonus manuskriptų, kurie buvo atiduoti ugniai, apie monumentus su jų pernelyg neatsargiais užrašais ir išraižytais simboliais, kurie buvo paversti dulkėmis; apie ankstyvųjų atsiskyrėlių ir asketų gaujas, klajojusias tarp sugriautų Aukštutinio ir Žemutinio Egipto miestų, dykumose ir kalnuose, slėniuose ir prieškalnėse, ieškojusių ir troškusių sunaikinti kiekvieną obeliską, koloną, rankraštį ar papirusą, kuriuos jie siekė sunaikinti asmeniškai, jeigu tik ant paminėtų dalykų išvysdavo T A U simbolį ar kokį kitą ženklą, pasiskolintą ir pasisavintą naujosios religijos - ir tuomet jūs aiškiai pamatysite, kodėl tiek mažai liko iš praeities priminimų. Iš tiesų, priešiška ankstyvojo ir viduramžių Krikščionybės bei Islamo fanatizmo dvasia geriau sutiko likti tamsoje ir nežinojime, o abi religijos:
Ir saulę krauju apšlakstę; į kapą Žemę,
Ir pragaru pavertę kapą; ir pragaras patsai
Nepersmelkiama migla pavirto.
Abi religijos įgijo savo sekėjų per kalavijo ašmenis; abi nustatė savo bažnyčias siekti tikslų per dangų siekiančias hetakombas žmonių aukų. … Virš mūsų Vartų ateities aiškiaregis pamatytų kitus žodžius, nurodančius į žiaurių fanatikų Karmą už istorijos iškraipymą, už įvykius, kurie buvo sąmoningai iškraipyti ir už didžiuosius šventųjų vaizdinius, kurie buvo apšmeižti vėlesniųjų kartų, iki neatpažįstamos būsenos sudarkyti tarp dviejų Džaganato vežėčių - šventeiviškumo ir materializmo: pirmoji talpina savyje pernelyg daug, o antroji viską neigia. Išmintingas tas, kas prisilaiko auksinio vidurio, kas tiki į amžiną esmės teisingumą.
Taip sako Faizi-Divanas … „Didžiojo Prisikėlimo dieną, kada visi praėję poelgiai bus atleisti, Kaabach‘o (islamo-vert. Past.) nuodėmės bus atleistos dėl jų sugriautų krikščioniškųjų šventovių dulkių”.
Į ką profesorius Maksas Miuleris paprieštarauja:
„Islamo nuodėmės turi tiek pat mažai reikšmės, kaip ir Krikščionybės dulkės. Prisikėlimo dieną, Mahometonai ir Krikščionys pamatys visą savo religinių doktrinų bergždumą. Žmonės kovoja už religijas visoje Žemėje; danguje jie pamatys, kad egzistuoja tik viena tikroji religija - Dieviškosios DVASIOS garbinimas”.
Kitais žodžiais tariant, - “Nėra religijos (arba priedermės) aukštesnės už tiesą (suvokimą)” - SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH - tai Benareso Maharadžos devizas, tapęs Teosofijos Draugijos devizu.
…
Dar vienas svarbus duomenų dalis, esanti pirmosiose įrodymų gretose, apie vieningos pradinės pasaulinės Išminties egzistavimą - dalis, bet kuriuo atveju, labai svarbi studijuojantiems krikščioniškąką kabalą. Mokymai iš dalies buvo žinomi, bent jau keletui Bažnyčios Tėvų. Grynai istoriškai yra tvirtinama, kad Origenas, Sinezijus ir net Klementas Aleksandrietis buvo pašvęsti Misterijose iki jiems su Krikščionybės kauke prisijungiant prie Aleksandrijos Gnostikų Mokyklos Neoplatonizmo. Dar daugiau, kai kurios slaptųjų mokyklų doktrinos, nors jokiu būdu ne visos, buvo išsaugotos Vatikane ir nuo to laiko tapo neatskiriama Lotynų Bažnyčios Misterijų, pradinės Krikščionybės programos, iškreiptų papildymų forma, dalimi. Tokia yra dabar materializuota Nekalto Prasidėjimo dogma. Tuo paaiškinami žiaurūs Romos katalikų Bažnyčios persekiojimai pradėti prieš Okultizmą, Masonystę ir bendrai prieš visokį kitatikišką Misticizmą.
Konstantino dienos buvo paskutinis istorijos posūkio taškas, nuožmios kovos periodas, Vakarų Pasaulyje pasibaigęs senųjų religijų uždusinimu vardan naujosios religijos šlovės, sukurtos ant senųjų religijų lavonų. Nuo tada prasidėjo priverstinis ir besąlygiškas, visais teisingais ir neteisingais būdais vykdomas praeities užslaptinimas, kad palikuonių smalsumas negalėtų pasiekti tolimos praeities pažinimo laikų, buvusių prieš Tvaną ir Edeno Sodą (Rojų). Kiekviena anga buvo užkamšyta, kiekvienas dokumentas ar metraštis, kurį buvo galima pasiekti, buvo sunaikintas. Ir vis tik, net tarp taip sudarkytų dokumentų, jų išliko pakankamai, jog mums būtų suteikta galimybė pasakyti, kad juose yra užfiksuotas visas būtinas ir akivaizdus tikros Pagrindinės Doktrinos egzistavimo įrodymas. Fragmentai pergyveno geologinius ir politinius kataklizmus tam, kad galėtų papasakoti savo istoriją; ir kiekvienas išgyvenęs liudija, kad Išmintis, dabar tapusi Paslaptimi, kartą buvo pagrindiniu šaltiniu, amžinai tekančia versme, maitinančia visus upelius - vėlesnes visų tautų religijas - nuo pirmos iki paskutinės. Laikotarpis, prasidėjęs nuo Budos ir Pitagoro viename gale ir pasibaigęs Neoplatoniečiais ir Gnostikais kitame, yra vienintelis likęs istorijoje centras, neužtemdytas fanatizmo ir šventeiviškumo rankos, kai paskutinį sykį buvo susijungę ryškūs šviesos spinduliai, trykštantys iš praėjusių laikų esmių.
Tuo paaiškinama, kodėl rašytoja buvo priversta, nuolat komentuoti faktus, pateikiamus žilos senovės liudijimus ir parodymus, surinktus iš istorinio laikotarpio, rizikuodama būti dar kartą apkaltinta metodo ir sistemos trūkumu. Kitų priemonių po ranka nebuvo. Pasaulis turi būti supažindintas su kiekvieną šimtmetį daugelio adeptų daromomis pastangomis žmonijos labui; tai daro pašvęstieji poetai, rašytojai-klasikai, stengdamiesi žmonijos metraščiuose išsaugoti jeigu ne jos dogmas tai nors žinojimą apie panašios filosofijos egzistavimą. 1888 metų pašvęstieji tikrai būtų likę nesuprastais ir net būtų tapę neįmanomu mitu, jeigu nebūtų įrodyta, kad panašūs pašvęstieji gyveno visais istorijos amžiais. Ir padaryti tai buvo galima, tik įvardijus skyrių ir pastraipą, kur gali būti rasti paminėjimai apie tas didžias Asmenybes, prieš kurias ir po kurių sekė ilga ir begalinė eilė kitų, kaip iki tvano, taip ir po jo, didžių Mokslų Mokytojų. Tik tokiu būdu, pusiau legendiniu ir pusiau istoriniu autoritetu, galėjo būti paskelbta, kad okultinės žinios ir tos jėgos, kurios žmogui suteikiamos pašventimo metu, nėra išsigalvojimai, bet tikros ir senos, kaip ir pats pasaulis. …
Plačiajai publikai ir „Slaptosios Doktrinos” skaitytojams, aš galiu pakartoti, ką aš seniai buvau sakiusi ir ką dabar aš apibrėžiu Montenio žodžiais.
„Brangūs ponai, čia aš pateikiau tik rinktinių gėlių puokštę ir nieko nepridėjau iš savęs, išskyrus puokštę rišantį siūlą.
Sutraukykite „siūlą” į gabalėlius arba išsklaidykite puokštę, jeigu norite. Bet faktų jūs vis tiek niekada negalėsite sunaikinti. Jūs galite nepripažinti jų, bet ne daugiau”.
J.P.Blavatskaja „Slaptoji doktrina”
***
Čia galima rasti visą “Slaptosios Doktrinos” tekstą rusų kalba:
Pirmasis tomas.
Antrasis tomas.
Trečiasis tomas.
“Slaptoji Doktrina” (”The Secret Doctrine”) anglų kalba”:
The Secret Doctrine.
VIDEO:
(RU) Tainy Vremeni-Blavatskaya.
Komentarai
Rašyti komentarą