Marija Alesksaitė Gimbutienė

Marija Gimbutienė (Marija Gimbutas, merg. Marija Birutė Alseikaitė) – lietuvių kilmės archeologė ir antropologė, archeomitologijos  pradininkė, tyrusi Europos neolito  ir bronzos amžiaus kultūras.

Gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. 1942 m. baigė archeologijos studijas Vilniaus universitete. 1946 m.Tiubingeno universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 1950-1963 m. dirbo Harvardo universitete, nuo 1963 m. - Kalifornijos universitete. Nuo 1964 m. profesorė. 1967-1980 m. vadovavo archeologijos paminklų tyrimams Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje, Italijoje.

Svarbiausia Marijos Gimbutienės tyrimų sritis - senoji Europa (nuo 7000 iki 2500 m. pr. Kr.): jos visuomenės struktūra ir raida, religija, raštas. Mokslininkė atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją. Iškėlė hipotezę apie senosios Europos ir Eurazijos stepių kultūrų susiliejimą.

M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Svarbiausi veikalai: Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais (vokiečių k., 1946), Rytų Europos priešistorė (anglų k., 1956), Bronzos amžiaus kultūros Vidurio ir Rytų Europoje (anglų k., 1965), Slavai (anglų k. 1971 m.), Senosios Europos dievai ir deivės nuo 7000 iki 3500prieš Kristų (anglų k. 1974 m.), Baltai priešistoriniais laikais (1985), Deivės kalba (anglų k., 1989), Senoji simbolika lietuvių liaudies mene (1994), Baltų mitologija: senovės lietuvių deivės ir dievai (2002).

Lietuvių kalba išleistos

„Senoji Europa“ (1996 m.)
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.)
„Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.)
„Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.)
„Laimos palytėta“ (2002 m.)

Mirė 1994 m. vasario 2  d. Los Andžele; 1994 m. gegužės 8 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Archeologijos revoliucionierė, feminizmo ir emancipacijos įvepėja, pagoniškojo renesanso asmenybė – Marija Alesksaitė Gimbutienė. 
Vytautas Lukšas

Marija Alesksaitė Gimbutienė – viena iškiliausių pasaulinės reikšmės lietuvių mokslininkų, itin reikšmingų senosios baltų kultūros tyrinėjimui bei šios tradicijos tęsėjai – Romuvai.

Kuo gi ji tokia pagirtina?

M. Gimbutienė ne tik nusipelniusi archeologė, atradusi rimtai pagrįsta senųjų indoeuropiečių išplitimo Europoje modelį, bet ir naujausios tarpdisciplininės mokslo šakos – archeomitologijos pradininkė. Ankstesnė archeologija buvo mokslas apie sudužusius puodus ir palaidotus sendaikčius, po Gimbutienės jis tapo priemone tirti dvasinei praeities žmonių kultūrai. Taikydama savo metodiką Gimbutienė atranda matriarchatinę Senosios Europos kultūrą, klestėjusią paleolito ir neolito laikotarpiu iki karingųjų indoeuropiečių atsikraustymo. Nors pastaroji teorija susilaukia daug ir įvairios kritikos, tačiau vis dar lieka dominuojančiu senosios kultūros modeliu, įtakojančiu pabundančias ikikrikščioniškąsias religijas, pasaulinius feminizmo judėjimus. M. Gimbutienė – žiburys mokslininkų vyrų tarpe, griaunantis įsitikinimus, jog moteris negali būti „kieta“ ir atkreipiantis dėmesį į vyrų dominavimo (androcentrizmo) įtaką pasaulio kultūros tyrinėjime. Ne be reikalo M.G. inicialai sutampa su Mother Goddess (Deivės motinos) inicialais.

Ką skaityti lietuviškai?

Lietuvių kalba turime nedaug M. Gimbutienės 1921-1994 m. parašytų knygų – Baltai priešistoriniais laikais (1985), Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene (1994, angl. 1958), Senoji Europa (1997) ir naujausioji Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai. Mūsų “Deivės Motinos” garbei skirta knyga “Laimos palytėta”, kurioje publikuojami garsiausių išeivijos mokslininkų A. J. Greimo, V. Kavolio bei pačios M. Gimbutienės darbai, šioje knygoje susisiekia jų tyrinėjimų laukai.

Gimbutienė sugriauna Europos istorijos mokslo stereotipus:

1. Ne visuomet valdė vyrai. 30000 – 3000/2000 m. Pr. Kr. Europoje dominavo matristinė kultūra, kurioje moterys užėmė ypatingai svarbią padėtį, o centrinė kulto figūra buvusi Didžioji Deivė gimdytoja, vaizduojama su kultu susijusiose skulptūrėlėse, viena žymiausių – Vilendorfo Venera. Deivės rankose buvo gyvybė, mirtis ir atsinaujinimas. Žmogus gyveno harmonijoje su gamta, neegzistavo lyčių nesantaika. Teorija grindžiama pasaulio etnografijos analogijomis, lyginamąja mitologija ir archeologiniais radiniais: figūrėlėmis, freskomis…

2. Ne visuomet istorijoje vyravo karyba. Taikios moters globojama civilizacija pasmerkta būti taikia. Gimbutienės laikas archeologinių tyrimų medžiagoje iš ties nebuvo ginklų.

3. Nebūtinai civilizacija pagrįsta hierarchine visuomene ir karingumu. Senosios Europos civilizaciją sunyko įsigalint atėjūnams klajokliams, kuriems būdinga patriarchalinė pasaulėžiūra. Tačiau paskutinysis jos bastionas – Minojinė Kretos kultūra palikusi daugybę paminklų. Senosios Europos civilizacija neturėjo ryškių hierarchinių skirtumų, vergovės.

4. Europos šaknys nėra Krikščionybė ar indoeuropietiškasis patriarchatas. Indoeuropietiškoje Europos kultūroje deivės užėmė svarbią vietą, dažnai moterys būdavo žynės, vaidino svarbų vaidmenį visuomenėje, vis dar egzistavo reliktiniai Deivės Motinos kultai. Sinkretinė krikščionybė įtraukė į save ne tik daugelį patriarchalinės indoeuropiečių religijos elementų, bet ir Deivės Motinos kultą, kuris katalikybėje reiškiasi Mergelės Marijos garbinimu.

Nesustabarėjusi, įžvalgi, novatoriška – tačiau smarkiai kritikuojama.

1. Matriarchato teorijos pagrįstumas. Gimbutiška Senosios Europos religijos rekonstrukcija kritikuojama M. Ehrenberg atsižvelgiant į tai, jog paprastai etnografijoje artimos darnoje su gamta gyvenančios medžiotojų ir rankiotojų bendruomenės garbina ne suasmenintus dievus, bet gamtos jėgas ir dvasias. Tačiau tokia kritika nėra labai rimta pažvelgus į vėlyvesnes politeistines religijas, kuriose dievai vis dar neatsiejami nuo gamtos (Debesų varytojas Dzeusas siejamas su dangumi ir žaibais, ar Venera siejama su Aušrinės žvaigžde, garbinami dievai kaip Persefonė ar Dionisas tapatinami su augmenijos vegetacija, Helijo vardas reiškia Saulę…), visa maišatis kyla dėl to, jog šamanizmą praktikuojančių tautų religijose dievų samprata mažai skiriasi nuo dvasių sampratos, o pirmieji tų religijų tyrinėtojai buvo krikščionys linkę sureikšminti savo dievo sampratą arba vadovavosi vyraujančiais vakarietiškais religijos vertinimo stereotipais.

Deivės statulėlės nėra išskirtinis Europos reiškinys, 27000-8000 m. pr. m. e. jos aptinkamos nuo Prancūzijos iki Sibiro, o 7000-3500 m. pr. m. e. būdingos Viduržemio jūros regione ir pietryčių Europoje. C. Doumas, A. Flemingas, I. Hodderis, P. Ucko, R. Tringham ir kt., nesutinka su M. Gimbutienės siūloma pačių figūrėlių interpretacija. Atskiros figūrėlės galėjo simbolizuoti skirtingas dievybes ir dvasias. Esama negausi dalis vyriškų figūrėlių, o trečdalį apskritai sunku priskirti vyrams ar moterims – šios esančios be aiškių lyties bruožų arba turi tiek vyriškų tie moteriškų lyties savybių. Yra net aiškinimų, jog figūrėlės nesusijusios su religija (profaninės), tačiau tokie aiškinimai vargiai įtikinami, mat pasaulio etnografijoje šamanistinės tautelės dažnai pasaulio neskirsto į sakralinį ir profaninį, kaip vėlesnėje vakarų civilizacijoje, o pati religija – vienintelė vyraujanti pasaulėžiūra lemianti gyvenimo būdą ir aiškinanti gamtos reiškinius, šiandien vyraujanti ir sparčiausiai plintanti pasaulėžiūra yra gamtamokslinė, kaip ir pirmykštėse tautose, kuriose religija ne kas kita, kaip gamtos mokslas. Didžioji dauguma paleolitinių figūrėlių vaizduoja gyvūnus, o ne žmogų, taigi Deivės Motinos reikšmė apskritai galbūt pervertinama.

Etnografiniai duomenys rodo, jog panašios figūrėlės darytos maginiais tikslais tam tikrų apeigų metu: vestuvių – simbolizuoja vaisingumą, bei nėštumo metu – reiškia moters sveikatą. Esama neva populiarių aiškinimų, jog figūrėlės yra moterų autoportretai atspindintys moters biologinius procesus – tačiau tokios teorijos akivaizdžiai stokoja teorinio pagrindo. Kitavertus, jei jos ir teisingos – jos neprieštarauja Deivės Motinos idėjai, o ją praplečia iki ritualų susijusių su jos apraiškų (hipostazių) kultu.

Apibendrinant galima teigti, jog Gimbutiško griežto matriarchato greičiausiai nebuvo, tačiau moteris visuomenėje vaidino nepalyginamai svarbesnį vaidmenį, nei vėlesnėse visuomenėse. Santvarka ko gero buvusi matrilinijinė – giminystė perduodama per moters liniją, kaip šiuolaikinėse Karibų salose.

2. Karyba. Minojinė Kretos civilizacija Gimbutienės kildinta iš Senosios Europos matristinės kultūros iš tiesų nebuvo tokia ir taiki. M. Sakellariou, A. Vianello ir kiti mano, jog ši civilizacija buvusi patriarchalinė (mitinis karalius Minas buvęs vyras), joje egzistavusi socialinė nelygybė ir vergų išnaudojimas. 2000 m. Pr. M. E. išsivysčius rūmų kultūrai elitas ima kontroliuoti religiją, ja maskuojami politiniai interesai (visai kaip viduramžiais ar dažnai šiuolaikinėje demokratijoje). Kalnų šventovėse aptinkama paaukotų ginklų, tačiau visgi pripažįstama, jog Kretos civilizacija buvusi taikesnė už Artimųjų rytų kultūras. Kretos visuomenėje moterys užėmė aukštą padėtį, tačiau kad kultūra buvusi matriarchatinė teigti per daug griežta. Pačioje Minojinėje religijoje būta daug dievų ir deivių. XX a. J. Melaartas Turkijoje aptiko su Deivės kultu susijusių reliktų, tačiau pastebi, jog turtinė nelygybė visgi egzistavo, o vienos populiariausių deivių – Afroditės kultas taip pat buvo kilęs iš Viduržemio salos – Kipro. Antikinėje Graikijoje Delfų Orakulas anksčiau sietas su Deive Motina ir tik vėliau su Apolonu, o iš Artimųjų Rytų paplito itin reikšmingas Kibelės kultas.

3. Apibendrinimui. Gimbutienės teorija dėl Europos idoeuropeizacijos šiandien vis dar nepakeičiama, o naujausios mokslo šakos, kaip genetika linkusi ją patvirtinti, o krikščionybės perdėta reikšmė Europos kultūros istorijoje šiandien laikoma marginalija. Matriarchato kritika nors ir atrado spragų Gimbutienės argumentacijoje, tačiau senoji pasaulėžiūra visvien liudija ryškią moters persvarą Senosios Europos civilizacijoje.

Deivės Motinos raiška mūsų tradicijoje.

Baltų religijos istorija yra kivirčų tarp žemiškosios Deivės religijos bei dangiškųjų indoeuropietiškos kilmės kultų. Pagrindinės religinės reformos siekė įtvirtinti patriarchalines nuostatas, kurios ilgainiui nusilpdavo. I-ajame amžiuje Tacitas mini, jog aisčiai garbiną Dievų Motiną, o tuo laikotarpiu, anot tyrinėtojo G. Lanczkowskio, dabartinės Lenkijos teritorijoje dominavo žemdirbystės verslas, taiki ryškiai klasėmis nesusiskirsčiusi visuomenė orientuota į žemdirbišką deivių kultą. Prūsijos kronikose minima, jog iki Romovės įsteigimo ir Brutenio religinės reformos prūsai garbino Saulę. Baltų etiologinėse sakmėse Saulė esti labai galinga, Žemės motina. Taigi Žemė ir jos pagimdyta augmenija turi neatsiejamą ryšį su savo motina. Saulės garbinimas vis dar tebėra ryškus tradicinę žemdirbystę išlaikiusiame kaime, čia esama giesmių, maldelių bei užkalbėjimų skirtų Saulei.

Kaip gamtos virsmų: gimimo, mirties ir atgimimo deivės labiausiai pasaulyje paplitęs Žemės Motinos kultas, tačiau visoms deivėms būdinga panaši raiška. M. Pretorijus XVII a. aprašydamas Mažosios Lietuvos lietuvių žemdirbių apeigas pabrėžia, jog pradedant kiekvieną šventę pirmiausia pagerbiama Žemyna.

Kita ryški deivė perimusi Gimbutienės išskirtos Deivės paukštės bruožus – ji likimo valdovė: gimimo, gyvenimo ir mirties deivė Laima dainose siejama su paukščiais, ypatingai Gegute. Visiems žinoma sėkmę nešanti apeiga pavasarį sukukavus gegutei papurtyti piniginę.

Kasdienėje buityje svarbi namų židinio deivė Gabija, jos garbei kas rytą pašvenčiama ugnis tampa namų, kaip pasaulio modelio centru. Gabija – Saulė žemėje, kalendorinių apeigų giesmėse apdainuojamas pasaulio atkūrimas prasideda nuo ugnies kibirkšties nukritusios Žemėn. Taigi, kiekvienas naujas ugnies uždegimas reiškė savo pasaulio kūrimą.

Aušrinė – jos kultas dar XVI a. žinomas Latvijoje, ji įprasmina kiekvienos mergelės grožį ir jaunystę. Aušrinė tampa kiekvieno jaunuolio išvykstančio karan mylimąja.

Labiausiai su Marija Gimbutiene susijusi deivė – Ragana. Gimbutienė apibūdinama kaip moteris turėjusi regėjimo galią. Ragainė ypatinga deivė atliekantį svarbią rolę XIII a. vyriškame Lietuvos elito panteone, pasirodanti Žvorūnos ir Medeinos vardais, šmėkštelinti XVI a. dievų sąrašuose, o pati raganiškoji tradicija gyva iki šių dienų. Ją be abejonės galima drąsiai vadinti feminizmo deive. Moters padėtis ir likimas dar prieš šimtą metų buvo toks pat kaip raganos: moteris nužeminta ir sutepta, o jos vieta ant laužo už vyriškųjų įstatymų pažeidimą. Krikščionybė ir senieji indoeuropietiški kultai Raganą traktavo taip pat neigiamai, kaip ir moters vaidmenį visuomenėje. Šamanistinė Deivės Motinos religija, senieji graikų orakulai, 16-19 a. Europos raganos buvo ne kas kita, kaip seniausiosios tradicijos pagrįstos transo – sielos skrydžio apeigomis tęsėjos. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje XVIII a. buvo žiaurus raganų deginimo ir kankinimo apogėjus, to meto vakarų Europoje jau atslūgęs.

Marija Gimbutienė ir Romuva.

Gimbutienė be abejonės viena ryškiausių asmenybių pasaulio pagoniškųjų religijų renesanse. Amerikoje prasimušusi į aukštumas ir sugriovusi daugelį stereotipų, Lietuvoje ji buvo vertinama labai prieštaringai ir abejingai. Gimbutienės studija apie baltų simboliką apskritai buvo nevertinama: “Išeivija nerodė noro nei versti, nei leisti šią knygą: mintys, kad lietuvių liaudies simbolika gali turėti savo ištakas dar ikikrikščionišku laikotarpiu, negalėjo būti populiarios”.

Sovietmečiu kraštotyrininkų Ramuvos organizacija sunkiomis to meto sąlygomis vykdžiusi senosios baltų religijos reliktų rankiojimą ekspedicijose iki Gimbutienės nesuvokė, kiek giliai ši kultūra siekė ir kokia ji prasminga. Gimbutienė lietuvius išmokė suprasti savąją tradiciją, sužinojusi apie Jono Trinkūno veiklą ir siekį grąžinti senąją religiją į gyvenimą ji pareiškia esanti „Romuvos žmogumi“. Viso šiuolaikinio etnokultūrinio gyvenimo ištakos ir tradicijos klestinčios Lietuvoje prasidėjo nuo tuometinio Ramuvos sąjūdžio. Besidomintiems senąja baltų pasaulėžiūra M. Gimbutienės darbai, ypač populiarinamieji – puikus pradžiamokslis.

Straipsnis iš čia.

Iš Bernardinų- pokalbis su M. Gimbutiene:

Poetė Marytė Kontrimaitė prieš dvidešimt metų „Dienovidyje“ paskelbė tekstą, skirtą Marijos Gimbutienės 70-osioms gimimo metinėms. Jame išdėstytos mintys ir prisiminimai ne mažiau svarbios ir šiandien, tad, norėdami pagerbti žymią mokslininkę, archeologę, pateikiame atnaujintą ir pakoreguotą straipsnį jūsų dėmesiui.
Vienintelis, nepamirštamas… Taip galiu įvardyti savo susitikimą ir pokalbį su profesore Marija Gimbutiene, kurios 90-metį minime šiomis dienomis.
Archeologija domėjausi nuo vaikystės – prisiskaičiau knygų apie senovės graikus, pasakojimų apie archeologinius atradimus ir taip susižavėjau, kad vienuolikos metų patraukiau į žygį – ketinau nukeliauti į Graikiją, paskui – Egiptą ir Mesopotamiją, ten gal atkasti kokį miestą. Žygis baigėsi, kai milicija aptiko mane, nukeliavusią tik 25 km (pėsčiomis, žiemą, užpustytais keliais), ir pargabeno namo.

Tačiau domėjimasis senove nepranyko. Vienu metu rimtai svajojau studijuoti archeologiją, bet persigalvojau, suvokusi, kad man, Sibiro vaikui, jokie kasinėjimai už Sovietų imperijos ribų nebus įmanomi, o mane tada domino tik Pietų Europa, tiksliau – Viduržemio jūros arealas bei artimieji Rytai, seniausių civilizacijų centrai.
Todėl turbūt nebereikia daug aiškinti, kodėl tokie įdomūs ir artimi man pasirodė Marijos Gimbutienės darbai ir jos atradimai. Aš niekada netikėjau, kad mūsų seniausi protėviai buvo tik grubūs, žiaurūs laukiniai, ir tas Senosios Europos ne vieną tūkstantmetį iki indoeuropiečių atėjimo trukęs taikus gyvenimas, kurį taip nuodugniai, pasišventusi tyrė Profesorė, atsispindėjo daugybėje senųjų mitų apie aukso amžių ir liudija, kad visuomenė gali gyventi ne tik jėgos, baimės ar pinigo valdoma, bet visai kitais pagrindais – etiškai, taikiai.
1990 metų spalį pirmą kartą išvykau į užsienį, ir ne bet kur, o į JAV, į Kaliforniją, kur gyvena mane pakvietęs pasisvečiuoti pusbrolis Ričardas Kontrimas. Jų namuose radau keletą Profesorės veikalų apie Deivę anglų kalba. Užsidegiau noru susitikti jų autorę (kai lankėsi Lietuvoje, nė karto nepasisekė laiku sužinoti ir nueiti jos paklausyti), pretekstas – interviu ką tik įkurtam savaitraščiui „Dienovidis“, kuriame kaip tik ėmiau darbuotis prieš išvykdama. Pasirodo, mano pusbrolis ir jo žmona Raimonda neblogai pažįsta Profesorę (Los Andželo lietuvių bendruomenėje teko susitikti). Jie kaip tik rengėsi važiuoti į Las Vegasą, į savo draugų lietuvių dukters vestuves (kartu parodyti man garsųjį lošimų ir pramogų centrą) ir telefonu susitarė, kad grįždami užvažiuosime pas Profesorę į jos namus dykumoje.
Taip atsitiko, kad užtrukome – dar knietėjo pamatyti Didįjį kanjoną netoliese, o po to sulaikė greitkelio kamštis, nežmoniškai lėtai šliaužiančių mašinų srautas. Ėmė temti, ir Profesorė telefonu griežtai liepė jos namų nebeieškoti, nes – neaiškus, nežinomas kelias, paklysime dykumoje, ir nurodė pakelės kinų kavinukę, kur ji atvažiuosianti.
Ir tikrai sutartu laiku ji išlipo iš mašinos – nedidukė, trapi, su šviesia plaukų aureole. Negaliu sau atleisti, kad prapuldžiau didžiąją dalį mūsų pokalbio įrašo, – per klaidą į tą pačią kasetę buvo įrašytas kitas, visai nereikšmingas interviu, – išliko tik keliolika minučių, pokalbio pabaiga.
Bet paleidžiu ir pro traškesį, svetimų kalbų gaudesį vėl girdžiu truputį pakimusį, negarsų Profesorės balsą. Kalbamės apie tai, kad su indoeuropiečių atėjimu į Senąją Europą, su patriarchalinės kultūros įsiviešpatavimu prasidėjo moters nuvertinimas. „Prasidėjo vargai žmonijos ir priėjo iki to, kad psichopatai pradėjo valdyti pasaulį“, – karštai, su kartėliu sako ji. Iki tol visuose senųjų Europos kultūrų kloduose ginklų nebūta, tik įrankiai, tarp jų ir medžioklės įnagiai, bet jokių durklų, jokių kardų, skirtų tik žmonėms žudyti. Ir nuo tada iki šiol – smurto vis daugėja. „Televizoriuje nieko kito, tik šaudymasis. Prie ko mes priėjom… Karas, karas, karas, visur karas…“
Pašnekėjom ir apie teigiamus pasikeitimus, apie kintantį požiūrį į moterį, apie feminizmą. „Iš tiesų yra grynas atsitiktinumas, kad aš išspausdinau tas savo dvi knygas apie Deivę tuo metu, kai feministinis judėjimas buvo labai populiarus. Aš niekad laiko neturėjau nė domėtis, kas darosi tame feministiniame judėjime.(…) Bet kai tos knygos išėjo, tai pasidariau herojė tarp moterų“, – šypsosi Profesorė. „Jūs davėte mokslinį pagrindą tam, ką jos jautė emociškai“, – sako iki tol tylėjęs Ričardas. „Tas teisybė, nes labai daug buvo rašoma be pagrindų (…), o kai išėjo vienas ir kitas veikalas apie senus laikus, kaip yra buvę anksčiau, – iššifravimas tų deivių tipų, funkcijų, – viskas pasidarė be galo įdomu“, – pritaria Profesorė. Ji primena, kad matristinė kultūra gyvavo labai ilgai, nuo pat senojo akmens amžiaus pradžios, o apie 35 000–30 000 metų pr. Kr. jau klestėjo, nes randama daug meno: freskų uolose, skulptūrų, kitų dailių dirbinių, tokių, kurie atrodo turį ne tik praktinę, bet ir religinę paskirtį. Pirmoji indoeuropiečių banga atplūdo tik apie 4000 m. pr. Kr., ir tik į Centrinę Europą, o, pavyzdžiui, Kretoje senoji kultūra išliko nepakitusi iki maždaug 1500 m. pr. Kr., panašiai ir kitose Viduržemio jūros salose.
Dar kiek pašnekėję, pastebim, kad Profesorė pavargo. (Žinome, kad ji sunkiai serga ir atkakliai kovoja su liga.) Susitariam, kad dar kartą susitiksim, gal vis dėlto jos namuose. Deja, nebepavyko.
 Grįžau į Lietuvą prieš pat sunkiąsias 1991 metų sausio dienas. Tą baisiąją atakos naktį, sausio 13-ąją, budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos kartu su Profesorės gera pažįstama Kornelija. Kalbėjomės apie ją – didžiosios Deivės atradėją, o pakui su visa minia giedojome kartu „Marija, Marija“ ir meldėmės Dievo Motinai Lietuvos Globėjai. Ir atrodė, kad štai taip taikiųjų žemdirbių civilizacijos žmonės kadaise dvasios galia, apeigomis ir maldomis bandė atremti agresorių atakas. Tik anuomet jiems nepavykdavo. O mes išsilaikėme. Ir tai patvirtina mūsų viltis, kad kažkas keičiasi į gera, kaip sutarėme aname neužmirštamame pokalbyje su Profesore.