Apie vaiko emocinę raidą
tekstas imtas iš čia
EMOCIJU SPEKTRAS
Amerikieèiu psichologas C.E. Izardas (1977, 1990) išskyre dešimt pagrindiniu emociju: džiaugsm¹, susidomejim¹-susijaudinim¹, nuostab¹, liudesi, pykti, pasibjaurejim¹, neapykant¹, baimê, ged¹ ir kaltê. Kitas emocijas C. Izardas apibudina kaip šiu dešimties emociju derinius, pavyzdžiui, meile yra džiaugsmo ir susidomejimo-susijaudinimo derinys (Myers D.G., 2000). Ne kiekvienas žmogus patiria meilê. Ne kiekvienas sugeba myleti. E. Fromas teigia, kad žmogaus sugebejimui myleti esmines itakos turi jo emociniai santy-kiai su tevais ankstyvoje vaikysteje. Motina myledama išmoko vaik¹, veliau suaugusi suvokti, kad jis yra vertas meiles. Labai svarbu tiketi, kad gali buti mylimas. Tevo meile, E. Fromo nuomone, yra kiek kitokia: tai meile, kurios vaikas turi nusipelnyti – jis turi kažk¹ pada-ryti, ko nors pasiekti, kad tevas ji myletu. Tevas myledamas padeda suvokti, kad pastangomis, galima nusipelnyti meilê. Tas suvokimas yra nepaprastai svarbus ir veliau gyvenime gali buti reikšmingas. Žmogus, nepatyrês ir nesuvokês šio jausmo vaikysteje, gali tureti sunkumu pats myledamas: ,,jis pats ir piršto nepajudindamas“ nores, kad kiti ji myletu, o nesulaukês – skusis es¹s nemylimas arba nepa-
žins ir atstums kito žmogaus meilê, nes jam atrodys, jog tokio ,,nevykelio‘‘ kitas žmogus tiesiog negali myleti.
Gali buti labai skirtingas ivairiu emociju išraiškos laipsnis, taip pat skirtingas ir individualus atskiru asmenu emocionalumas. Kraštutiniais atvejais – labai padidejês arba labai sumažejês, labai permainingas, labilus, arba skurdus, monotoniškas, ambivalentiškas, neadekvatus ir kt.
Stresas, stresoriai ir psichosomatika
Stresinės situacijos gimdo baimę. Reikėtų trumpai prisiminti Hanso Selje streso teoriją. Stresas – tai nespecifinė organizmo reakcija į aplinkos poveikį. Išskiriamos 3 streso stadijos: 1) aliarmo (kai, veikiant pavojų keliančiam faktoriui, mobilizuojami visi žmogaus organizmo resursai); 2) atsparumo; 3) išsekimo. Reakcija į stresą sukelia biocheminius ir fiziologinius organizmo pakitimus. Kadangi stresas yra nespecifinė organizmo reakcija, visai nesvarbu, kas jį sukelia, kokios prigimties tas stresas (distresas – kai stresą sukelia nemalonūs išgyvenimai, eustresas – kai stresą sukelia malonūs išgyvenimai). Pavojus taip pat gali būti realus arba laukiamas, įsivaizduojamas. Nuo įsivaizduoto pavojaus organizmas mobilizuojasi nė kiek ne mažiau, kaip nuo realaus. Tai labai svarbu kalbant apie vaikus, ypač ikimokyklinio amžiaus, kai vaikai pasižymi vadinamuoju „magišku” mąstymu, kuris neturi suaugusiųjų logikos. Tuomet tai, ko vaikas tikisi, ką jis įsivaizduoja, jam yra tikra ir baisu, ir nors tai, kas aplinkui vyksta, gali ir neatitikti realybės, vaikui sukelia stresą. Dažniausiai pasitaikančios vaikų nerimo, įtampos atsiradimo priežastys arba stresoriai:
mamos būsenos;•
tėvų barniai, sutrikę santykiai, skyrybos;•
nesutarimai tarp šeimos narių: brolių, seserų, senelių, tėvų • ir pan.;
ilgas ar netikėtas išsiskyrimas su tėvais;•
gresiančios ar jau įvykusios tėvų skyrybos, šeimos sudėties • pasikeitimai;
vaikui artimų žmonių liga;•
auklėjimo ypatumai;•
sunkumai apsiprantant darželyje;•
adaptacijos problemos mokykloje;•
menki bendravimo įgūdžiai su vaikais ir suaugusiaisiais;•
nemokėjimas išspręsti konfliktų, nesutarimų;•
patiriama prievarta (emocinė, fizinė, seksualinė);•
staigios, netikėtos siaubą ir baimę keliančios situacijos;•
ilgalaikės įtampą keliančios situacijos, įvairių neigiamų • veiksnių ilgalaikiai deriniai;
pasyvus televizijos laidų stebėjimas, ypač agresyvių, baimę • keliančių vaizdų;
medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, • vaistų leidimas ir kt.);
patekimas į ligoninę; •
psichotraumuojančios situacijos vaiko kolektyve (darželyje, • mokykloje);
vaiko išgyvenimai dėl fizinių defektų, ryškių ūgio, svorio, • kūno sudėjimo nenormalumų;
vėluojanti ar per ankstyva lytinė branda.•
Stresas laikomas bendruoju adaptacijos mechanizmu, pade-dančiu prisitaikyti, neigiama tik trečia, išsekimo, stadija, jei stresorius veikia ilgai ar yra per stiprus. Žmogaus gyvenime vyksta nuolatiniai konfliktai tarp jo viduje susiformavusių agresyvių ir pasyvių tendencijų ir aplinkos kultūrinių normų bei reikalavimų. Simpatinė
ir parasimpatinė autonominės nervų sistemos dalys reaguoja į skirtingus stresorius arba vidinius konfliktus. Simpatinė nervų sistema reaguoja tuomet, kai siekiama atsikratyti agresyvių tendencijų. Ši sistema paruošia ir vaiką, ir suaugusįjį vadinamajai kovos arba bėgi-
mo reakcijai (angliškai ši reakcija vadinama “to fight ar flight” situacija). Dažnai pasitaiko situacijų, kai nei kovoti, nei bėgti neįmano-ma, reikia išbūti ir neparodyti pykčio. Kai pyktis, agresija nuolat neišreiškiami, slopinami, simpatinė nervų sistema pertempiama. Klasikiniai šios sistemos pertempimo rezultatai - psichosomatiniai susirgimai: hipertoninė liga, hipertireozė, reumatoidinis artritas,
neurodermitas. Slopinami vadinamieji pasyvūs jausmai ir tendencijos – noras pasiduoti, nusileisti, globos ieškojimas, siekimas sugrįžti pas mamą – skatina parasimpatinės nervų sistemos nuolatinį dirginimą ir dėl to ilgainiui vystosi virškinimo ir širdies sistemos sutrikimai: opaligė, opinis kolitas, širdies reumatas.
Kodėl neatlaiko apsauginiai mechanizmai ir vaikas suserga, atsiranda įvairių psichologinių ir somatinių simptomų arba vadinamų-
jų psichosomatinių sutrikimų? Kiekvienas žmogus turi tam tikras
adaptacinio sugebėjimo ribas. Adaptacija – tai prisitaikymas prie aplinkos pokyčių. Jos apimtis ir tempas yra individualūs. Prisitai-
kymas vyksta nuolat, kiekvieną dieną. Kiekvienas gyvenimo pokytis reikalauja adaptacijos. Imunitetas šiame modelyje suprantamas kaip adaptacinės sistemos dalis. Išsekus adaptacinėms galimybėms, jis sumažėja. Imunitetui sumažėjus, liga ar susirgimas vystosi nepri-
klausomai nuo adaptacijos ir imunitetą sumažinusių mechanizmų,
o priklausomai nuo to, koks organas yra taikinys, arba koks yra biologiškai determinuotas individo polinkis sirgti viena ar kita liga. Svarbu suprasti, kodėl ir kokiu būdu imunitetas mažėja. Ypač didelę įtaką turi ilgalaikės emocinę įtampą keliančios situacijos vaiko aplinkoje. Kai vaiko adaptacija reikalauja daugiau jėgų, negu jis turi, tuomet vaikas pradeda sirgti įvairiomis ligomis.
Dar Hipokratas rašė, kad emocijos turi įtakos fiziologijai, ir atvirkščiai. Tarp kūno ir psichikos vyrauja harmonija ir abipusės sąveikos ryšys. Kiekviena emocija tarsi perduodama tam tikram organui, todėl labai svarbu pabandyti pajusti ir suprasti, kodėl skauda vieną kūno dalį, o ne kitą. Tam tikroms specifinėms nuolat sprendžiančioms vidinius konfliktus emocijų rūšims būdingos tam tikros specifinės organų reakcijos. Pavyzdžiu galėtų būti galvos skausmai, nes jie labai dažnai susiję su emocijomis. Galvos skausmais vadinami įtampos skausmai, atsirandantys dėl emocijų sukeltų sprando ir pečių juostos chroniško įsitempimo. Šie skausmai dažnaiišplinta po visą galvą, bet gali būti ir galvą juosiantis spaudžiantis skausmas ar kaktos, pakaušio, smilkinio skausmai. Pagal statistiką industrinėse šalyse apie 70% žmonių skundžiasi praeinančio pobūdžio galvos skausmais, apie 7% jaučia lėtinius skausmus. Iš tų 70% tik 10% atvejų skausmai sukelti organinių priežasčių, kitais atvejais
svarbiausios yra psichosocialinės priežastys. Tipiškų sunkių gyve-
nimo situacijų metu tiek suaugę, tiek vaikai, dažniau paauglystėje, patys pasako, kad tai ,,nuo nervų”. Svarbu įžvelgti galvos skausmų galimą ryšį su vaikui reikšmingais įvykiais, kurie vyksta jo gyve-
nime. Taip pat svarbu suprasti, kokios emocijos konkrečioje situa-
cijoje yra nuslopintos ar užgniaužtos, kodėl būtent toje situacijoje
vaikas pajuto galvos skausmą. Labai dažnai užgniaužiamos šios
emocijos: priešiškumas, pyktis, vengimas, nenoras būti tam tikroje situacijoje, ir ypač pyktis, jaučiamas tiems, dėl kurių kaltės teko
atsidurti tokioje situacijoje, įniršis, kad ją reikia iškęsti ir nėra gali-mybės pabėgti. Dažniausiai žmogus tuo metu išgyvena vidinį konf-liktą ir pats to neįsisąmonina. Dar vienas dažnas konfliktas, sukeliantis vaikų galvos skausmus – konfliktas tarp sau keliamų reikalavimų ir sugebėjimų, galimybių juos įgyvendinti. Vaikui bręstant, tai pereina į asmenybės bruožus. Tokie vaikai ir jaunuoliai neįsivaizduoja, kad gali kažko nepasiekti, neįveikti. Kai jie kažko nesugeba ar aplinkybės trukdo, kyla agresija, sukelianti galvos skausmą. Paauglystėje galvos skausmų atsiradimą skatina ir organiniai bei psichologiniai paaug-lystės periodo ypatumai – hormonų apykaitos pasikeitimai, taip pat padidėjęs savęs realizavimo poreikis.
7.3. Vaikų patiriamas skausmas ir baimė
Skausmas yra pojūtis. Kiekvieną pojūtį sudaro visas kompleksas galinčių jį keisti veiksnių ar sąlygų. Žmogaus kūne nėra tokio impulso kaip skausmas, yra elektriniai impulsai, plintantys neuronais. Skausmu jie tampa tik smegenyse. Šio pojūčio kaip skausmo įsisąmoninimas yra psichologinis procesas, kuriame dalyvauja daug smegenų struktūrų. Skausmas – reikalingas pojūtis, tai tarsi pavojaus signalas. Kiekvieno žmogaus tolerancija skausmui skirtinga.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, pasižymi individualiu ir subjektyviu reagavimu į patiriamą skausmą. Gali būti nevienodas skausmo jautrumo slenkstis. Jį lemia nemalonaus impulso intensyvumo stiprėjimas, kol šį pojūtį imame vadinti skausmu. Svarbu, kaip į skausmą reaguojama ir kokį skausmą vaikas gali iškęsti. Skausmas gali būti labai įvairaus pobūdžio ir intensyvumo. Tai labai subjektyvu, nes nėra objektyvių ir patikimų būdų patiriamam skausmui išmatuoti. Maži vaikai dažnai savo patiriamo skausmo nesugeba apibūdinti žodžiais.
Ką jaučia vaikas, kai jam skauda? Vaiko reakcija į patiriamą skausmą priklauso nuo:
skausmo trukmės, pobūdžio, intensyvumo, lokalizacijos;•
nuo to, ką vaikas galvoja apie savo ligą, simptomus, ką laiko • skausmo priežastimi;
kokius jausmus jam sukelia patiriamas skausmas.•
Labai dažnai skausmą lydi baimė ir įtampa, ir šios trys emocijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Skausmo pasikartojimo baimė taip pat kelia nerimą ir įtampą, ir dažnai tai veikia kaip provokuojantis mechanizmas skausmui išlikti. Didelę reikšmę turi skausmo baimė. Dažniausiai patiriamą skausmą žmonės identifikuoja su ligomis, vyrauja įsivaizdavimas arba tikėjimas, kad kuo stipriau skauda, tuo sunkesnė liga. Skausmas, kaip negalavimo simptomas, dažniausiai iš visų simptomų atveda pas gydytoją tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
2–5 metų vaikai yra labai jautrūs skausmui ar kūno sužalojimui. Invazinės procedūros, nepriklausomai nuo to, ar jos skausmingos, ar ne, šio amžiaus vaikams sukelia baimę ir stresą, nes jų savo kūno suvokimas dar nėra galutinai susiformavęs. Pastebėta, kad berniukai labiausiai bijo intervencijų, susijusių su genitalijų sritimi (hipospadijos ar epispadijos korekcijos, cistoskopijos, kateterizacijos).
Savo baimę, bejėgiškumą, protestą ir nepasitenkinimąatliekamomis procedūromis vaikai išreiškia verbaliai (kviesdami tėvus, prašydami palaikyti ant rankų, paleisti, rėkdami ir pan.) ir/ar įvairiais galimais fiziniais būdais (personalo stumdymu, bėgimu, technikos laužymu ir pan.). Vaikai mažiau supranta procedūrų esmę ir labiau bijo įvairų medicininių procedūrų, nei suaugusieji. Procedūrų esmės paaiškinimas ir parodymas, pvz., su žaislais, piešiant, rodant knygutes, paveikslėlius ir pan., palankiai veikia vaikus, sumažina jų baimę bei nerimą.
5–12 metų amžiaus vaikai mažiau išgyvena dėl galimo skausmo, gali su juo susitaikyti. Tai padaryti jiems lengviau, nei susitaikyti su ilgalaike negalia ar neapibrėžtu pasveikimo laiku. Didžiausia šio amžiaus vaikų baimė yra nepasveikti. Vaikai, turintys įvairiapusių raidos sutrikimų, reikalauja ypatingos slaugos ir priežiūros, medicinos personalas turi žinoti ir suprasti dėl šių vaikų raidos sutrikimo susiformavusius elgesio ir bendravimo ypatumus, specifinius šių vaikų poreikius.
Labai svarbu pastebėti, kaip vaikas pasakoja apie savo skausmą, kaip tą skausmą suvokia ir supranta, ką pats vaikas laiko savo skausmo priežastimi ir kaip reaguoja į skausmą. Dažnai vaikai atsiradusį skausmą sąmoningai arba pasąmoningai suvokia kaip jiems skirtą bausmę: jiems skauda, nes jie pasielgė blogai. Todėl kartu su skausmu atsiranda kaltės ir gėdos jausmas ir, kaip jau buvo minėta, baimė.
Vaikų patiriamam skausmui turi įtakos ne vien fiziniai, fiziolo-giniai veiksniai, bet ir psichosocialiniai raidos aspektai:
sugebėjimų pažintinis lygmuo;•
vaiko raidos periodo ypatumai ir ypač tai, kaip vaikas su• pranta, suvokia savo kūną;
anksčiau patirto skausmo prisiminimai;•
ligos, gresiančių medicininių intervencijų baimė.•
Vaikai įvairiai reaguoja į patiriamą skausmą ir tai priklauso nuo įvairių faktorių.Dažniausiai pasitaikantys: verksmingumas, nerimas, baimė, gėda, kaltė, netikrumas, nežinomybė, nepasitikėjimasambivalentiškumas, pavydas, pyktis, priešiškumas, įvairios fantazijos, prietaringumas, kompulsyvumas, keistas, groteskiškas elgesys, „magiškos“ mintys ir „magiška“ simptomo kontrolė, įnoringumas, dirglumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir kt.
Taip pat labai svarbus yra šeimos narių, bendraamžių, vaiką supančių žmonių, ypač senelių, mokytojų, auklėtojų bei gydytojų požiūris ir reagavimas į vaiko patiriamą skausmą, ligos simptomus. Kai kuriose šeimose skausmas yra kaip tradiciškai nusistovėjęs būdas komunikuoti. Kartais vaikai pamėgdžioja suaugusiųjų būsenas, ir
jiems irgi pradeda skaudėti taip pat, kaip jų šeimos nariui ar pažįsta-mam, ar taip, kaip jie mato per TV. Tuomet jie skausmą apibūdina
labai panašiai kaip suaugę, o kartais išsako, jog skauda „taip, kaip seneliui, mamai ar močiutei“. Kita vertus, skausmas kaip simptomas ir kaip bet kuris kitas mūsų gyvenimo reiškinys turi savo pliusų ir minusų, teigiamų ir neigiamų pusių. Neigiamus aspektus jau minė-jome, dar reikia paminėti ir teigiamus, vadinamuosius „simptomų pliusus“. Jei vaikas dėl jam atsiradusių ligos simptomų sulaukia išskirtinio dėmesio namuose, tėvų rūpesčio, globos, ko anksčiau labai trūko, arba auklėtojų, mokytojų nuolaidų, yra labiau saugomas, tausojamas, nebaudžiamas, jam sumažinami reikalavimai („kaip gi čia reikalausi ar bausi, juk vaikas liguistas, silpnas, serga“), tai tikimybė, kad greitai išnyks vaiko ligos simptomai, yra labai nedidelė. Labai svarbu suaugusiesiems išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko globos, rūpinimosi ir jam keliamų reikalavimų ir šeimoje, ir ugdymo įstaigoje.
EMOCIJŲ SUTRIKIMAI
Klasifikacija
Dešimtojoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10, PSO, 1993), kuri šiuo metu naudojama Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių klinikinėje praktikoje, emocijų sutrikimams, prasidedantiems vaikystėje, priskiriami:
F93.0 Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje (anxietas
separationis).
F93.1 Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxiosus phobicus infantilis).
F93.2 Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxiosus socialis).
F93.3 Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas (rivalitas fratrum et sororum).
F93.8 Kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (disordines emotionum in infantia orti, alii), apimantys tapatumo sutrikimą, perdėto nerimo sutrikimą, bendraamžių (ne brolių ar seserų) konkurenciją ir kt.
F93.9 Tiksliai neapibūdinamas emocijų sutrikimas vaikystėje (disordo emotionum in infantia ortus, non specificatus).
Aprašoma vieno emocijų sutrikimo sąsaja su kitu (apie 60% atvejų) ir komorbidiškumas su depresija, hiperkineziniais, elgesio, valgymo sutrikimais, rūkymu, priklausomybėmis nuo alkoholio ir kitų kvaišalų.
8.3. Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje
Vaikai yra prisirišę prie keleto jiems svarbių žmonių, jų
jiems reikia, kad jaustųsi saugūs, ramūs, jie kreipiasi į tuos žmones nuliūdę ar įskaudinti. Dažniausiai tai būna tėvai ar kiti šeimos nariai, auklė, mokytojai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas artimai bendrauja. Visiškai normalu, jei maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai rodo tam tikro laipsnio nerimą gresiant ar įvykus atsiskyrimui nuo žmonių, prie kurių jie prisirišę. Atskyrimo nerimas atsiranda 7–8 mėn. kūdikiui
(jis ima jautriai reaguoti į mamos ar kito prižiūrinčio asmens išėji-mą), didėja iki 18 mėn. amžiaus, vėliau palaipsniui mažėja.
Atskyrimo nerimo sutrikimas turėtų būti diagnozuojamas tik tada, kai atsiskyrimo baimė vaikui tampa nerimo priežastimi, kai šis nerimas atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir yra gerokai didesnis nei kitų bendraamžių, sutrikdo įprastą gyvenimą ir psichosocialinę adaptaciją pagal vaiko amžių. Svarbiausias diagnostikos požymis yra perdėtas nerimas dėl atskyrimo nuo žmonių, prie kurių vaikas yra prisirišęs. Šis nerimas gali įgauti įvairių formų. Dažniausiai vaikai perdėtai nerimauja, kad artimiems žmonėms atsitiks kas nors negera arba kad juos praras, kad jie išvyks ir nebegrįš, bus pagrobti, paguldy-
ti į ligoninę arba mirs ir pan. Jie bijo ir nenori atsiskirti nuo jiems artimų žmonių, nenori ir neadekvačiai bijo likti vieni namuose, eiti į darželį ar mokyklą, nes, pavyzdžiui, kol bus mokykloje, gali kas nors baisaus nutikti artimiems žmonėms. Šie vaikai bijo ir nenori eiti į mokyklą ne dėl kitų priežasčių, pvz., tam tikrų dalykų ar įvykių mokykloje baimės, o dėl atskyrimo nerimo. Tokie vaikai nerimauja dėl to, kad reikia miegoti vieniems kambaryje, naktį gali eiti tikrinti, ar nieko nenutiko jų artimiems žmonėms, nori atsigulti šalia jų, kartais sapnuoja pasikartojančius košmarus ar baisius sapnus apie atskyrimą nuo jiems artimų žmonių. Būdingi įvairūs psichosomati-niai simptomai: vaikui gali skaudėti galvą, pilvą, pykinti, būti bloga, jis gali vemti, kai tenka išsiskirti su artimais žmonėmis, pvz., išeinant iš namų į darželį ar mokyklą, arba kai su nerimu to laukiama. Perdėtas nerimastingumas, liūdesys, verkimas, pyktis, apatija ar socialinis atsiribojimas nujaučiant atsiskyrimą, atsiskiriant ar tuoj po atsiskyri-
mo nuolat kamuoja vaiką, jis nenori paleisti, saugo savo artimą žmo-
gų arba zirzia. Šis perdėtas nerimas slegia visą šeimą, apsunkina tinkamą vaiko psichosocialinę raidą, trukdo vaikui gerai sutarti su šeimos nariais, susirasti draugų, žaisti, mokytis, turėti laisvalaikio pomėgių.
Daugelyje su atskyrimu susijusių situacijų veikia ir kiti po-
tencialūs stresoriai ar nerimo šaltiniai. Šis sutrikimas pagrįstas tuo, kad vaikui didesnį nei įprasta nerimą įvairiose situacijose sukelia atsiskyrimas nuo pagrindinio prisirišimo objekto (svarbaus, artimo žmogaus). Ši problema dažniausiai susijusi su atsisakymu eiti į mokyklą („mokyklos fobija“). Atskyrimo nerimo sutrikimą vaikystėje reikia diferencijuoti nuo normalaus atsiskyrimo nerimo tada, kai jo lygis yra neįprastas ir kai jis yra susijęs su socialinio elgesio problemomis. Atskyrimo nerimas, atsirandantis raidos tarpsnio neatitinkančiame amžiuje, pvz., paauglystėje, neturi būti priskirtas
šiai kategorijai (išskyrus atvejus, kai tai yra pirminis atskyrimo nerimas ir šis liguistas nerimas pirmiausiai buvo nustatytas dar ikimokykliniame amžiuje).
8.4. Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje
Šiam sutrikimui būdinga perdėta tam tikrų situacijų ar daiktų baimė. Jei natūralios tam tikro amžiaus tarpsnio vaiko baimės užsitęsia per ilgai, yra labai ryškios, sutrikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą pagal amžių, jos yra laikomos sutrikimu, kuriam gydyti reikalingos terapinės intervencijos. Šios baimės laikomos sutrikimu, kai: a) prasideda raidos tarpsnį atitinkančiu amžiaus periodu;
b) nerimo dydis neįprastas, nenormalus; c) nerimas nėra kito, bendresnio sutrikimo dalis.
Kai kurios baimės, būdingos suaugusiesiems, pasireiškia ir vaikams, dažniau – paaugliams (pvz., agorafobija – aikščių, plačių gat-
vių baimė – nėra normali vaiko psichosocialinės raidos dalis, šis sutrikimas koduojamas pagal suaugusiųjų fobinio nerimo sutrikimų šifrus). Dauguma fobinio nerimo sutrikimo metu pasireiškiančių baimių atspindi tam tikros vaiko raidos periodo specifiškumą ir švelniau pasireiškia daugeliui vaikų. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik vaiko raidos stadijoms būdingoms baimėms, kai jos atitinka emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, diagnostikos kriterijus.
8.5. Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje
Svetimų ir nepažįstamų asmenų saugojimasis yra normalus fenomenas pirmųjų gyvenimo metų antroje pusėje. Tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ir ankstyvojoje vaikystėje, kai vaikas susiduria su naujomis, nepatirtomis ar gąsdinančiomis situacijomis. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik sutrikimams, pasireiškiantiems iki šešerių metų amžiaus, kurie yra neįprasti savo laipsniu ir lydimi socialinio elgesio problemų bei nėra kito, bendresnio emocijų sutrikimo (pagal TLK-10 F 41.1) dalis. Vai-
kai su šiuo sutrikimu jaučia nuolatinę ar besikartojančią svetimų as-menų baimę arba šių asmenų vengia. Vaikas gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių, arba ir suaugusiųjų, ir bendraamžių. Ši baimė yra susijusi su normaliu prisirišimu prie tėvų ar kitų pažįstamų asmenų. Naujų socialinių kontaktų vengimas ar baimė peržengia
normalias vaiko amžiui ribas ir yra susiję su kliniškai svarbiais so-cialinio funkcionavimo sunkumais. Dauguma vaikų jaučiasi saugiau, kai jiems artimi žmonės yra šalia. Kiti vaikai bijo socialinių situacijų net ir tuomet, kai yra kartu su jiems artimais suaugusiaisiais.
Suaugusiesiems diagnozuojamos socialinės fobijos (F 40.1), kai yra bijoma ir vengiama įvairių socialinių situacijų, ypač atsi-
durti mažos žmonių grupės dėmesio centre, arba kai reikia susitikti su nepažįstamais žmonėmis ar ką nors atlikti žmonių akivaizdoje (pvz., dalyvauti vakarėlyje, atsakinėti klasėje, garsiai skaityti, kalbėti, val-
gyti kitų akivaizdoje ir kt). Šiose situacijose atsiranda įvairių vegetacinių simptomų: paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis. Šie simptomai gali progresuoti iki panikos priepuolio.
8.6. Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas
Daugumai mažų vaikų pasireiškia tam tikras emocijų sutrikimo laipsnis po jaunesnio (dažnai nedaug jaunesnio) brolio ar se-sers gimimo. Daugeliu atveju sutrikimas yra lengvas, tačiau kartais konkurencija ir pavydas, atsiradęs po gimimo, gali būti itin stiprus, užsitęsti ir likti nuolat, trikdyti vaiko raidą. Šiam sutrikimui būdinga:
a) konkurencija ar pavydas tarp vaikų; b) jis atsiranda per kelis mėne-
sius po jaunesnio brolio ar sesers gimimo; c) yra anomalus pagal laipsnį ir/arba pastovumą ir lydimas psichosocialinių problemų. Konkurencija, pavydas gali pasireikšti nuolatinėmis varžybomis tarp brolių ar seserų dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo; anomalumo kriterijus šiuo atveju yra neįprastas negatyvių jausmų sustiprėjimas. Sunkiais atvejais tai gali būti jaunyliui rodomas atviras priešiškumas, fizinis jo traumavimas, iš anksto planuojami pikti sumanymai ar slaptas kenkimas. Lengvesniais atvejais tai gali pasireikšti stipriu nenoru dalintis, pozityvaus požiūrio trūkumu ir draugiško bendravimo nutrūkimu. Emocinis sutrikimas gali įgauti vieną iš keleto formų, dažnai su tam tikra anksčiau įgytų įgūdžių (pvz., tuštinimosi ar šlapinimosi valdymas) regresija ar praradimu ir tendencija elgtis kūdikiškai. Gali sutrikti miegas. Taip pat būdinga, kad vaikas dažnai bando mėgdžioti kūdikio veiklą, reikalaujančią tėvų dėmesio (pvz., maitinimas). Bendraudamas su tėvais vaikas labiau konfrontuoja ar priešgyniauja, padaugėja jo įniršio priepuolių ir nerimo, liūdesio ar socialinio atsi-ribojimo diforinių būsenų. Dažnai daromas spaudimas tėvams, no-
rint sulaukti jų dėmesio.
8.7. Gydymas, prognozė, patarimai
Taikomas psichoterapinis gydymas (kognityvinė elgesio, psichodinaminė, žaidimų, meno terapija) ir, esant reikalui, medikamentinis (serotonino reabsorbcijos inhibitoriais, antidepresantais, benzodiazepinais, buspironu). Svarbu vengti vaiko nerimą keliančių stresorių.
Prognozė geresnė tais atvejais, kai sutrikimai nedidelio laipsnio, kartu nėra komorbidinių sutrikimų. Nerimo sutrikimai gali keistis vaikui augant. Pastebėta, kad nerimo sutrikimų turintys vaikai turi tam tikrų temperamento ypatumų: kūdikystėje būna labai jautrūs, o ankstyvoje vaikystėje jų elgesys būna prislopintas, bendraudami jie mažiau šypsosi, lėčiau kalba, būna baikštesni, neryžtingesni, atsar-gesni. Nerimo sutrikimams turi įtakos padidėjęs nerimo lygis tarp šeimos narių (tėvai dažnai būna pernelyg globojantys ir saugantys,
jie „transliuoja“, perduoda savo nerimą, jiems sunku vaiką nuramin-ti), vaikas išmoksta vengiančio, nerimastingo ar nerimą sukeliančio elgesio ir bendravimo modelių.
Labai svarbu saugi, mylinčių ir globojančių žmonių aplinka pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikio saugaus prieraišumo su jį prižiūrinčiais asmenimis formavimasis. Jeigu vaikas turi emocinių sutrikimų, reikia jį siųsti pas gydytoją psichoterapeutą, nuolat stebėti jo būklę, konsultuoti tėvus. Svarbu laiku ir tinkamai padėti vaikui įveikti psichosocialinės adaptacijos darželyje ar mokykloje sunku-mus, pasirinkti tinkamą užklasinę veiklą, mokytis pasitikėjimo savimi, skatinti saviraišką, augančios asmenybės brandinimą.
Pastebėta, kad nerimastingi vaikai turi per daug globojančius tėvus. Dažnai ši per didelė globa yra susijusi su padidėjusiu tėvų nerimastingumu, baimingumu. Atsiradus sunkumų, rekomenduojama pasitarti su specialistais dėl nerimo ir tvarkymosi su juo būdų, vaiko auklėjimo ir tinkamo reagavimo į jo nerimo simptomus taktikos. Svarbu kelti adekvačius reikalavimus, daugiau vaiką skatinti ir girti (pelnytai) nei barti ir kritikuoti, formuoti tinkamus įvairių kylančių stresorių ir sunkumų įveikimo būdus bei įgūdžius.
Piešimas
Laikas nuo laiko vaikai išreiškia norą piešti – laisvai, spontaniškai, lyg pajutę vidinį norą kurti, vaizduoti, pasakoti, parodyti ir suvokti. Piešiant, kuriant vyksta vidinio pasaulio bei išorinio vaiką supančio pasaulio (su savo taisyklėmis, nuostatomis bei reikalavimais) susidūrimas. Piešimas bei įvairaus kitokio pobūdžio kūrybinė veikla teikia džiaugsmo, skatina saviraišką, pasitikėjimą savimi ir yra labai tinkamas būdas dvasiniams konfliktams ir žaizdoms gydyti.
Vaikas iš aplinkos gauna labai daug informacijos, reikalavimų ir pan., ir visų šių intervencijų kryptis yra į vaiko pasaulį, t.y. iš išorės į vidų. Piešiant kryptis – iš vaiko vidaus į išorę. Pats piešimo pro-cesas yra terapinis, piešdamas vaikas ieško šių dviejų pasaulių susi-lietimo būdų, jų tarpusavio santykio, balanso, tyrinėja, išreiškia save išoriniame pasaulyje, ieško savo vidinio pasaulio projekcijos išorėje.
Laisva kūryba formuoja vaiko sugebėjimą išreikšti ir perteikti savo jausmus, idėjas, skatina eksperimentuoti, o kartu ir pajusti bei suprasti meninę kūrybą, meninę raišką. Tai būdas rasti ir pažinti savo vidines kūrybines galias, pažadinti „vidinį žinojimą“, padedantį intui-tyviai rasti kylančių problemų sprendimo būdus. Kartu tai ramina, sumažina susikaupusį nerimą, įtampą, atpalaiduoja.
Piešiant svarbu kūrybinis procesas, ne rezultatas. Svarbu sukurti saugią, jaukią aplinką, kuri leistų vaikui pasijusti reikšmingam, sudarytų sąlygas įsiklausyti į save, būti savimi, atsipalaiduoti, o kartu ir komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Svarbus aspektas – pagarba vaikui, jo saviraiškai, kūrybiniam procesui.
Piešimas – tai tarsi kelionė į savo išgyvenimų pasaulį, kurios metu ugdoma ir brandinama asmenybė, jai suteikiama stiprybės ir laisvės. Kartu tai būdas, leidžiantis aplinkiniams geriau suprasti ir pajusti vaiko vidinių išgyvenimų pasaulį, kurio žodžiais perteikti jis dažnai nesugeba ar nemoka. Tai tarsi specifinis vaiko ar paauglio komunikacijos su aplinka ir jį supančiais žmonėmis būdas, kurį reikėtų stebėti ir analizuoti, lanksčiai panaudoti terapijos procese.
Dažnai piešimas yra labai gera ir tinkama priemonė užmegzti kontaktui su vaiku ar paaugliu, sumažinti nerimą ir baimes naujoje, nepažįstamoje situacijoje. Kartu tai puiki bendravimo priemonė, nes piešdamas vaikas perteikia savo būseną, nurimsta. Vaikui piešinys pade-
da geriau atskleisti savo vidinį pasaulį, jam tampa lengviau kalbėti, pasakoti apie piešinį (ir kartu netiesiogiai apie save). Vaikai dar nesugeba, o paaugliai dažnai dėl maištavimo ar kitų emocinių priežas-čių nenori suformuluoti savo problemos. Piešimas padeda tą problemą perteikti ir formuluoti, vyksta emocijų ir vidinės būsenos projekcija į išorę. Piešiniai padeda pažinti vaiko emocinę būseną ir vykstančius jos kitimus. Pasiūlyti vaikui piešti yra labai tinkamas būdas, ypač tose situacijose, kai vaikas nekalba, nenori ar negali kalbėti. Būtina atsižvelgti į situaciją, kurioje vaikas piešė, ir vaiko amžių. Vaikų piešiniai, kaip ir vystydamasis žmogus, pereina tam tikras stadijas Svarbu vaiko raidos, piešinio raidos ir meninės raiškos supratimas.
Svarbu suprasti vaikų ir suaugusiųjų psichinio funkcionavimo dėsningumus, integralias psichikos sudedamąsias dalis - sąmonę, presąmonę, pasąmonę, jų tarpusavio sąveikas, dinamiką. Simboliai yra labai galingas instrumentas, kurį galima panaudoti gydant emoci-nius sutrikimus. Simbolis gali būti žodinis ir vaizdinis, abi šios formos skatina viena kitos atsiradimą ir tarpusavio sąveiką. Žodis gali sukurti vaizdinį, ir atvirkščiai. Piešimas – tai lyg žaidimas su savo vidiniu pasauliu išorėje. Piešiant ir analizuojant simbolius priartėjama prie svarbių ar konfliktinių sričių.
Vaikams iki 3 metų svarbiausia yra kūno pojūčiai, veiksmas ir vaizdiniai, todėl žodžiais išreikšti savo vidinių išgyvenimų maži vaikai nesugeba. Labai tinkama yra kūno, muzikos, dramos, dailės terapija – dirbant su vaikais ir suaugusiaisiais, ypač kai norima perprasti emocinę patirtį ankstyvajame amžiuje, surasti ryšį tarp vidinio pasaulio ir jo išraiškos išorėje.
Pasakos ir knygos
Vaikams labai reikalingi vakariniai užmigimo ritualai, jų sukūrimas namuose (ženklai, kad jau reikia praustis, persirengti,
kloti lovą, lopšinė, pasaka, pasikalbėjimas, paglostymas ir pan.). Tai didina saugumo, ramybės, šeimos narių tarpusavio artumo jausmus.
Skaitant plečiasi vaiko pasaulio pažinimas, kalbos formavimasis, lavinama vaizduotė, prieš akis iškyla įvairūs vaizdiniai (savo sukurti, nepakartojami, individualūs). Vaikas susitapatina su įvairiais herojais, išgyvena įvairiausius nuotykius ir situacijas, kartu mokosi pasakoti, pavaizduoti, perteikti. Skaitydamas ar vartydamas knygelės puslapius, vaikas gali atversti juos atgal, sugrįžti, apžiūrėti, kažką
prisiminti, patikrinti, vėl versti į priekį ir pan. Tai ištisas vidinis procesas, kai išgyvenama knygelėje pasakojama istorija ir peržiūrimi paveikslėliai.
Anot M. Molickos (1999), pasakos – vaikui artimiausi kūriniai, kuriuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Pasakose vaikas susipažįsta su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas, sumažinti baimę. Pasakose perteikiamos ir padedamos suprasti taisyklės, kurių laikosi žmonija. Vaikas susipažįsta su žmonių siekiais ir tikslais, suvokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio normų, kurių iš jo tikimasi. Pasitelkus pasakas galima vaikui padėti įveikti emociškai sunkias situacijas. Iš pasakų vaikai mokosi taisyklių, tinkamo elgesio, sužino daug drąsos, kilnumo, gėrio pavyzdžių. Vaikas ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Pasakų
pasaulis paklūsta gėrio, kuris visada laimi, taisyklėms. Laiminga
pabaiga suteikia vaikui, kuris jaučiasi tos pasakos dalyviu, malonų sėkmės pojūtį. Pasakos leidžia tapatintis su herojumi, kaskart pa-tirti naujų nuotykių ir emocijų. Vaikas dažnai tapatinasi su pasakos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, žavisi teigiamais herojais, jų savybėmis. Kartu vyksta ir savo
tapatybės paieška, ieškoma atsakymo, kas aš esu ir kuo norėčiau būti.
Pasakose matoma magiška tikrovė, labai artima vaiko mąsty-mui ir pasaulio suvokimui, sužmoginami negyvi daiktai, atrandamas gyvūnų ir žmonių bendrumas, savitarpio pagalba. Pasakos žadina vaiko jautrumą gyvūnams, atidumą personifikuotiems daiktams bei augalams. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyksta sąlyginiame pasaulyje, tačiau magiška pasakos situacija išlaisvina vaizduotę, emocijas ir padeda sumažinti ir įveikti baimę. Jam patinka bijoti tada, kai žino, kad po valandėlės viskas baigsis gerai. Vaikas tampa jautrus blogiui, neteisybei, skausmui. Skaitydamas pasakas, jis gali netiesiogiai pa-tenkinti savo poreikius – pasijusti mylimas, priimamas, pripažįstamas, saugus.
Vaikui sunku kalbėti apie save, apibūdinti savijautą. Tapatindamasis su įvairiais knygų herojais, jis gali lengviau pažinti ir įvar-dinti savo jausmus. Vaikui lengviau perteikti svarbius dalykus, kalbant apie personifikuotą žaisliuką, gyvūną, kitą vaiką ir jo istoriją. Tuomet jam lengviau pasakoti apie tų personažų savijautą (o kartu ir savo). Kalbantis su vaiku galima padėti jam susigaudyti savo jausmuose ir netiesiogiai rasti įvairių problemų sprendimo būdų.
Auklėjimo taktika
Kai tėvai nesupranta vaikų poreikių, jie neįstengia duoti savo vaikams to, ko jiems reikia. Vien meilės ir priežiūros nepakanka, reikia tinkamo bendravimo, kuris keičiasi vaikui augant. Neišspręsti emociniai konfliktai tam tikrais amžiaus periodais, arba tėvų vaikys-tės raidos fazėse vėl tampa aktualūs tuomet, kai jų vaikas būna tokio pat amžiaus. Tai ir kliuviniai, ir galimybės tėvams pagerinti ar išspręs-ti užstrigusią situaciją. Širdies žaizdas, emocinius skaudulius, vidinius konfliktus gydo ne laikas, o veiksmai, pažinimas, įžvalgos, aktyvus keitimas.
Pozityvūs auklėjimo metodai skatina vaikus reikšti savo po-reikius, nuomonę, bendrauti, o kartu ir moko derintis prie kitų aplinkinių, būti geranoriškiems. Jie turi jausti, kad tėvai jiems
nustato leistino elgesio ribas, nuosekliai laikosi savo reikalavimų.
J. Gray (1999) aprašė principus, kuriuos svarbu įskiepyti vaikams:
1. Gali būti kitoks nei visi. 2. Gali klysti. 3. Gali rodyti neigiamas
emocijas. 4. Gali daug norėti. 5. Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis ir mama yra šeimininkai. Kartu J. Gray išskyrė keletą svarbių pozityvaus auklėjimo priemonių: atlaidumas kitiems ir sau, dalijimasis jausmais, mokėjimas laukti atpildo, savigarba, kantrybė, atkaklumas, pagarba kitiems ir sau, paslaugumas, mokėjimas užjausti, pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas jaustis laimingam. Jis pabrėžė, kad meilė ir parama padeda vaikams normaliai vystytis. M. Molic-ka pažymėjo, kad vienišumas yra mūsų dienų liga, ir atsakomybė už tai tenka tik suaugusiesiems. Jeigu vaikas, net būdamas materialiai aprūpintas, nepatiria meilės, saugumo ir pripažinimo, jis negali normaliai bręsti. R. Campbell (1999) rašė, kad akių kontaktas – efektyviausia priemonė perduoti savo vaikui meilę. Nors dauguma tėvų įsitikinę, kad jie meilę reiškia akių kontaktu, tyrimai rodo, kad taip nėra.
I. Brochmann (1979) rašė: „Jei bendrausime su vaikais ir nuoširdžiai įsijausime į jų būtį, imsime nujausti, kas jiems yra. Ypač jei pavyks pamiršti visą išankstinį savo žinojimą ir tiesiog klausyti bei atidžiai stebėti. Tada prieš mus atsivers visiškai naujas pasaulis. Pasaulis be politinių ir religinių įsitikinimų, tačiau didingas savo besąlygišku pasitikėjimu. Viskas čia vyksta dėsningai, tam tikra tvarka, tačiau yra vietos ir netikėtumams“.
Kad ir kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia gairių, kurios padėtų susiorientuoti, pakankamai laisvės žaidimams, mokymuisi, tyrinėjimams ir eksperimentams, kad galėtų bręsti kaip stipri ir pilnavertė asmenybė. Tinkamą erdvę ir ribas nubrėžti, išlaikyti ir keisti vaikui augant – sunki užduotis tiek tėvams, tiek pedagogams. Svar-bus tėvų ir su vaiku dirbančių pedagogų tarpusavio supratimas, nuo-seklumas, geranoriškumas, abipusė pagarba ir bendradarbiavimas.
Labai svarbu nuolat kalbėtis su vaiku, aptarti jam kylančius neramumus, neaiškumus, palaikyti artimą bendravimą ir kontaktą, ir, aišku, keisti bendravimo pobūdį ir formas vaikui augant. Kalbėjima-sis su vaikais – tai ypatingas menas, turintis savas taisykles ir prasmes. Atitolimas, susvetimėjimas šeimoje prilyginamas pragarui, panašios į pragarą (ypač vaikams) ir situacijos ugdymo įstaigose, kai nėra tarpusavio supratimo ir neieškoma susikalbėjimo būdų tarp vaikų ir pedagogų. Namai yra pirmoji vaiko mokykla, bet ateina laikas vaikui socializuotis, ir ugdymo įstaiga, darželis, mokykla tampa antrais namais, galimybe bendrauti, mokytis pažinti žmones, bendruomenę ir būti pilnaverte jos dalimi.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktiš-ką, nepakenčiamą. Tačiau augdami vaikai įgyja ir nepageidaujamų bruožų, o kai kurie ima jaustis ypač nesaugūs, neišmoksta mylėti sa-
vęs ir kitų. Linkime tėvams ir pedagogams nustatyti pozityvius auklėjimo ir bendravimo su vaikais tikslus ir pasirinkti tinkamus
metodus šiems tikslams pasiekti.
EMOCIJU SPEKTRAS
Amerikieèiu psichologas C.E. Izardas (1977, 1990) išskyre dešimt pagrindiniu emociju: džiaugsm¹, susidomejim¹-susijaudinim¹, nuostab¹, liudesi, pykti, pasibjaurejim¹, neapykant¹, baimê, ged¹ ir kaltê. Kitas emocijas C. Izardas apibudina kaip šiu dešimties emociju derinius, pavyzdžiui, meile yra džiaugsmo ir susidomejimo-susijaudinimo derinys (Myers D.G., 2000). Ne kiekvienas žmogus patiria meilê. Ne kiekvienas sugeba myleti. E. Fromas teigia, kad žmogaus sugebejimui myleti esmines itakos turi jo emociniai santy-kiai su tevais ankstyvoje vaikysteje. Motina myledama išmoko vaik¹, veliau suaugusi suvokti, kad jis yra vertas meiles. Labai svarbu tiketi, kad gali buti mylimas. Tevo meile, E. Fromo nuomone, yra kiek kitokia: tai meile, kurios vaikas turi nusipelnyti – jis turi kažk¹ pada-ryti, ko nors pasiekti, kad tevas ji myletu. Tevas myledamas padeda suvokti, kad pastangomis, galima nusipelnyti meilê. Tas suvokimas yra nepaprastai svarbus ir veliau gyvenime gali buti reikšmingas. Žmogus, nepatyrês ir nesuvokês šio jausmo vaikysteje, gali tureti sunkumu pats myledamas: ,,jis pats ir piršto nepajudindamas“ nores, kad kiti ji myletu, o nesulaukês – skusis es¹s nemylimas arba nepa-
žins ir atstums kito žmogaus meilê, nes jam atrodys, jog tokio ,,nevykelio‘‘ kitas žmogus tiesiog negali myleti.
Gali buti labai skirtingas ivairiu emociju išraiškos laipsnis, taip pat skirtingas ir individualus atskiru asmenu emocionalumas. Kraštutiniais atvejais – labai padidejês arba labai sumažejês, labai permainingas, labilus, arba skurdus, monotoniškas, ambivalentiškas, neadekvatus ir kt.
Stresas, stresoriai ir psichosomatika
Stresinės situacijos gimdo baimę. Reikėtų trumpai prisiminti Hanso Selje streso teoriją. Stresas – tai nespecifinė organizmo reakcija į aplinkos poveikį. Išskiriamos 3 streso stadijos: 1) aliarmo (kai, veikiant pavojų keliančiam faktoriui, mobilizuojami visi žmogaus organizmo resursai); 2) atsparumo; 3) išsekimo. Reakcija į stresą sukelia biocheminius ir fiziologinius organizmo pakitimus. Kadangi stresas yra nespecifinė organizmo reakcija, visai nesvarbu, kas jį sukelia, kokios prigimties tas stresas (distresas – kai stresą sukelia nemalonūs išgyvenimai, eustresas – kai stresą sukelia malonūs išgyvenimai). Pavojus taip pat gali būti realus arba laukiamas, įsivaizduojamas. Nuo įsivaizduoto pavojaus organizmas mobilizuojasi nė kiek ne mažiau, kaip nuo realaus. Tai labai svarbu kalbant apie vaikus, ypač ikimokyklinio amžiaus, kai vaikai pasižymi vadinamuoju „magišku” mąstymu, kuris neturi suaugusiųjų logikos. Tuomet tai, ko vaikas tikisi, ką jis įsivaizduoja, jam yra tikra ir baisu, ir nors tai, kas aplinkui vyksta, gali ir neatitikti realybės, vaikui sukelia stresą. Dažniausiai pasitaikančios vaikų nerimo, įtampos atsiradimo priežastys arba stresoriai:
mamos būsenos;•
tėvų barniai, sutrikę santykiai, skyrybos;•
nesutarimai tarp šeimos narių: brolių, seserų, senelių, tėvų • ir pan.;
ilgas ar netikėtas išsiskyrimas su tėvais;•
gresiančios ar jau įvykusios tėvų skyrybos, šeimos sudėties • pasikeitimai;
vaikui artimų žmonių liga;•
auklėjimo ypatumai;•
sunkumai apsiprantant darželyje;•
adaptacijos problemos mokykloje;•
menki bendravimo įgūdžiai su vaikais ir suaugusiaisiais;•
nemokėjimas išspręsti konfliktų, nesutarimų;•
patiriama prievarta (emocinė, fizinė, seksualinė);•
staigios, netikėtos siaubą ir baimę keliančios situacijos;•
ilgalaikės įtampą keliančios situacijos, įvairių neigiamų • veiksnių ilgalaikiai deriniai;
pasyvus televizijos laidų stebėjimas, ypač agresyvių, baimę • keliančių vaizdų;
medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, • vaistų leidimas ir kt.);
patekimas į ligoninę; •
psichotraumuojančios situacijos vaiko kolektyve (darželyje, • mokykloje);
vaiko išgyvenimai dėl fizinių defektų, ryškių ūgio, svorio, • kūno sudėjimo nenormalumų;
vėluojanti ar per ankstyva lytinė branda.•
Stresas laikomas bendruoju adaptacijos mechanizmu, pade-dančiu prisitaikyti, neigiama tik trečia, išsekimo, stadija, jei stresorius veikia ilgai ar yra per stiprus. Žmogaus gyvenime vyksta nuolatiniai konfliktai tarp jo viduje susiformavusių agresyvių ir pasyvių tendencijų ir aplinkos kultūrinių normų bei reikalavimų. Simpatinė
ir parasimpatinė autonominės nervų sistemos dalys reaguoja į skirtingus stresorius arba vidinius konfliktus. Simpatinė nervų sistema reaguoja tuomet, kai siekiama atsikratyti agresyvių tendencijų. Ši sistema paruošia ir vaiką, ir suaugusįjį vadinamajai kovos arba bėgi-
mo reakcijai (angliškai ši reakcija vadinama “to fight ar flight” situacija). Dažnai pasitaiko situacijų, kai nei kovoti, nei bėgti neįmano-ma, reikia išbūti ir neparodyti pykčio. Kai pyktis, agresija nuolat neišreiškiami, slopinami, simpatinė nervų sistema pertempiama. Klasikiniai šios sistemos pertempimo rezultatai - psichosomatiniai susirgimai: hipertoninė liga, hipertireozė, reumatoidinis artritas,
neurodermitas. Slopinami vadinamieji pasyvūs jausmai ir tendencijos – noras pasiduoti, nusileisti, globos ieškojimas, siekimas sugrįžti pas mamą – skatina parasimpatinės nervų sistemos nuolatinį dirginimą ir dėl to ilgainiui vystosi virškinimo ir širdies sistemos sutrikimai: opaligė, opinis kolitas, širdies reumatas.
Kodėl neatlaiko apsauginiai mechanizmai ir vaikas suserga, atsiranda įvairių psichologinių ir somatinių simptomų arba vadinamų-
jų psichosomatinių sutrikimų? Kiekvienas žmogus turi tam tikras
adaptacinio sugebėjimo ribas. Adaptacija – tai prisitaikymas prie aplinkos pokyčių. Jos apimtis ir tempas yra individualūs. Prisitai-
kymas vyksta nuolat, kiekvieną dieną. Kiekvienas gyvenimo pokytis reikalauja adaptacijos. Imunitetas šiame modelyje suprantamas kaip adaptacinės sistemos dalis. Išsekus adaptacinėms galimybėms, jis sumažėja. Imunitetui sumažėjus, liga ar susirgimas vystosi nepri-
klausomai nuo adaptacijos ir imunitetą sumažinusių mechanizmų,
o priklausomai nuo to, koks organas yra taikinys, arba koks yra biologiškai determinuotas individo polinkis sirgti viena ar kita liga. Svarbu suprasti, kodėl ir kokiu būdu imunitetas mažėja. Ypač didelę įtaką turi ilgalaikės emocinę įtampą keliančios situacijos vaiko aplinkoje. Kai vaiko adaptacija reikalauja daugiau jėgų, negu jis turi, tuomet vaikas pradeda sirgti įvairiomis ligomis.
Dar Hipokratas rašė, kad emocijos turi įtakos fiziologijai, ir atvirkščiai. Tarp kūno ir psichikos vyrauja harmonija ir abipusės sąveikos ryšys. Kiekviena emocija tarsi perduodama tam tikram organui, todėl labai svarbu pabandyti pajusti ir suprasti, kodėl skauda vieną kūno dalį, o ne kitą. Tam tikroms specifinėms nuolat sprendžiančioms vidinius konfliktus emocijų rūšims būdingos tam tikros specifinės organų reakcijos. Pavyzdžiu galėtų būti galvos skausmai, nes jie labai dažnai susiję su emocijomis. Galvos skausmais vadinami įtampos skausmai, atsirandantys dėl emocijų sukeltų sprando ir pečių juostos chroniško įsitempimo. Šie skausmai dažnaiišplinta po visą galvą, bet gali būti ir galvą juosiantis spaudžiantis skausmas ar kaktos, pakaušio, smilkinio skausmai. Pagal statistiką industrinėse šalyse apie 70% žmonių skundžiasi praeinančio pobūdžio galvos skausmais, apie 7% jaučia lėtinius skausmus. Iš tų 70% tik 10% atvejų skausmai sukelti organinių priežasčių, kitais atvejais
svarbiausios yra psichosocialinės priežastys. Tipiškų sunkių gyve-
nimo situacijų metu tiek suaugę, tiek vaikai, dažniau paauglystėje, patys pasako, kad tai ,,nuo nervų”. Svarbu įžvelgti galvos skausmų galimą ryšį su vaikui reikšmingais įvykiais, kurie vyksta jo gyve-
nime. Taip pat svarbu suprasti, kokios emocijos konkrečioje situa-
cijoje yra nuslopintos ar užgniaužtos, kodėl būtent toje situacijoje
vaikas pajuto galvos skausmą. Labai dažnai užgniaužiamos šios
emocijos: priešiškumas, pyktis, vengimas, nenoras būti tam tikroje situacijoje, ir ypač pyktis, jaučiamas tiems, dėl kurių kaltės teko
atsidurti tokioje situacijoje, įniršis, kad ją reikia iškęsti ir nėra gali-mybės pabėgti. Dažniausiai žmogus tuo metu išgyvena vidinį konf-liktą ir pats to neįsisąmonina. Dar vienas dažnas konfliktas, sukeliantis vaikų galvos skausmus – konfliktas tarp sau keliamų reikalavimų ir sugebėjimų, galimybių juos įgyvendinti. Vaikui bręstant, tai pereina į asmenybės bruožus. Tokie vaikai ir jaunuoliai neįsivaizduoja, kad gali kažko nepasiekti, neįveikti. Kai jie kažko nesugeba ar aplinkybės trukdo, kyla agresija, sukelianti galvos skausmą. Paauglystėje galvos skausmų atsiradimą skatina ir organiniai bei psichologiniai paaug-lystės periodo ypatumai – hormonų apykaitos pasikeitimai, taip pat padidėjęs savęs realizavimo poreikis.
7.3. Vaikų patiriamas skausmas ir baimė
Skausmas yra pojūtis. Kiekvieną pojūtį sudaro visas kompleksas galinčių jį keisti veiksnių ar sąlygų. Žmogaus kūne nėra tokio impulso kaip skausmas, yra elektriniai impulsai, plintantys neuronais. Skausmu jie tampa tik smegenyse. Šio pojūčio kaip skausmo įsisąmoninimas yra psichologinis procesas, kuriame dalyvauja daug smegenų struktūrų. Skausmas – reikalingas pojūtis, tai tarsi pavojaus signalas. Kiekvieno žmogaus tolerancija skausmui skirtinga.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, pasižymi individualiu ir subjektyviu reagavimu į patiriamą skausmą. Gali būti nevienodas skausmo jautrumo slenkstis. Jį lemia nemalonaus impulso intensyvumo stiprėjimas, kol šį pojūtį imame vadinti skausmu. Svarbu, kaip į skausmą reaguojama ir kokį skausmą vaikas gali iškęsti. Skausmas gali būti labai įvairaus pobūdžio ir intensyvumo. Tai labai subjektyvu, nes nėra objektyvių ir patikimų būdų patiriamam skausmui išmatuoti. Maži vaikai dažnai savo patiriamo skausmo nesugeba apibūdinti žodžiais.
Ką jaučia vaikas, kai jam skauda? Vaiko reakcija į patiriamą skausmą priklauso nuo:
skausmo trukmės, pobūdžio, intensyvumo, lokalizacijos;•
nuo to, ką vaikas galvoja apie savo ligą, simptomus, ką laiko • skausmo priežastimi;
kokius jausmus jam sukelia patiriamas skausmas.•
Labai dažnai skausmą lydi baimė ir įtampa, ir šios trys emocijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Skausmo pasikartojimo baimė taip pat kelia nerimą ir įtampą, ir dažnai tai veikia kaip provokuojantis mechanizmas skausmui išlikti. Didelę reikšmę turi skausmo baimė. Dažniausiai patiriamą skausmą žmonės identifikuoja su ligomis, vyrauja įsivaizdavimas arba tikėjimas, kad kuo stipriau skauda, tuo sunkesnė liga. Skausmas, kaip negalavimo simptomas, dažniausiai iš visų simptomų atveda pas gydytoją tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
2–5 metų vaikai yra labai jautrūs skausmui ar kūno sužalojimui. Invazinės procedūros, nepriklausomai nuo to, ar jos skausmingos, ar ne, šio amžiaus vaikams sukelia baimę ir stresą, nes jų savo kūno suvokimas dar nėra galutinai susiformavęs. Pastebėta, kad berniukai labiausiai bijo intervencijų, susijusių su genitalijų sritimi (hipospadijos ar epispadijos korekcijos, cistoskopijos, kateterizacijos).
Savo baimę, bejėgiškumą, protestą ir nepasitenkinimąatliekamomis procedūromis vaikai išreiškia verbaliai (kviesdami tėvus, prašydami palaikyti ant rankų, paleisti, rėkdami ir pan.) ir/ar įvairiais galimais fiziniais būdais (personalo stumdymu, bėgimu, technikos laužymu ir pan.). Vaikai mažiau supranta procedūrų esmę ir labiau bijo įvairų medicininių procedūrų, nei suaugusieji. Procedūrų esmės paaiškinimas ir parodymas, pvz., su žaislais, piešiant, rodant knygutes, paveikslėlius ir pan., palankiai veikia vaikus, sumažina jų baimę bei nerimą.
5–12 metų amžiaus vaikai mažiau išgyvena dėl galimo skausmo, gali su juo susitaikyti. Tai padaryti jiems lengviau, nei susitaikyti su ilgalaike negalia ar neapibrėžtu pasveikimo laiku. Didžiausia šio amžiaus vaikų baimė yra nepasveikti. Vaikai, turintys įvairiapusių raidos sutrikimų, reikalauja ypatingos slaugos ir priežiūros, medicinos personalas turi žinoti ir suprasti dėl šių vaikų raidos sutrikimo susiformavusius elgesio ir bendravimo ypatumus, specifinius šių vaikų poreikius.
Labai svarbu pastebėti, kaip vaikas pasakoja apie savo skausmą, kaip tą skausmą suvokia ir supranta, ką pats vaikas laiko savo skausmo priežastimi ir kaip reaguoja į skausmą. Dažnai vaikai atsiradusį skausmą sąmoningai arba pasąmoningai suvokia kaip jiems skirtą bausmę: jiems skauda, nes jie pasielgė blogai. Todėl kartu su skausmu atsiranda kaltės ir gėdos jausmas ir, kaip jau buvo minėta, baimė.
Vaikų patiriamam skausmui turi įtakos ne vien fiziniai, fiziolo-giniai veiksniai, bet ir psichosocialiniai raidos aspektai:
sugebėjimų pažintinis lygmuo;•
vaiko raidos periodo ypatumai ir ypač tai, kaip vaikas su• pranta, suvokia savo kūną;
anksčiau patirto skausmo prisiminimai;•
ligos, gresiančių medicininių intervencijų baimė.•
Vaikai įvairiai reaguoja į patiriamą skausmą ir tai priklauso nuo įvairių faktorių.Dažniausiai pasitaikantys: verksmingumas, nerimas, baimė, gėda, kaltė, netikrumas, nežinomybė, nepasitikėjimasambivalentiškumas, pavydas, pyktis, priešiškumas, įvairios fantazijos, prietaringumas, kompulsyvumas, keistas, groteskiškas elgesys, „magiškos“ mintys ir „magiška“ simptomo kontrolė, įnoringumas, dirglumas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi ir kt.
Taip pat labai svarbus yra šeimos narių, bendraamžių, vaiką supančių žmonių, ypač senelių, mokytojų, auklėtojų bei gydytojų požiūris ir reagavimas į vaiko patiriamą skausmą, ligos simptomus. Kai kuriose šeimose skausmas yra kaip tradiciškai nusistovėjęs būdas komunikuoti. Kartais vaikai pamėgdžioja suaugusiųjų būsenas, ir
jiems irgi pradeda skaudėti taip pat, kaip jų šeimos nariui ar pažįsta-mam, ar taip, kaip jie mato per TV. Tuomet jie skausmą apibūdina
labai panašiai kaip suaugę, o kartais išsako, jog skauda „taip, kaip seneliui, mamai ar močiutei“. Kita vertus, skausmas kaip simptomas ir kaip bet kuris kitas mūsų gyvenimo reiškinys turi savo pliusų ir minusų, teigiamų ir neigiamų pusių. Neigiamus aspektus jau minė-jome, dar reikia paminėti ir teigiamus, vadinamuosius „simptomų pliusus“. Jei vaikas dėl jam atsiradusių ligos simptomų sulaukia išskirtinio dėmesio namuose, tėvų rūpesčio, globos, ko anksčiau labai trūko, arba auklėtojų, mokytojų nuolaidų, yra labiau saugomas, tausojamas, nebaudžiamas, jam sumažinami reikalavimai („kaip gi čia reikalausi ar bausi, juk vaikas liguistas, silpnas, serga“), tai tikimybė, kad greitai išnyks vaiko ligos simptomai, yra labai nedidelė. Labai svarbu suaugusiesiems išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko globos, rūpinimosi ir jam keliamų reikalavimų ir šeimoje, ir ugdymo įstaigoje.
EMOCIJŲ SUTRIKIMAI
Klasifikacija
Dešimtojoje tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10, PSO, 1993), kuri šiuo metu naudojama Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių klinikinėje praktikoje, emocijų sutrikimams, prasidedantiems vaikystėje, priskiriami:
F93.0 Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje (anxietas
separationis).
F93.1 Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxiosus phobicus infantilis).
F93.2 Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje (disordo anxiosus socialis).
F93.3 Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas (rivalitas fratrum et sororum).
F93.8 Kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (disordines emotionum in infantia orti, alii), apimantys tapatumo sutrikimą, perdėto nerimo sutrikimą, bendraamžių (ne brolių ar seserų) konkurenciją ir kt.
F93.9 Tiksliai neapibūdinamas emocijų sutrikimas vaikystėje (disordo emotionum in infantia ortus, non specificatus).
Aprašoma vieno emocijų sutrikimo sąsaja su kitu (apie 60% atvejų) ir komorbidiškumas su depresija, hiperkineziniais, elgesio, valgymo sutrikimais, rūkymu, priklausomybėmis nuo alkoholio ir kitų kvaišalų.
8.3. Atskyrimo nerimo sutrikimas vaikystėje
Vaikai yra prisirišę prie keleto jiems svarbių žmonių, jų
jiems reikia, kad jaustųsi saugūs, ramūs, jie kreipiasi į tuos žmones nuliūdę ar įskaudinti. Dažniausiai tai būna tėvai ar kiti šeimos nariai, auklė, mokytojai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas artimai bendrauja. Visiškai normalu, jei maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai rodo tam tikro laipsnio nerimą gresiant ar įvykus atsiskyrimui nuo žmonių, prie kurių jie prisirišę. Atskyrimo nerimas atsiranda 7–8 mėn. kūdikiui
(jis ima jautriai reaguoti į mamos ar kito prižiūrinčio asmens išėji-mą), didėja iki 18 mėn. amžiaus, vėliau palaipsniui mažėja.
Atskyrimo nerimo sutrikimas turėtų būti diagnozuojamas tik tada, kai atsiskyrimo baimė vaikui tampa nerimo priežastimi, kai šis nerimas atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir yra gerokai didesnis nei kitų bendraamžių, sutrikdo įprastą gyvenimą ir psichosocialinę adaptaciją pagal vaiko amžių. Svarbiausias diagnostikos požymis yra perdėtas nerimas dėl atskyrimo nuo žmonių, prie kurių vaikas yra prisirišęs. Šis nerimas gali įgauti įvairių formų. Dažniausiai vaikai perdėtai nerimauja, kad artimiems žmonėms atsitiks kas nors negera arba kad juos praras, kad jie išvyks ir nebegrįš, bus pagrobti, paguldy-
ti į ligoninę arba mirs ir pan. Jie bijo ir nenori atsiskirti nuo jiems artimų žmonių, nenori ir neadekvačiai bijo likti vieni namuose, eiti į darželį ar mokyklą, nes, pavyzdžiui, kol bus mokykloje, gali kas nors baisaus nutikti artimiems žmonėms. Šie vaikai bijo ir nenori eiti į mokyklą ne dėl kitų priežasčių, pvz., tam tikrų dalykų ar įvykių mokykloje baimės, o dėl atskyrimo nerimo. Tokie vaikai nerimauja dėl to, kad reikia miegoti vieniems kambaryje, naktį gali eiti tikrinti, ar nieko nenutiko jų artimiems žmonėms, nori atsigulti šalia jų, kartais sapnuoja pasikartojančius košmarus ar baisius sapnus apie atskyrimą nuo jiems artimų žmonių. Būdingi įvairūs psichosomati-niai simptomai: vaikui gali skaudėti galvą, pilvą, pykinti, būti bloga, jis gali vemti, kai tenka išsiskirti su artimais žmonėmis, pvz., išeinant iš namų į darželį ar mokyklą, arba kai su nerimu to laukiama. Perdėtas nerimastingumas, liūdesys, verkimas, pyktis, apatija ar socialinis atsiribojimas nujaučiant atsiskyrimą, atsiskiriant ar tuoj po atsiskyri-
mo nuolat kamuoja vaiką, jis nenori paleisti, saugo savo artimą žmo-
gų arba zirzia. Šis perdėtas nerimas slegia visą šeimą, apsunkina tinkamą vaiko psichosocialinę raidą, trukdo vaikui gerai sutarti su šeimos nariais, susirasti draugų, žaisti, mokytis, turėti laisvalaikio pomėgių.
Daugelyje su atskyrimu susijusių situacijų veikia ir kiti po-
tencialūs stresoriai ar nerimo šaltiniai. Šis sutrikimas pagrįstas tuo, kad vaikui didesnį nei įprasta nerimą įvairiose situacijose sukelia atsiskyrimas nuo pagrindinio prisirišimo objekto (svarbaus, artimo žmogaus). Ši problema dažniausiai susijusi su atsisakymu eiti į mokyklą („mokyklos fobija“). Atskyrimo nerimo sutrikimą vaikystėje reikia diferencijuoti nuo normalaus atsiskyrimo nerimo tada, kai jo lygis yra neįprastas ir kai jis yra susijęs su socialinio elgesio problemomis. Atskyrimo nerimas, atsirandantis raidos tarpsnio neatitinkančiame amžiuje, pvz., paauglystėje, neturi būti priskirtas
šiai kategorijai (išskyrus atvejus, kai tai yra pirminis atskyrimo nerimas ir šis liguistas nerimas pirmiausiai buvo nustatytas dar ikimokykliniame amžiuje).
8.4. Fobinis nerimo sutrikimas vaikystėje
Šiam sutrikimui būdinga perdėta tam tikrų situacijų ar daiktų baimė. Jei natūralios tam tikro amžiaus tarpsnio vaiko baimės užsitęsia per ilgai, yra labai ryškios, sutrikdo vaiko psichosocialinį funkcionavimą pagal amžių, jos yra laikomos sutrikimu, kuriam gydyti reikalingos terapinės intervencijos. Šios baimės laikomos sutrikimu, kai: a) prasideda raidos tarpsnį atitinkančiu amžiaus periodu;
b) nerimo dydis neįprastas, nenormalus; c) nerimas nėra kito, bendresnio sutrikimo dalis.
Kai kurios baimės, būdingos suaugusiesiems, pasireiškia ir vaikams, dažniau – paaugliams (pvz., agorafobija – aikščių, plačių gat-
vių baimė – nėra normali vaiko psichosocialinės raidos dalis, šis sutrikimas koduojamas pagal suaugusiųjų fobinio nerimo sutrikimų šifrus). Dauguma fobinio nerimo sutrikimo metu pasireiškiančių baimių atspindi tam tikros vaiko raidos periodo specifiškumą ir švelniau pasireiškia daugeliui vaikų. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik vaiko raidos stadijoms būdingoms baimėms, kai jos atitinka emocijų sutrikimų, prasidedančių vaikystėje, diagnostikos kriterijus.
8.5. Socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje
Svetimų ir nepažįstamų asmenų saugojimasis yra normalus fenomenas pirmųjų gyvenimo metų antroje pusėje. Tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ir ankstyvojoje vaikystėje, kai vaikas susiduria su naujomis, nepatirtomis ar gąsdinančiomis situacijomis. Ši diagnostinė kategorija vartojama tik sutrikimams, pasireiškiantiems iki šešerių metų amžiaus, kurie yra neįprasti savo laipsniu ir lydimi socialinio elgesio problemų bei nėra kito, bendresnio emocijų sutrikimo (pagal TLK-10 F 41.1) dalis. Vai-
kai su šiuo sutrikimu jaučia nuolatinę ar besikartojančią svetimų as-menų baimę arba šių asmenų vengia. Vaikas gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių, arba ir suaugusiųjų, ir bendraamžių. Ši baimė yra susijusi su normaliu prisirišimu prie tėvų ar kitų pažįstamų asmenų. Naujų socialinių kontaktų vengimas ar baimė peržengia
normalias vaiko amžiui ribas ir yra susiję su kliniškai svarbiais so-cialinio funkcionavimo sunkumais. Dauguma vaikų jaučiasi saugiau, kai jiems artimi žmonės yra šalia. Kiti vaikai bijo socialinių situacijų net ir tuomet, kai yra kartu su jiems artimais suaugusiaisiais.
Suaugusiesiems diagnozuojamos socialinės fobijos (F 40.1), kai yra bijoma ir vengiama įvairių socialinių situacijų, ypač atsi-
durti mažos žmonių grupės dėmesio centre, arba kai reikia susitikti su nepažįstamais žmonėmis ar ką nors atlikti žmonių akivaizdoje (pvz., dalyvauti vakarėlyje, atsakinėti klasėje, garsiai skaityti, kalbėti, val-
gyti kitų akivaizdoje ir kt). Šiose situacijose atsiranda įvairių vegetacinių simptomų: paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis. Šie simptomai gali progresuoti iki panikos priepuolio.
8.6. Konkurencijos šeimoje tarp vaikų sutrikimas
Daugumai mažų vaikų pasireiškia tam tikras emocijų sutrikimo laipsnis po jaunesnio (dažnai nedaug jaunesnio) brolio ar se-sers gimimo. Daugeliu atveju sutrikimas yra lengvas, tačiau kartais konkurencija ir pavydas, atsiradęs po gimimo, gali būti itin stiprus, užsitęsti ir likti nuolat, trikdyti vaiko raidą. Šiam sutrikimui būdinga:
a) konkurencija ar pavydas tarp vaikų; b) jis atsiranda per kelis mėne-
sius po jaunesnio brolio ar sesers gimimo; c) yra anomalus pagal laipsnį ir/arba pastovumą ir lydimas psichosocialinių problemų. Konkurencija, pavydas gali pasireikšti nuolatinėmis varžybomis tarp brolių ar seserų dėl tėvų dėmesio ar prisirišimo; anomalumo kriterijus šiuo atveju yra neįprastas negatyvių jausmų sustiprėjimas. Sunkiais atvejais tai gali būti jaunyliui rodomas atviras priešiškumas, fizinis jo traumavimas, iš anksto planuojami pikti sumanymai ar slaptas kenkimas. Lengvesniais atvejais tai gali pasireikšti stipriu nenoru dalintis, pozityvaus požiūrio trūkumu ir draugiško bendravimo nutrūkimu. Emocinis sutrikimas gali įgauti vieną iš keleto formų, dažnai su tam tikra anksčiau įgytų įgūdžių (pvz., tuštinimosi ar šlapinimosi valdymas) regresija ar praradimu ir tendencija elgtis kūdikiškai. Gali sutrikti miegas. Taip pat būdinga, kad vaikas dažnai bando mėgdžioti kūdikio veiklą, reikalaujančią tėvų dėmesio (pvz., maitinimas). Bendraudamas su tėvais vaikas labiau konfrontuoja ar priešgyniauja, padaugėja jo įniršio priepuolių ir nerimo, liūdesio ar socialinio atsi-ribojimo diforinių būsenų. Dažnai daromas spaudimas tėvams, no-
rint sulaukti jų dėmesio.
8.7. Gydymas, prognozė, patarimai
Taikomas psichoterapinis gydymas (kognityvinė elgesio, psichodinaminė, žaidimų, meno terapija) ir, esant reikalui, medikamentinis (serotonino reabsorbcijos inhibitoriais, antidepresantais, benzodiazepinais, buspironu). Svarbu vengti vaiko nerimą keliančių stresorių.
Prognozė geresnė tais atvejais, kai sutrikimai nedidelio laipsnio, kartu nėra komorbidinių sutrikimų. Nerimo sutrikimai gali keistis vaikui augant. Pastebėta, kad nerimo sutrikimų turintys vaikai turi tam tikrų temperamento ypatumų: kūdikystėje būna labai jautrūs, o ankstyvoje vaikystėje jų elgesys būna prislopintas, bendraudami jie mažiau šypsosi, lėčiau kalba, būna baikštesni, neryžtingesni, atsar-gesni. Nerimo sutrikimams turi įtakos padidėjęs nerimo lygis tarp šeimos narių (tėvai dažnai būna pernelyg globojantys ir saugantys,
jie „transliuoja“, perduoda savo nerimą, jiems sunku vaiką nuramin-ti), vaikas išmoksta vengiančio, nerimastingo ar nerimą sukeliančio elgesio ir bendravimo modelių.
Labai svarbu saugi, mylinčių ir globojančių žmonių aplinka pirmaisiais gyvenimo metais, kūdikio saugaus prieraišumo su jį prižiūrinčiais asmenimis formavimasis. Jeigu vaikas turi emocinių sutrikimų, reikia jį siųsti pas gydytoją psichoterapeutą, nuolat stebėti jo būklę, konsultuoti tėvus. Svarbu laiku ir tinkamai padėti vaikui įveikti psichosocialinės adaptacijos darželyje ar mokykloje sunku-mus, pasirinkti tinkamą užklasinę veiklą, mokytis pasitikėjimo savimi, skatinti saviraišką, augančios asmenybės brandinimą.
Pastebėta, kad nerimastingi vaikai turi per daug globojančius tėvus. Dažnai ši per didelė globa yra susijusi su padidėjusiu tėvų nerimastingumu, baimingumu. Atsiradus sunkumų, rekomenduojama pasitarti su specialistais dėl nerimo ir tvarkymosi su juo būdų, vaiko auklėjimo ir tinkamo reagavimo į jo nerimo simptomus taktikos. Svarbu kelti adekvačius reikalavimus, daugiau vaiką skatinti ir girti (pelnytai) nei barti ir kritikuoti, formuoti tinkamus įvairių kylančių stresorių ir sunkumų įveikimo būdus bei įgūdžius.
Piešimas
Laikas nuo laiko vaikai išreiškia norą piešti – laisvai, spontaniškai, lyg pajutę vidinį norą kurti, vaizduoti, pasakoti, parodyti ir suvokti. Piešiant, kuriant vyksta vidinio pasaulio bei išorinio vaiką supančio pasaulio (su savo taisyklėmis, nuostatomis bei reikalavimais) susidūrimas. Piešimas bei įvairaus kitokio pobūdžio kūrybinė veikla teikia džiaugsmo, skatina saviraišką, pasitikėjimą savimi ir yra labai tinkamas būdas dvasiniams konfliktams ir žaizdoms gydyti.
Vaikas iš aplinkos gauna labai daug informacijos, reikalavimų ir pan., ir visų šių intervencijų kryptis yra į vaiko pasaulį, t.y. iš išorės į vidų. Piešiant kryptis – iš vaiko vidaus į išorę. Pats piešimo pro-cesas yra terapinis, piešdamas vaikas ieško šių dviejų pasaulių susi-lietimo būdų, jų tarpusavio santykio, balanso, tyrinėja, išreiškia save išoriniame pasaulyje, ieško savo vidinio pasaulio projekcijos išorėje.
Laisva kūryba formuoja vaiko sugebėjimą išreikšti ir perteikti savo jausmus, idėjas, skatina eksperimentuoti, o kartu ir pajusti bei suprasti meninę kūrybą, meninę raišką. Tai būdas rasti ir pažinti savo vidines kūrybines galias, pažadinti „vidinį žinojimą“, padedantį intui-tyviai rasti kylančių problemų sprendimo būdus. Kartu tai ramina, sumažina susikaupusį nerimą, įtampą, atpalaiduoja.
Piešiant svarbu kūrybinis procesas, ne rezultatas. Svarbu sukurti saugią, jaukią aplinką, kuri leistų vaikui pasijusti reikšmingam, sudarytų sąlygas įsiklausyti į save, būti savimi, atsipalaiduoti, o kartu ir komunikuoti su aplinkiniu pasauliu. Svarbus aspektas – pagarba vaikui, jo saviraiškai, kūrybiniam procesui.
Piešimas – tai tarsi kelionė į savo išgyvenimų pasaulį, kurios metu ugdoma ir brandinama asmenybė, jai suteikiama stiprybės ir laisvės. Kartu tai būdas, leidžiantis aplinkiniams geriau suprasti ir pajusti vaiko vidinių išgyvenimų pasaulį, kurio žodžiais perteikti jis dažnai nesugeba ar nemoka. Tai tarsi specifinis vaiko ar paauglio komunikacijos su aplinka ir jį supančiais žmonėmis būdas, kurį reikėtų stebėti ir analizuoti, lanksčiai panaudoti terapijos procese.
Dažnai piešimas yra labai gera ir tinkama priemonė užmegzti kontaktui su vaiku ar paaugliu, sumažinti nerimą ir baimes naujoje, nepažįstamoje situacijoje. Kartu tai puiki bendravimo priemonė, nes piešdamas vaikas perteikia savo būseną, nurimsta. Vaikui piešinys pade-
da geriau atskleisti savo vidinį pasaulį, jam tampa lengviau kalbėti, pasakoti apie piešinį (ir kartu netiesiogiai apie save). Vaikai dar nesugeba, o paaugliai dažnai dėl maištavimo ar kitų emocinių priežas-čių nenori suformuluoti savo problemos. Piešimas padeda tą problemą perteikti ir formuluoti, vyksta emocijų ir vidinės būsenos projekcija į išorę. Piešiniai padeda pažinti vaiko emocinę būseną ir vykstančius jos kitimus. Pasiūlyti vaikui piešti yra labai tinkamas būdas, ypač tose situacijose, kai vaikas nekalba, nenori ar negali kalbėti. Būtina atsižvelgti į situaciją, kurioje vaikas piešė, ir vaiko amžių. Vaikų piešiniai, kaip ir vystydamasis žmogus, pereina tam tikras stadijas Svarbu vaiko raidos, piešinio raidos ir meninės raiškos supratimas.
Svarbu suprasti vaikų ir suaugusiųjų psichinio funkcionavimo dėsningumus, integralias psichikos sudedamąsias dalis - sąmonę, presąmonę, pasąmonę, jų tarpusavio sąveikas, dinamiką. Simboliai yra labai galingas instrumentas, kurį galima panaudoti gydant emoci-nius sutrikimus. Simbolis gali būti žodinis ir vaizdinis, abi šios formos skatina viena kitos atsiradimą ir tarpusavio sąveiką. Žodis gali sukurti vaizdinį, ir atvirkščiai. Piešimas – tai lyg žaidimas su savo vidiniu pasauliu išorėje. Piešiant ir analizuojant simbolius priartėjama prie svarbių ar konfliktinių sričių.
Vaikams iki 3 metų svarbiausia yra kūno pojūčiai, veiksmas ir vaizdiniai, todėl žodžiais išreikšti savo vidinių išgyvenimų maži vaikai nesugeba. Labai tinkama yra kūno, muzikos, dramos, dailės terapija – dirbant su vaikais ir suaugusiaisiais, ypač kai norima perprasti emocinę patirtį ankstyvajame amžiuje, surasti ryšį tarp vidinio pasaulio ir jo išraiškos išorėje.
Pasakos ir knygos
Vaikams labai reikalingi vakariniai užmigimo ritualai, jų sukūrimas namuose (ženklai, kad jau reikia praustis, persirengti,
kloti lovą, lopšinė, pasaka, pasikalbėjimas, paglostymas ir pan.). Tai didina saugumo, ramybės, šeimos narių tarpusavio artumo jausmus.
Skaitant plečiasi vaiko pasaulio pažinimas, kalbos formavimasis, lavinama vaizduotė, prieš akis iškyla įvairūs vaizdiniai (savo sukurti, nepakartojami, individualūs). Vaikas susitapatina su įvairiais herojais, išgyvena įvairiausius nuotykius ir situacijas, kartu mokosi pasakoti, pavaizduoti, perteikti. Skaitydamas ar vartydamas knygelės puslapius, vaikas gali atversti juos atgal, sugrįžti, apžiūrėti, kažką
prisiminti, patikrinti, vėl versti į priekį ir pan. Tai ištisas vidinis procesas, kai išgyvenama knygelėje pasakojama istorija ir peržiūrimi paveikslėliai.
Anot M. Molickos (1999), pasakos – vaikui artimiausi kūriniai, kuriuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Pasakose vaikas susipažįsta su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas, sumažinti baimę. Pasakose perteikiamos ir padedamos suprasti taisyklės, kurių laikosi žmonija. Vaikas susipažįsta su žmonių siekiais ir tikslais, suvokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio normų, kurių iš jo tikimasi. Pasitelkus pasakas galima vaikui padėti įveikti emociškai sunkias situacijas. Iš pasakų vaikai mokosi taisyklių, tinkamo elgesio, sužino daug drąsos, kilnumo, gėrio pavyzdžių. Vaikas ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Pasakų
pasaulis paklūsta gėrio, kuris visada laimi, taisyklėms. Laiminga
pabaiga suteikia vaikui, kuris jaučiasi tos pasakos dalyviu, malonų sėkmės pojūtį. Pasakos leidžia tapatintis su herojumi, kaskart pa-tirti naujų nuotykių ir emocijų. Vaikas dažnai tapatinasi su pasakos veikėjais, perima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, žavisi teigiamais herojais, jų savybėmis. Kartu vyksta ir savo
tapatybės paieška, ieškoma atsakymo, kas aš esu ir kuo norėčiau būti.
Pasakose matoma magiška tikrovė, labai artima vaiko mąsty-mui ir pasaulio suvokimui, sužmoginami negyvi daiktai, atrandamas gyvūnų ir žmonių bendrumas, savitarpio pagalba. Pasakos žadina vaiko jautrumą gyvūnams, atidumą personifikuotiems daiktams bei augalams. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyksta sąlyginiame pasaulyje, tačiau magiška pasakos situacija išlaisvina vaizduotę, emocijas ir padeda sumažinti ir įveikti baimę. Jam patinka bijoti tada, kai žino, kad po valandėlės viskas baigsis gerai. Vaikas tampa jautrus blogiui, neteisybei, skausmui. Skaitydamas pasakas, jis gali netiesiogiai pa-tenkinti savo poreikius – pasijusti mylimas, priimamas, pripažįstamas, saugus.
Vaikui sunku kalbėti apie save, apibūdinti savijautą. Tapatindamasis su įvairiais knygų herojais, jis gali lengviau pažinti ir įvar-dinti savo jausmus. Vaikui lengviau perteikti svarbius dalykus, kalbant apie personifikuotą žaisliuką, gyvūną, kitą vaiką ir jo istoriją. Tuomet jam lengviau pasakoti apie tų personažų savijautą (o kartu ir savo). Kalbantis su vaiku galima padėti jam susigaudyti savo jausmuose ir netiesiogiai rasti įvairių problemų sprendimo būdų.
Auklėjimo taktika
Kai tėvai nesupranta vaikų poreikių, jie neįstengia duoti savo vaikams to, ko jiems reikia. Vien meilės ir priežiūros nepakanka, reikia tinkamo bendravimo, kuris keičiasi vaikui augant. Neišspręsti emociniai konfliktai tam tikrais amžiaus periodais, arba tėvų vaikys-tės raidos fazėse vėl tampa aktualūs tuomet, kai jų vaikas būna tokio pat amžiaus. Tai ir kliuviniai, ir galimybės tėvams pagerinti ar išspręs-ti užstrigusią situaciją. Širdies žaizdas, emocinius skaudulius, vidinius konfliktus gydo ne laikas, o veiksmai, pažinimas, įžvalgos, aktyvus keitimas.
Pozityvūs auklėjimo metodai skatina vaikus reikšti savo po-reikius, nuomonę, bendrauti, o kartu ir moko derintis prie kitų aplinkinių, būti geranoriškiems. Jie turi jausti, kad tėvai jiems
nustato leistino elgesio ribas, nuosekliai laikosi savo reikalavimų.
J. Gray (1999) aprašė principus, kuriuos svarbu įskiepyti vaikams:
1. Gali būti kitoks nei visi. 2. Gali klysti. 3. Gali rodyti neigiamas
emocijas. 4. Gali daug norėti. 5. Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis ir mama yra šeimininkai. Kartu J. Gray išskyrė keletą svarbių pozityvaus auklėjimo priemonių: atlaidumas kitiems ir sau, dalijimasis jausmais, mokėjimas laukti atpildo, savigarba, kantrybė, atkaklumas, pagarba kitiems ir sau, paslaugumas, mokėjimas užjausti, pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas jaustis laimingam. Jis pabrėžė, kad meilė ir parama padeda vaikams normaliai vystytis. M. Molic-ka pažymėjo, kad vienišumas yra mūsų dienų liga, ir atsakomybė už tai tenka tik suaugusiesiems. Jeigu vaikas, net būdamas materialiai aprūpintas, nepatiria meilės, saugumo ir pripažinimo, jis negali normaliai bręsti. R. Campbell (1999) rašė, kad akių kontaktas – efektyviausia priemonė perduoti savo vaikui meilę. Nors dauguma tėvų įsitikinę, kad jie meilę reiškia akių kontaktu, tyrimai rodo, kad taip nėra.
I. Brochmann (1979) rašė: „Jei bendrausime su vaikais ir nuoširdžiai įsijausime į jų būtį, imsime nujausti, kas jiems yra. Ypač jei pavyks pamiršti visą išankstinį savo žinojimą ir tiesiog klausyti bei atidžiai stebėti. Tada prieš mus atsivers visiškai naujas pasaulis. Pasaulis be politinių ir religinių įsitikinimų, tačiau didingas savo besąlygišku pasitikėjimu. Viskas čia vyksta dėsningai, tam tikra tvarka, tačiau yra vietos ir netikėtumams“.
Kad ir kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia gairių, kurios padėtų susiorientuoti, pakankamai laisvės žaidimams, mokymuisi, tyrinėjimams ir eksperimentams, kad galėtų bręsti kaip stipri ir pilnavertė asmenybė. Tinkamą erdvę ir ribas nubrėžti, išlaikyti ir keisti vaikui augant – sunki užduotis tiek tėvams, tiek pedagogams. Svar-bus tėvų ir su vaiku dirbančių pedagogų tarpusavio supratimas, nuo-seklumas, geranoriškumas, abipusė pagarba ir bendradarbiavimas.
Labai svarbu nuolat kalbėtis su vaiku, aptarti jam kylančius neramumus, neaiškumus, palaikyti artimą bendravimą ir kontaktą, ir, aišku, keisti bendravimo pobūdį ir formas vaikui augant. Kalbėjima-sis su vaikais – tai ypatingas menas, turintis savas taisykles ir prasmes. Atitolimas, susvetimėjimas šeimoje prilyginamas pragarui, panašios į pragarą (ypač vaikams) ir situacijos ugdymo įstaigose, kai nėra tarpusavio supratimo ir neieškoma susikalbėjimo būdų tarp vaikų ir pedagogų. Namai yra pirmoji vaiko mokykla, bet ateina laikas vaikui socializuotis, ir ugdymo įstaiga, darželis, mokykla tampa antrais namais, galimybe bendrauti, mokytis pažinti žmones, bendruomenę ir būti pilnaverte jos dalimi.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti savo vaiką baikštų, drovų, netaktiš-ką, nepakenčiamą. Tačiau augdami vaikai įgyja ir nepageidaujamų bruožų, o kai kurie ima jaustis ypač nesaugūs, neišmoksta mylėti sa-
vęs ir kitų. Linkime tėvams ir pedagogams nustatyti pozityvius auklėjimo ir bendravimo su vaikais tikslus ir pasirinkti tinkamus
metodus šiems tikslams pasiekti.
Komentarai
Rašyti komentarą