Tyra meilė arba munistų judėjimas ir

Suvienijimo judėjimui klijuojama „munistų“ etiketė, ko gero, yra tapusi populiariai vartojamos „sektos“ sąvokos sinonimu. Moono pasekėjai (munistai) Lietuvoje veikia jau gerus 12 metų, judėjimo pavadinimas vis suskamba per televiziją, puošia laikraščių antraštes. Mūsų šalyje munistų yra gal vos 20 žmonių, tačiau jie labai aktyvūs. Gedimino prospekte galima sutikti merginų, prašančių paaukoti pinigų „tyros meilės“ vardan, arba kviečiančių į paskaitas apie šeimos vertybes; kartkartėmis kokio jaunuolio įsitraukimas į judėjimą sukelia daug šurmulio, munistų adresu pasigirsta kaltinimų „smegenų plovimu”, reikalavimų judėjimą uždrausti ar net grasinimų su juo susidoroti „liaudiškomis priemonėmis“.
Tuo tarpu munistai rengia konferencijas pasaulinės taikos tematika, į kurias sugeba pasikviesti netgi Seimo narių. Kas gi iš tiesų vyksta? Kodėl tokio nežymaus judėjimo veikla kelia tiek sumaišties? Siekdami tai suvokti, pažvelkime į judėjimo pasaulėžiūrą bei įsitraukimo į jį dinamiką.

Judėjimo pasaulėžiūra

Judėjimo istorija prasidėjo 1954 m., kai Sun Myung Moonas įkūrė Šventosios Dvasios asociaciją pasaulio krikščionybei suvienyti. Moonas netrukus parašė knygą „Dieviškasis principas“, kurioje išdėstė savo teologijos pagrindinius teiginius, interpretuodamas Bibliją per Korėjoje paplitusių tikėjimų prizmę.
Suvienijimo judėjimo teologijoje akcentuojami trys momentai: Sukūrimo, Kritimo ir Atstatymo. Dievas sukūrė pasaulį per šešis tarpsnius – šešias „dienas“. Adomas ir Ieva, pasak „Dieviškojo principo“, turėjo subręsti ir sukurti dievišką šeimą, tapti žmonijos Tikraisiais tėvais, tačiau Ieva buvo sugundyta Šėtono ir, nesulaukusi subrendimo momento, sugulė su Adomu. Tai ir yra kritimas, didžioji nuodėmė; seksuali jos prigimtis paaiškina ir tai, kodėl judėjimo teologijoje taip daug dėmesio skiriama seksualumo ir šeimos temoms. Kadangi dėl seksualumo ir dieviškos šeimos idėjos pamynimo įvyko kritimas, šiomis temomis judėjimas pradeda pasakojimą ir apie dieviškos tvarkos atstatymą. O šiame atstatyme kiekvienam žmogui, sekančiam Moonu, tenka itin svarbus vaidmuo.
Pasak „Dieviškojo principo“, tam, kad būtų atstatyta dieviškoji tvarka, turi būti sukurta tobula šeima, Tikrieji tėvai, kurie išgelbės visą žemę. Dievas ne kartą bandė sukurti tokią tobulą šeimą, tačiau jam vis nepavykdavo. Nepavyko ir Kristui –  nespėjęs susituokti, jis buvo nukryžiuotas… Todėl, pasak Moono, kai jis buvo 16-os, jam apsireiškė Kristus ir prašė pratęsti jo nebaigtą misiją - sukurti žemėje tobulą šeimą, kuri nebeturėtų dėl Ievos ir Adomo kaltės žmoniją slegiančios gimtosios nuodėmės. 1960-aisiais Moonas tokią ir sukūrė, susituokdamas su Hak Ja Han, tiesa, tai padarė antrą kartą. Skyrybų faktas Suvienijimo judėjime – gėdos ženklas, o Tikrojo tėvo skyrybos ilgą laiką judėjimui buvo tarsi rakštis nepatogioje vietoje (kaip, beje, ir Tikrųjų tėvų vaikų skandalingas elgesys bei vieno jų savižudybė).
Tikrieji tėvai suteikia palaiminimą  kitų porų santuokoms. Iš pradžių to nusipelniusios buvo tik tos šeimos, kurias sukurdavo Moono pasekėjai, vėliau  tokį palaiminimą iš Suvienijimo judėjimo įkvėpėjo priimdavo ir kiti. Beje, judėjimo narių vedybų partnerius parinkdavo pats Moonas, vėliau juos sutuokdavo masinėse vestuvių ceremonijose. Tokiose šeimose gimę vaikai, pasak judėjimo mokymo, turėjo būti jau be gimtosios nuodėmės, atpirkti, išlaisvinti nuo kritimo padarinių. Sutuoktiniai paprastai parenkami iš kitų tautų ar net kitų rasių, tuo pabrėžiamas judėjimo siekis įveikti tautines, religines ir rasines perskyras.
Ankstyvas judėjimo veiklos akcentas buvo skirtingų krikščionybės pakraipų suvienijimas po Moono skraiste. Šis projektas, beje, nepavyko. Negana to, daugelis ekumeninių organizacijų atsisakė pripažinti Suvienijimo bažnyčią krikščioniška konfesija.
1994 m. Moonas paskelbė ankstyvosios judėjimo fazės, formavusios atskirą religiją, pabaigą, pareikšdamas, kad nuo šiol „Dievas žmogų sutiksiąs šeimoje“. Būtent nuo tada munistai pradėjo labai akcentuoti šeimos svarbą, pabrėždami, kad, siekiant įgyvendinti Dievo tikslus, yra svarbiau  tvirtinti šeimos idealą, nei plėsti Suvienijimo judėjimą. Ir Lietuvoje buvo galima sutikti munistų, gatvėse skaitančių paskaitas apie tyros meilės svarbą, raginančių sutuoktinius tiesiog gatvėje atnaujinti santuokos įžadus ir simboliškai juos sutvirtinti išgeriant taurelę vyno.
Šiuo metu judėjimas deda daug pastangų siekdamas propaguoti pasaulio susivienijimo idėją, taiką tarp tautų ir religijų. Vilniuje 2003-08-26 įvykusi konferencija, rengta Moono įsteigtos Tautų ir religijų federacijos už taiką pasaulyje, buvo skirta būtent religijų vienybei propaguoti: jos metu siekta sutelkti paramą idėjai įsteigti tarpreliginę tarybą prie Jungtinių Tautų. Žinoma, visos Moono iniciatyvos vienaip ar kitaip persunktos judėjimo propaguojama ideologija ir skirtos pozityviam judėjimo įvaizdžiui stiprinti.

 

Įsitraukimas į judėjimą

Pasaulyje su judėjimu yra susiję apie 3 mln. žmonių, nors aktyviai jo veikloje dalyvauja gal kelios dešimtys tūkstančių. Bandydami išsiaiškinti, kokiu būdu šie žmonės įsitraukia į judėjimą ir munistų vadovybei patiki net asmeniškiausius dalykus, tokius, kaip santuokos partnerio pasirinkimas,  turime pažvelgti iš dviejų labai priešingų aspektų: judėjimo nario bei išorinio stebėtojo.
„Iš išorės“ judėjimas atrodo kiek fanatiškai. Tikrieji judėjimo nariai, kurie ryžtasi gyvenimo partnerio parinkimą patikėti Moonui, yra suporuojami su kitos tautybės ar net rasės asmeniu, vėliau – sutuokiami masinėse vestuvėse, bet žmona ir vyras dar trejus metus gyvena atskirai. Sutuoktiniai pradeda lytinį gyvenimą tik po trejų metų,  beje, jie turi laikytis tam tikro judėjimo sukurto ritualo, nustatančio netgi pirmųjų lytinių santykių pozas.
Tikrieji nariai smarkiai įsitraukia į judėjimą: jie persikelia gyventi į komunas, neretai meta studijas, daugybę valandų praleidžia gatvėse rinkdami aukas judėjimo veiklai, skaito paskaitas, lankosi užsienyje, o susituokę gali išvykti į partnerio gyvenamą šalį. Be to, jie dirba visiškai be jokių įsipareigojimų iš judėjimo pusės, socialinio draudimo ir pan.
Tačiau, pažvelgus „iš vidaus“, šios keistenybės tampa suprantamos. Įsitraukti į judėjimą skatina idealizmas ir viltis pakeisti pasaulį. Munistai apeliuoja į jauną idealistą, kuriam nurodo pasauliosugedimo priežastį – netvirtą, yrančią šeimos instituciją bei tautinius, religinius nesutarimus (kuris iš mūsų bent iš dalies tam nepritartume?), taip pat pateikia išeitį – revoliucinę bendruomenę, drįstančią žengti į nesaugią nežinią, nešant pasauliui taikos žinią. Bendruomenę, kuri ne tik kalba, bet ir gyvena pagal savo įsitikinimus, bendruomenę, kurioje radikaliai įgyvendinamas „gyvenimo dėl kitų“ principas.
Tokios vizijos ir tokios bendruomenės, tegu – tik fasadinės jos pusės, pavyzdys tikrai įkvepia, tampa suprantamas judėjimo narių atsidavimas šios tobulos bendruomenės ir visuomenės garantams – Tikriesiems tėvams. Tobula visuomenė gimsta tik visiškai pavedus save jiems, „gyvenant dėl kitų“. Tokiu būdu idealizmas veda į visišką totalizmą – kiekvienos gyvenimo srities pajungimą judėjimo ideologijai.
Su judėjimu susidūrę žmonės ne iš karto pajunta visą munistų gyvenimo realybę. Jiems pristatoma patraukli vizija, žmonės raginami pakeisti savo socialinę aplinką (dalyvaujant judėjimo renginiuose, seminaruose), jie nuolat „atakuojami meile“, grupės dinamikoje siekiama išryškinti intensyvumą ir pozityviuosius elementus. Vėliau munistai nejučia raginami daryti vis didesnes aukas, vis daugiau investuoti į judėjimą savo laiko ir resursų. Vis daugiau žmogaus atramos taškų perkeliami į judėjimą, kartu mažinant atramąvisuomenėje.
Susilpnėjus ryšiams su šeima (ar neretai su ja susipykus dėl dalyvavimo judėjime), draugais, metus mokslus, vis stiprėja žmogaus siekis pateisinti ir sustiprinti savo naująjį identitetą. Tuomet sunkiau sąmoningai apsvarstyti pasirinkimą ir jį pakeisti. Nen uostabu, kad iš Suvienijimo judėjimo, kaip ir iš kitų intensyvaus religingumo grupių, pasitraukti yra ganėtinai sudėtinga. Ir ne todėl, kad žmogui yra „praplautos smegenys“, ar – kad jis būtų praradęs sugebėjimą laisvai rinktis. Tiesiog todėl, kad pasitraukimo kaina tampa labai didelė.

Pastabos pabaigai

Kiekvienas įsipareigojimas visų pirma vertintinas ne pagal jo tvirtumą (nors ir tai nėra bereikšmis dalykas), bet pagal prasmingumą. Dalyvavimo Moono judėjime intensyvumą gali pateisinti tik teiginių teisingumas. O tai - jau religinių įsitikinimų klausimas.
Tačiau reikėtų nepamiršti, kad, įsitraukiant į Suvienijimo judėjimą, ant kortos statoma kur kas daugiau, nei dalyvaujant daugelio kitų religijų veikloje. Kitais žodžiais tariant, jei žmogus nusivilia Moono judėjimu, jis praranda kur kas daugiau, nei katalikas nusivylęs popiežiumi.

Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Dialogas“ 2003-09-26 Nr. 34 (581).