Kita gnostikų Ieva

Ezoterinės tendencijos kilo ankstyvosios krikščionybės terpėje. Jų šaknys gnostikų (tų, "kurie žino") mokymuose. Gnosticizmu įvardijama žymima religinių judėjimų Viduržemio jūros regione visuma krikščionybės tvėrimosi metu. - romėnų okupuotose helenų etnoso teritorijose. Krikščionybės ortodoksinė teologinė sistema buvo kuriama kaip priešprieša gnostikų "erezijoms" (Klemensas, Origenas, Irenėjus).

Anima Mundi (Pasaulio siela), iš Thurneisser zum Thurn, Quinta Essentia, Leipzig: 1574

1945-ais Nag Hammadi (Egiptas) buvo surastas didelis (13) išlikusių gnostikų raštų koptų kalba, kurie datuojami 3-5 a. Jie atskleidė labai sudėtingą mitologinę gnostikų sistemą.
Gnosticizmas, kaip religinė sistema, negali būti išreikšta suklasifikuotomis teologijos struktūromis. Jis suvokiamas tik per mitą. Dėl nepaprastai gausių ir sudėtingų sluoksnių gnostikų sistemoje, paprastai išskiriamas tik kuris nors vienas jos aspektas nebandant aprėpti gnosticizmo visumos.

Gnostiškasis pasaulio suvokimas

Gnosticizmo mokymo esmė yra gnosis, viduje įgytas trancendentinis pažinimas per asmeninę religinę patirtį išreiškiamas mitais, kai "mitas" reiškia, kad juose pateiktos tiesos skiriasi nuo teologijos dogmų ar filosofijos teiginių.
Visos religijos teigia, kad pasaulis nėra tobulas - besiskirdamos tik aiškindamos to netobulumo priežastis ir išeitis. Gnostikai - pasaulis buvo sukurtas netikusiu būdu.
Žemė sklidina kančių [tai ir budizmo pagrindinė nuostata]. Visos gyvybės formos engia viena kitą sukeldamos baimę, skausmą ir mirtį. Jas padidina gamtos katastrofos: drebėjimai, ugnikalniai, sausros ir liūtys. O žmonės dar kenčia ir papildomai suvokdami, kad jie yra svetimi šiame absurdo pasaulyje.
Dauguma religijų moko, kad žmonės kalti dėl pasaulio netobulumo (pvz., pirmosios poros nuopuolis). Gnostikai sako, kad kaltas pasaulio sutvėrėjas (kuris daugelyje religijų yra Dievas).
Gnostikų netenkino nė vienas aiškinimas. Graikų platoniečiai siūlė žvelgti į Visatos harmoniją. Tačiau jei jinai yra su trūkumais, tai jos vertė nėra labai didelė. Kaip ir Rytų Karmos sąvoka, kuri gnostikams buvo tapati Sutvėrimo netobolumo ir kančių aiškinimui. Nes Karma tegali paaiškinti kančių ir netobulumo virtinės faktą.
Gnostikai išvystė aiškinimą apie pirmapradę esybę, Tikrąjį Dievą ir jo nepilnavertę apraišką, Sutvėrėją. Tikrasis Dievas nieko nėra tvėręs. Tačiau jis iš savęs emanavo (ar "išskyrė") visų pasaulių, matomų ir nematomų, substanciją. Dalis dieviškosios esybės dalių taip nutolo nuo savo šaltinio, kad pakito. Tad ir šlovinti kosmosą arba gamtą, arba įkūnytąsias būtybes yra tapatu kaip garbinti susvetimėjusias ir pažeistas dieviškosios emanacijos dalis.

Visos gnosticizmo atmainos minėjo Aeonus, tarpines dieviškąsias būtybes esančias tarp Tikrojo Dievo ir mūsų... Aeonai kartu su Tikruoju Dievu užpildo Pilnaties karaliją (Pleromą), kurioje visiškai pasireiškia dieviškosios savybės. Priešingai Pleromai mūsų pasaulį galima pavadinti Tuštuma. Vienas iš svarbiausių Aeonų yra Sofija (Išmintis). Savo klajonėse ji iš savęs emanuoja netobulą būtybę, kuri tampa materialaus ir dvasinio pasaulio kūrėju, kuris visa tai sukuria pagal savo (netobulą) atvaizdą. Ir ši būtybė nepaisydama savo kilmės įsivaizduoja esanti absoliutus ir tikrasis Dievas. Kadangi jis ima jau egzistuojančią dieviškąją substanciją ir jai teikia įvairias formas, tai jis dar vadintinas Demiugu (arba pusiau sutvėrėju). Šis demiurgas ir jo kosminė svita arba Archonai (valdovai) nesuvokia, kad yra ir kita (ir tikrai dieviškoji) pasaulio sutvėrimo dalis.

Ouroborosas, gnostikų aeono ženklas, iš Horapollo, Selecta Hieroglyphica, 1597 (daugiau apie tai)

Ievos vaidmuo

Kartais pasakoma, kad visa gnostikų sistema paremta vienu šaltiniu - Biblijos Pradžios knygos 1-3 skyriais (papildomai skaitykite Pradžios knygą su komentarais ir aplankykite Biblijos skyrių). Tad gnosticizme dominuoja pasaulio Tvėrimo tema bei Adomo bei Ievos motyvai. Nag Hammadi rinkinyje šiai temai skirtas "Apie pasaulio pradžią" (PP) papirusas. Ieva yra centrinis asmuo ir kituose Nag Hammadi raštuose: "Archonų hipostazė" bei "Adomo apokalipsė".
Krikščionys moters vietą visuomenėje pagrindė tuo, kad ji buvo sukurta kitaip nei vyras ( žr. Pr 2:21-22). Tad Paulius galėjo tvirtinti (1 Kor 11:8-9), kad vyras yra Dievo atspindys, o moteris - vyro atspindys ir sukurta vyro reikmėms. 4 a. pabaigos Milano vyskupas Ambrosijus "niekino" ją savo "Rojuje", nes "ji pirmoji nusidėjo" ir už jo kaltę nukentėjo nekaltas Adomas. O 5 a. pradžioje Augustinas iš Hippo aiškiai pasisakė prieš Ievą:

"Ar tai nebuvo todėl, kad žmogui galėjo nepatikėti [žalčio melu], kad moteriai buvo įteigta, kad jos pažinimas yra ribotas, ir kad ji gyvena kūno, o ne minties dvasia."

Ir net po 1000 metų Martinas Liuteris parašė: "kaip Saulė puikesnė už Mėnulį (kuris taipogi puikus dangaus kūnas), taip moteris, būdama puikiausiu Dievo tvariniu, negali prilygti vyrui šlove ir svarba". Kitoks Ievos vaidmuo gnostikų mokymuose:

"Po poilsio dienos Sofija pasiuntė dukrą Zoją, vadinamą Ieva, kaip vadovą, kuri galėtų "pažadinti" neturintį sielos Adomą, kad jo pradėtieji galėtų tapti šviesos indais"

Gnostikų "Pasaulio pradžioje" žmogų tvėrė 7-i valdovai (žemesniojo rango antgamtiškos būtybės, kurios išsigando, kad, gavęs sielą, jis pranoks juos). Ir tik aukštesniojo rango Sofija jam davė [gyvybės] kvapą.

"Ir kai jie užbaigė Adomą, paliko jį kaip negyvą indą, kad tikrasis žmogus galėtų įeiti į sukurtą formą ir tapti jos valdovu. Todėl paliko sutvertą formą 40 dienų be sielos, kol 40-ą Sofijos Zoja perdavė jos kvapą Adomui, neturėjusiam sielos. Jis pradėjo judėti žemės paviršiumi. Jis negalėjo atsistoti" (PP, 115:3-15).

Tačiau gyvybės dovana dar nesuteikė Adomui visos galios. Jis silpnas šliaužiojo žeme, tad 7-i valdovai patalpino jį į "rojų". Ir čia pasirodo Ieva, kuri paliepia: "Adomai! Atgyk! Pakilk virš žemės!"
Dangiškoji valdžia, sužinojusi, kad jų sutvertoji forma atgijo ir pakilo nuo žemės, labai sunerimusi pasiuntė 7-is archangelus sužinoti, kas nutiko. Jie išvydę Ievą aiškinančią Adomui klausinėjo vienas kito: "Kas toji šviesi moteris?Ji panaši į tai, kas pasirodo mums šlovėje". Tad čiupkime ją ir įliekime jai savo sėklą, nes suteršta ji negalės pakilti į savo šviesą. Ir tie, kuriuos ji išnešios, bus pavaldūs mums. Bet nesakykime Adomui, nes jis nėra vienas mūsų. Jį užmigdykime giliu miegu ir, jam bemiegant, įteigime, kad ji kilo iš jo šonkaulio, ir turi jam paklusti kaip savo viešpačiui"
Bet Ieva, turėdama galią, pasijuokė iš jų sprendimo ir paleido miglą jiems į akis. Tada slapta pakeitė savo išvaizdą ir sukūrusi pažinimo medį įsikūrė jame. Kai jie ją persekiojo, ji atskleidė jiems, kad pavirto medžiu. Nepaprastai išsigandę, aklosios būtybės išsklido atgalios. (PP 116:8-34).
Tad krikščionys perėmė dangiškosios valdžios apgaulės variantą - kildindami Ievą iš Adomo šonkaulio.

---

Bet Ievos istorija nesibaigė. Su Adomu buvusi "panaši" į jį Ieva (tikroji buvo gnosio medis) nusprendžia valgyti (kartu su Adomu) pažinimo medžio vaisių:

"Tada jų protas atsivėrė. Pažinimo šviesa užliejo juos. Ir kai jie pamatė, kad juos sutvėrusieji turi žvėrių formą, jie jais pasibjaurėjo. Nuo tos dienos dangiškoji valdžia sužinojo, kad iš tikro yra kažkas galingesnis už juos". (PP, 119:10-20; 120:13-15)

Tai parodo, kad buvo dvi skirtingos Ievos.

iš http://www.spauda.lt