(Ne)pasiklydę taigoje. Lykovų šeima.

1978 metais grupė geologų atsitiktinai atranda taigos gūdumoje gyvenančius žmones. Susitikę susipažysta su tuomet dar didele šeima ir jos nariais: 81 metų tėvu Karpiu, dviem jo sūnumis-54 metų Savinu ir 38 metų Dmitrijumi, bei dviem jo dukromis-  44 metų Natalija ir 37 metų Agafija. Jo žmona buvo mirusi 1961. O 1982 metais gyvi liko tik senasis Karpis su savo dukra Agafija- abu sūnūs ir vina dukra buvo jau mirę.

1939 metais Karpis Osipovičius Lykovas su visa šeima persikelia gyventi į Taigos glūdumas. Jie priklausė rusų ortodoksų bažnyčiai- buvo sentikiai ir norėjo pabėgti iš moderniosiojo pasaulio gniaužtų. Todėl ir gyveno atsikyrėliškai- be elektros, be vandentiekio, pasišviesdami balanomis, vasaromis vaikščiodami basomis. Gyveno be druskos ir be duonos. Maždaug po 50 metų jų atsiskyrėliško gyvenimo vienas rusų žurnalistas Vasilijus Peskovas- po dešimties metų kasmetinių šios šeimos lankymų-  aprašo jų kasdienybę, jų personalijas, gyvenimo būdą. Augino jie tik keias rūšis daržovių- bulves, morkas ir ropes. Iš miško rinkdavo uogas ir giles. Rūbus darė iš kanapių, apavą- iš beržo tošies.

1991 mirus tėvui Karpiui Agafia atsisako grįžti į modernųjį pasaulį ir iki šiol gyvena ten, kur gyvenusi.

Agafija Karponova Lykovna manė, jog gyvenant moderniojoje visuomenėje stinga meilės. Užtat amžinosios, dieviškosios meilės čia-taigos kalnuose- net apstu. Ir kaži kaip būtų pasisukęs josios gyvenimas jei ne atsitiktiniai šiuolaikinio pasaulio atklydėliai nebūtų įsiveržę į jų ramų gyvenimą.

Sentikių religinei srovei priklausę Lykovai gyveno vadovadamiesi savo religiniais principais- kaip ir kiti šios religijos pasiekėjai- atsiskyrę ir nepriklausomi nuo visuomenės- nuo ateistinio komunizmo ir industrinio socializmo. Daugelis jų buvo įsitikinę, jog gyventi reikia tik atsiribojant ir atsiskyriant- nežinomybėje- teikiančioje tam tikrą saugumą. 

Tokių šeimų kaip Lykovai buvo daug- taigi, išgyventi tokiose sąlygose buvo/yra įmanoma. Ir ne tik įmanoma. Nei jie badavo, nei ligomis sirgo. Ir tik po to, kai buvo "atrasti" geologų- per trumpą laikotarpį- visi- išskyrus Agafiją- miršta užsikrėtę infekcijnėmis ligomis. Agafija, likusi viena neatsisako priimti dovanas- jai dažnai perduodamas maistas, vištos. gyvuliai. Ji atsisako tik maisto produktų pakuotėse su "velnio ženklu"- brūkšniniu kodu.

Ar šiuokinis žmogus gali perprasti tokio asketiškai minimalaus gyvenimo būdą?

 Nutikus asmeninei tragedijai maskvietė Nadežda nuvyksta gyventi į Sibiro glūdumas pas Agafia, kur su ja pragyveno nuo 1998 iki pat 2003 metų. Ir savotiškai įrodė, kad to įmanoma išmokti, netgi būnant kurčiam. Kaip išsikepti duoną iš grūdelio, kaip išsimaitinti, išgyventi susidūrus su loke.

 2010 metais išgirdusi apie Rusijos prezidento Viktoro Medvedevo susirūpinimą Sibiru- jam nusisunčia mielą dovaną- rankomis siūtus marškinius, iš beržo tošies pagamintą dėžutę su užrašyta dedikacija bei maišelį kedro riešutų.

informacija iš psl>http://stranniki.blogspot.it

Dokumentiniame filmuke teigiama- šiai istorijai- dvidešimt metų. Filmuke yra sudokumentuoti unikalūs ir reti kadrai iš šios šeimos kasdienybės- nes Lykovai, po susitikimo su žmonėmis, kategriškai atsisakė būti filmuojami ar fotografuojami.