Visarijonas.

Prieš porą metų išgirdau mane labai sudominusį pasakojimą apie tai, kad kelios Lietuvos šeimos parduoda visą turtą ir keliasi iš Lietuvos. Tai, kad žmonės palieka gimtą šalį, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, deja, įprastas reiškinys. Tačiau šeimos, apie kurias rašau, persikėlė gyventi ne į Vakarus, bet į… Sibirą.  Netrukus išsiaiškinau, jog  šeimų, persikėlusių iš Lietuvos į Sibirą, yra jau virš dešimties. Jos ten ieško ne pigesnių gyvenimo sąlygų, bet  išsigelbėjimo. Pasirodo, Sibire gyvuoja kelių tūkstančių įvairiatautė komuna,  kurią draugėn sukvietė žmogus, vadinantis save naujuoju Mesijumi – Visarijonu.

Visarijonas – Jėzus Kristus dabartinei epochai?

Pirmuosius trisdešimt gyvenimo metų  Visarijonas buvo mažai kuo išsiskiriantis  Sovietų Sąjungos pilietis Sergejus Toropas. Jis gimė 1961 metais Krasnodaro srityje statybininkų šeimoje. Kai Sergejui sukako 14 metų, šeima persikėlė į Sibirą, Krasnojarsko krašte esantį Minusinsko miestą.  Sergejus baigė vidurinę, tarnavo armijoje, dirbo įvairius darbus, nuo staliaus iki milicininko, o laisvalaikiu tapė portretus. Iš aplinkinių jis išsiskyrė tuo, jog itin domėjosi pasakojimais apie neatpažintus skraidančius objektus bei kažkur Visatos platybėse gyvenančias būtybes.  Sergejaus gyvenimas pradėjo radikaliai keistis 1990 metais, kai, jo tvirtinimu, jam buvo atsiųstas Apreiškimas.  Sergejaus tvirtinimu, jam nuo akių bei nuo mąstymo buvo suimta skraistė, dengusi tikrąją jo prigimtį. Tiesa, Visarijonu Sergejus tapo ne iš karto. „Atminties atgavimo“ procesas tęsėsi daugiau nei metus ir baigėsi tik 1991 metų sausio 14 dieną, kai Toropas, jo tvirtinimu, gavo krikštą tiesiogiai iš Dievo. Dar po pusantrų metų Visarijonas pradėjo viešai pamokslauti bei burti pasekėjus.

Ką skelbia Visarijonas? Pasak jo, atėjo ypatingas laikotarpis, kurio pradžią galima tiksliai nurodyti – 1990 metai. Šis laikotarpis gali baigtis tiek nematytu pakilimu, tiek siaubingu nuopuoliu. Dabartiniu laikotarpiu žmonija yra atsidūrusi ant bedugnės krašto. Vienintelė galimybė išlikti – atsisakyti dabartinio kelio ir pasirinkti tobulėjimą, o ne degradaciją. Visi, kurie nepatikės Visarijonu, turinčiu galią teikti gyvybę, bus nubausti už neveiklumą ir pražus.
Visarijonas save vadina Kristumi, naujuoju Mesijumi. Pasak jo, Dievas reguliariai siunčia į žemę savo sūnų Kristų, kuris moko žmones, kaip reikia gyventi konkrečiu laikotarpiu. Prieš du tūkstančius metų tokiu pasiuntiniu buvo Jėzus, kuris turėjo paskelbti meilės įsakymą. Jėzus mirė ant kryžiaus, nes, pasak Visarijono, tik tokia mirtis galėjo paveikti žmonių emocijas. Naujasis pasiuntinys – Visarijonas. Jo misija yra kitokia. Dar daugiau, jis neturi mirti ant kryžiaus, bet veikiausiai gyvens amžinai, nes sugeba deramai naudotis jam suteiktu kūnu.
Peržiūrėjau ne vieną vaizdajuostę, kurioje Visarijonas aiškina savo mokymą, atsako į jam užduodamus klausimus. Pirmasis įspūdis – sumanus meninių juostų apie Jėzų sukurto vaizdinio panaudojimas. Visarijonas augina ilgus plaukus bei uoliai puoselėjamą barzdelę. Kalba labai emocionaliai, tačiau taip pat sugeba padidinti žodžių įtaigą mįslingomis pauzėmis, gestais. Įdomu tai, kad, kalbėdamas skirtingoms auditorijoms, sumaniai keičia akcentus. Pavyzdžiui, rusams dažnai pabrėžia, jog naujasis Mesijas turėjo gimti dvasingoje Rusijoje, kitiems – akcentuoja žmonijos vienybę.
Pamoksluose Visarijonas pateikia aštrią dabartinės civilizacijos kritiką ir labai akcentuoja ekologinius aspektus. Pasak jo, Jėzus daugiausia kalbėjo apie meilę tarp žmonių, Visarijonas savo ruožtu tvirtina, jog taip pat būtina žmonijos harmonija su pasauliu, kuriame gyvename.

Paskutiniojo testamento žinia

Visarijono tvirtinimu,  dar baigiasi „galios periodas“ (penktoji civilizacijos stadija), kuriame galiojo Senasis ir Naujasis Testamentai. Šį periodą keičia „sielos laikai“ (šeštoji stadija), kuriame galioja Paskutinysis testamentas, skelbiamas paties Visarijono. Labai ilgai Dievas ruošė žmoniją naujam laikotarpiui, brandino ją. Pasak Visarijono, Dievas negalėjo žmonijai iš karto atskleisti visos tiesos ir todėl padalino ją į gabalus,  atskleidė dalimis.  Dabar ateina laikas atskleisti paskutinę tiesos dalį.
Dievas Visarijonui yra Visatos Kūrėjas, tačiau, skirtingai nuo krikščioniško vaizdinio, jis yra materialus. Šalia Kūrėjo egzistuoja žemesnio rango dievai. Visarijonas moko, kad yra pragaras, dangus, bet taip pat egzistuoja sielų persikūnijimas. Pakankamai išsivysčiusios sielos keliauja į rojų, nesugebančios vystytis – į pragarą, dar kitos -.tobulėja persikūnijimuose. Pasak Visarijono, kiekviena siela gali persikūnyti iki 10 kartų. Vėliau, nepakankamai ištobulintų sielų laukia „antroji mirtis“ -- individualios informacijos iš nemirtingos dieviškosios materijos ištrynimas. Taigi, siela Visarijonui – tai  savotiškas kompiuterio disko,  kuriame kaupiama individuali informacija, sudaranti individualybės pamatą,   analogas.
Žmogus, pasak jo,  yra primityvi būtybė, kelianti grėsmę Kosmosui, gamtai. „Žmonija – tai savotiška Kosmoso sloga“, - viename iš interviu teigia Visarijonas.  Todėl Aukščiausiasis Protas nusprendė sunaikinti žmoniją. Išliks tik tie, kurie įsijungs į specialią Gelbėtojų draugiją, veikiančią žemėje nuo 1990 metų. Išsigelbės tik tie, kurie suvoks, kad Žemė- Motina yra gyva būtybė, kurią žmonija iki šiol skriaudė. Panašu, jog būtent ekologiniai motyvai daugiausia traukia Visarijono pasekėjus. Pavargę nuo šiuolaikinio pasaulio tempo, išsiilgę technikos nepaliestos gamtos grožio, jie traukia į Sibire įsikūrusį Saulės Miestą.

Gyvenimas komunoje

1994 m. Visarijonas aplankė Izraelį ir ten paskelbė, kad Šventoji žemė dabar perkeliama iš ten į Sibirą. Visarijono komuna yra įsikūrusi netoli Minusinsko miestelio Krasnojarsko krašte. Išrinktieji gyvena kartu su Visarijonu ant kalno keteros įsikūrusioje gyvenvietėje. Tačiau dauguma komunos narų įsikūrę aplinkui kalną esančiuose kaimeliuose. Tie, kas apsigyvena Visarijono komunoje, privalo radikaliai pakeisti gyvenimą. Jie pradeda gyventi pagal naują kalendorių, praktiškai visiškai atsiskiria nuo išorinio pasaulio. Pagrindinė  religinė praktika – du kartus per savaitę renkamas „Šventasis ratas“. Žmonės susikabina rankomis, sudarydami ratą ir medituoja, garbindami Kūrėją.
Visarijono tvirtinimu, išsigelbėti galima tik palikus viską ir prisijungus prie komunos.  Labai akcentuojama, jog žmonės turi atsisakyti bet kokios privačios nuosavybės. Svarbus reikalavimas – pereiti nuo racionalaus gyvenimo prie emocionalaus, „gyventi širdimi”. Visarijonas dažnai į  jo mokymo kritiką atsako teiginiu: „reikia patikėti, o ne bandyti suprasti, nes racionalūs argumentai tik viską sugadina”.
Komunoje Sibire gyvena keli tūkstančiai žmonių, suvažiavę daugiausia iš  įvairių buvusios Sovietų Sąjungos kraštų. Paprastai atvykusieji visus pinigus turi skirti „Naujosios Jeruzalės šventyklos“ statybai. Stebėtojų tvirtinimu, komunoje žmonės gyvena labai skurdžiai ,neretai kamuojami bado, tačiau jie neturi kur grįžti, nebeturi lėšų. Visi komunos nariai privalo būti griežti vegetarai. Taip pat draudžiama vartoti pieno produktus, augalinius aliejus, kiaušinius, cukrų, kavą, kvietinius produktus, mieles. Didžiąją raciono dalį sudaro vaisiai, daržovės, soja, kruopos, uogos, grybai, žolės.  Kritikų tvirtinimu, yra ne vienas atvejis, kai toks gyvenimo būdas privedė prie mirties. Kiekvienais metais Visarijonas savo komunos nariams paskelbia „metų dietą“, kuri esą geriausiai pritaikyta konkrečiai vibracijai, kuri bus tais metais.  Pats Visarijonas vartoja kiek geresnį racioną, nes, pasak jo, vadovavimas reikalauja daug energijos. Be to jis juk yra „kitoks”.
Komunoje gyvena apie pusę tūkstančio vaikų. Jie gyvena be jokios gydytojų priežiūros, nes tai nerekomenduojama. Oficialia m edicina nepasitikima, gydoma išskirtinai žolėmis. Jų švietimu užsiima pati komuna, į bendrojo lavinimo mokyklas vaikai  paprastai nėra leidžiami.
Gyvenimas tokiomis sąlygomis vargina, tačiau komuna laukia atpildo po pasaulio pabaigos, kuri turėtų netrukus ateiti, nes jau 2003 metais prasidėjo šio pasaulio agonija, kuri, pasak Visarijono, turėtų baigtis 2015 metais.

Vietoj epilogo

Visarijonas toli gražu ne vienintelis žmogus mūsų laikais, kuris skelbiasi naujuoju Mesijumi. Prisiminkime, pavyzdžiui  Mooną, Suvienijimo bažnyčios įkūrėją. Tai, kas išskiria Visarijoną – pokomunistiniuose kraštuose madinga įvairių religijų fragmentų mišrainė bei ypatingas dėmesys ekologijos motyvui. Sparti industrializacija skatina vis daugiau žmonių susimąstyti apie techninio progreso kainą. Tačiau ar tai pakankama priežastis kurti religiją  arba keltis į Sibiro platybes?

Publikuota savaitraštyje "Dialogas" (2003-10-24, Nr. 38 (585))

daugiau informacijos lietuvių kalba: http://kristussibire.net84.net/paskutinysis_testamentas.html