Motina ir duktė: skausmingas atsiskyrimo poreikis

Motinos ir dukters santykius būtų galima palyginti su grakščiu šokiu: šokėjos tai priartėja viena prie kitos, tai atsitraukia. Tačiau dažnai šis šokis virsta žiauria kova, skausminga abiem pusėms.

Sunku šią kovą traktuoti vienareikšmiškai, nes visuose moters raidos etapuose (pradedant paauglyste ir baigiant klimaksu) vyksta sudėtingi identifikacijos su motina procesai, reikalaujantys vis naujų reakcijos būdų.

Moters tapatumas

Patriarchalinės sandaros visuomenėje moteriai labai sunku siekti savarankiškumo tapatinant save su motina-moterimi bei sykiu priimti ją kaip autonomišką asmenybę.

Po Carol Gilligan darbo (1982 m.) apskritai imta abejoti absoliutaus moters autonomiškumo koncepcija. Nuo tol moters orientavimasis į kitus daugelio mokslininkų traktuojamas kaip išskirtinai moteriškas poreikis.

Sunkiausiai autonomijos siekį moteris išgyvena tarpasmeniniuose santykiuose. Žiūrint iš psichoanalizės taško, remtis vien socialiniu lytiniu statusu nepakanka. Moters tapatumo raidai didelę įtaką daro santykiai su motina bei tėvu, tėvų troškimai ir baimės, jos pačios sąmoningos ir nesąmoningos fantazijos.

Maža to, dukters lūkesčiai (mama turi būti šalia, bet prireikus - suteikti nepriklausomybę) susiduria su motinos reakcija į juos. Iš čia kyla santykių nesusipratimai, kurie tęsiasi visą gyvenimą: dukra prisitaiko prie motinos lūkesčių, o vėliau kaltina ją pasikėsinimu į jos individualybę. Tačiau kai motina nesikiša, ji gali būti apkaltinta abejingumu.

"Geros" motinos (niekada nepaliekančios vaiko) idealas, baimė ištirpti motinoje sykiu su baime nuo jos atsiskirti, kaltės jausmas (kylantis dėl atsiskyrimo), - visa tai susikaupę kiekvienoje moteryje.

Dukters gimimas

Kai moteris pagimdo dukrą, atgimsta ir jos santykis su motina. Jeigu šis santykis pozityvus, galima sakyti, jog moteris iš naujo gimsta savo pačios dukroje. Kitaip tariant, ji yra ir mamos vaikas, ir vaiko mama. Išnyksta praradimo jausmas, kurį mergaitė išgyveno atsiskyrimo nuo motinos fazėje.

Kai santykis su motina negatyvus (moteris jaučiasi jos atstumta arba pati negali jos priimti), duktė arba bando išspręsti šį konfliktą perkeldama jį į santykius su savo dukra, arba ją užvaldo praeityje jau išgyventi jausmai.

Gimus dukrai, atgimęs santykis su motina gali tapti pogimdinės depresijos priežastimi.

Pacientė kreipėsi pagalbos dėl depresijos. Ji pasakojo, kad depresija prasidėjo tada, kai ji pirmą kartą pasižiūrėjo gimusiai dukrai į akis. Jose sakė išvydusi tai, ką matydavo savo motinos akyse: atstūmimą. Ji skundėsi, kad motina ja nesidomi ir nepriima jos rūpesčio, ir dėl to juodvi susvetimėjusios.

Iš šio pavyzdžio matyti, kad vos atėjusi į šį pasaulį, dukra atkuria neišsipildžiusius ją pagimdžiusios moters troškimus, kurie susiję su jos motina (močiute).

Šiuos troškimus bei baimes motina nesąmoningai projektuoja į dukrą.

Taigi daugybė būsimų nesusipratimų tarp motinos ir dukters yra suprogramuoti iš anksto.

Pavyzdžiui, jeigu motina su dukra bendrauja pernelyg agresyviai arba per daug ją globoja, dukra tokį elgesį jaučia kaip kažką nenatūralaus. Šį nenatūralumą ji gali suprasti kaip atstūmimą, ir tuomet atsinaujina neišspręstas jos motinos ir močiutės konfliktas.

Pažvelkime iš kitos pusės: kodėl motina jaučiasi taip, tarsi dukra ją atstumtų? Priežastis gali būti jos pačios priešiškumas savo motinai ir iš čia kylantis nepasitikėjimas savimi kaip motina.

Aš - tai mano mama

Psichologai, tyrinėjantys kraštutinės patologijos atvejus, nustatė, kokią didžiulę įtaką asmens individualizacijos procesui turi emocinis deficitas ankstyvoje vaikystėje.

Tik tuomet, kai vaikas motiną jaučia "iš vidaus" kaip "gerą", jis sugeba susidoroti ir su atsiskyrimo nuo jos faze.

Apleidimo, pametimo jausmas vaikui yra nepakeliamas ir gali privesti prie to, kad jį visą gyvenimą persekios ilgesys, verčiantis ieškoti motiniškumo apraiškų išoriniame pasaulyje.

40 metų pacientė, turinti didelį antsvorį, skundėsi kenčianti hipochondrinę (įsikalbėtą) baimę, kuri kyla tuomet, kai į jos prašymą atsakoma neigiamai.

Psichoterapijos metu paaiškėjo šios moters oralinė (valgymo, rijimo, čiulpimo ir pan.) priklausomybė ir tai, kad vaikystėje ji buvo visiškai emociškai apleista. Pasąmonės sukurta hipochondrija (perdėtas rūpestis dėl savo sveikatos) saugojo ją nuo realybės - t.y. visa apimančios neapykantos motinai ir dėl jos kylančio kaltės jausmo.

Negaudama savo troškimo patenkinimo iš išorės, ši moteris jausdavo nerimą ir pyktį ("blogos" motinos inprojektas). Pacientė sakė: "Aš negaliu susitaikyti su tuo, kad jokios motinos iš tikrųjų neturiu ir niekada neturėjau."

Kaip ir vaikystėje, ji veltui stengėsi nusiraminti rydama maistą. O didžiausią paguodą (nors ir trumpą) rasdavo lankydama gydytojus - jeigu šie atsiliepdavo į jos norą užmegzti žmoniškus santykius. Taigi gydytojas jai buvo reikalingas ne tam, kad ištirtų būklę ir įvardytų diagnozę (dėl to nerimas tik dar labiau išaugdavo), o tam, kad kompensuotų motiniškos globos deficitą: įteigtų, kad ji visada gali į jį atsiremti. Žinoma, šis paviršutiniškas nuraminimas - trumpalaikis, todėl pacientė susirgo priklausomybe nuo medikų.

Šis pavyzdys liudija, kokios gali būti "blogos" motinos introjekcijos pasekmės: jos dukrą pasmerkia kasdieniam nusivylimui, primindamos skausmingą nedėmesingumą vaikystėje. Ir siekdama primesti kitiems bendravimą su ja, ir kimšdama maistą, pacientė iš tiesų bandė įkurdinti savo viduje "geros" motinos pavidalą.

Susitapatinti ir atsiskirti

Maždaug nuo penkiolikto gyvenimo mėnesio, kai mergaitė ima vadinti save mergaite, prieš ją iškyla dvi raidos užduotys, tempiančios į dvi priešingas puses. Kaip mergaitė, ji turi susitapatinti su motina-moterimi; tačiau, augant jos savarankiškumui, atsiranda ir atskirumo būtinybė.

Geriausiu atveju mergaitė tarsi švytuoklė svyruoja tarp priešingų polių. Blogiausiu - ji jaučia, kaip tie poliai ją plėšo į gabalus.

Būtent šiuo laikotarpiu mergaitei dar lemta suvokti, jog mama nėra objektas, nuolat esantis po ranka. Kai kurios tyrinėtojos apgailestaudamos pažymi, kad augančios mergaitės savarankiškumas visada bus nepakankamas tol, kol ji nesugebės priimti motinos kaip atskiro objekto, turinčio savo teises.

Be to, šiuo laikotarpiu mergaitės raidą veikia jos motinos vaikystės patyrimas. Pavyzdžiui, į pirmuosius dukters žingsnius motina gali reaguoti "Drąsiau!" (skatinimas atsiskirti) arba pabrėžti pavojų (jos pačios atsiskyrimo baimės patirtis).

Motina savo ruožtu gali priimti dukters individualumą tik tuomet, jeigu pati yra įgijusi pakankamą distanciją nuo savo motinos.

Pacientė, užaugusi be tėvo, sugebėjo atsiskirti nuo motinos tik kategoriškai nutraukusi su ja santykius ir įgijusi nepakeliamą kaltės jausmą. "Manyje yra du žmonės: aš ir mano motina, - sakė ji. - Ji sėdi priešais jus ir sako: "Išbarkite šį bjaurų vaiką, nes jis nori mane palikti ir išeiti į žiaurų pasaulį."

Ji sakėsi esanti amžinai viskuo nepatenkinta kaip ir jos mama. Jai niekas nesąs pakankamai geras, bet sykiu jai norisi, kad visi būtų su ja.

Ši moteris buvo akivaizdžiai įstrigusi priklausomybės nuo motinos ir autonomijos poreikio konflikte. Tai vertė ją nepasitikėti žmonėmis ir juos atstumti, tačiau tuo pat metu ji ilgėjosi išskirtinių santykių.

Kol buvo namie, apie vizitą pas mane pacientė galvojo su džiaugsmu. Tačiau mano akivaizdoje ji paniuro ir užsisklendė. Aš ją padrąsinau sakydama: "Jūs nesiryžtate nagrinėti šios temos, o aš nenoriu pasirodyti smalsaujanti." Mano repliką ji suprato kaip priekaištą ir visiškai liovėsi kalbėti.

Kai stengdavausi nuspėti jos nuotaiką ir elgdavausi su ja itin atsargiai, ji jautėsi vieniša, manydama, kad ją stebiu.

Ieškodama tokio elgesio motyvų, galiausiai supratau, kad paauglei ne taip lengva atskirti interesų bendrumą nuo akylandumo. Savo motinos smalsavimą ji priimdavo kaip įkyrią kontrolę.

Mano pacientė labai norėjo, kad motina pripažintų jos interesus. Tačiau jai nepavyko. Todėl ji manė, kad motina blokuoja jos saviraišką. Mergina pageidavo lankytis pas tokį psichoterapeutą, kurio nuomonei galėtų atvirai nepritarti. Ji skundėsi, jog motina bailiai vengia konflikto su ja, todėl ji negalinti reikštis kaip moteris, turinti savo nuomonę.

Šis pavyzdys rodo, kad už neapykantos motinai dažnai slepiasi nepavykęs atsiskyrimas: duktė ginasi kontakto su motina kategoriškai ją atstumdama, nors tuo pat metu ilgisi ypatingų santykių.

"Blogos dukters" sindromas

Išsiskyrusi moteris neteko sūnaus. Tačiau pagalbos kreipėsi dėl savo dešimtmetės dukters Anos, kuri, pasak jos, neatsigaunanti po brolio žūties: tapusi uždara, susimąsčiusi, mažai kalbanti.

Bendraudama su šia moterimi ir jos dukra, netrukus aš supratau, kad mergaitės mąslumas susijęs ne su brolio žūtimi.

Mergaitę slėgė motinos depresiškumas. Ji niekaip negalėjo prisišaukti mamos, susikoncentravusios į mirusį sūnų.

Anos mama, siųsdama ją pas psichoteraputą, perkėlė į dukrą savo poreikį atrasti paramą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip atsiranda "blogos dukters" sindromas: ji nesugeba paguosti kenčiančios motinos, dėl to ją kamuoja menkavertiškumo jausmas, ir tokiu būdu ji tampa motinos poreikių konteineriu.

Mama ir dukra visam laikui

Paauglystės laikotarpiu iškyla nauja motinos ir dukters konflikto schema.

Bręstantis dukters kūnas

ima panėšėti į motinos kūną. Atsinaujina susitapatinimo bei atsiskyrimo konfliktas, tik šįkart jis suvokiamas aiškiau nei vaikystėje. Jį sustiprina ir socialiniai aspektai.

Menstruacijų pradžia - simbolinė motinystės galios pradžia. Iškilmingai pranešdama motinai apie pirmąsias menstruacijas,

duktė siekia, kad motina patvirtintų joje esantį moteriškumą.

Noras imituoti motiną stoja į kovą su gėdos jausmu bei nenoru atiduoti savo kūno funkcijų kontrolės motinai. Bundantis dukters seksualumas daugiausiai kelia nerimo motinoms, savo gyvenimą paskyrusioms motinystei. Tai savotiškas bandymas sulaikyti dukters raidą.

Pacientė pasakoja: "Aš myliu savo mamą, bet mes nuolat konfliktuojame. Ji atidavė man viską, kas geriausia, nors pati tuo metu buvo nelaiminga ir vieniša. Argi aš ją dabar galėčiau palikti?"

Kas nutinka, kai atsiskyrimas neįvyksta?

Tai puikiai iliustruoja Ingmaro Bergmano filmas "Rudens sonata", kuriameę duktė sako: "... visą energiją tu išeikvojai man. Man tada buvo 14, ir aš privalėjau viską daryti būtent taip, kaip tu. Aš nesipriešinau. Tada nesupratau, kad nekenčiu tavęs. Aš jutau tik baimę."

Motina: "Aš visada tavęs bijojau. Aš norėjau, kad mane apkabintum ir paguostum. Žinojau, kad tu kažko iš manęs tikiesi, ir to bijojau. Aš nenorėjau būti tavo motina. Aš norėjau, kad tu suprastum, jog esu tokia pat bejėgė kaip ir tu."

Iki pat gyvenimo pabaigos moteris gali reikšti pretenzijas motinai ir perkelti jai atsakomybę už savo pačios ydas. Tačiau kai psichoterapijos metu ji supranta jos likimą, tuomet pajunta tam tikrą pagarbą moteriškų išgyvenimų nenutrūkstamumui bei tęstinumui.

Moterys niekada nenustoja būti motinomis ir dukromis - netgi tada, kai jos neturi vaikų. Šie pavidalai tiesiog egzistuoja jose. Jų laimei ir nelaimei.

Troškimas ir baimė susilieti su motina, būti į ją panašiai, yra neatsiejamas nuo troškimo būti kitokiai nei ji. Jeigu šis sunkus balansas integruojasi, moteris tampa ir panaši, ir kitokia...

šaltinis: Vakarų ekspresas